Antradienį Seimui svarstant permainas komitetuose opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pasiūlė Seimui D.Kepenio neįrašyti į Švietimo ir mokslo komiteto narius. Konservatorė argumentavo, kad D.Kepenis savo viešais pasisakymais pademonstravo neturintis žinių apie Lietuvos istoriją bei negerbiantis Lietuvos laisvės kovų dalyvių atminties, todėl neturi tinkamos kompetencijos būti šio komiteto nariu.
Konservatorė neslėpė, kad jai užkliuvo D.Kepenio pasisakymas dėl bendro paminklo partizanams ir stribams.
Seimas pasiūlymui D.Kepenio neskirti Švietimo ir mokslo komiteto nariu nepritarė, bet pats Seimo narys nusprendė pasisakyti. Jis tikino niekuomet nekalbėjęs apie tokį paminklą.
„Aš niekuomet nepasakiau apie paminklą stribams ir partizanams. Tokių žodžių nebuvo ir negalėjo būti. Aš niekuomet taip net negalvojau. Savo mokiniams aš visada sakydavau, kad reikalinga ramybė, reikia tiesos, pasitikėjimo, meilės vienas kitam. Tai yra svarbiausia, nes žmogus yra dvasinė būtybė. Bet jie dabar girdi, kad Kepenis pablūdo ir kažką čia ragina. Tai aš niekuomet to nesakiau. Aš raginau susitaikyti, atleisti vieni kitiems, nes įtampa yra didžiulė“, – teigė D.Kepenis.
Tačiau dar prieš savaitę – lapkričio 14 dieną Seimui svarstant siūlymą 2018-uosius skelbti partizano Adolfo Ramanausko-Vanago metais, D.Kepenis užsirašė kalbėti prieš.
Ir štai, ką jis kalbėjo:
„Ačiū. Iš principo aš ne prieš, visada buvau už tai, kad būtų pagerbti Lietuvos patriotai ir kad jie būtų primenami. Tačiau netikėtai atsitiko vienas atsitikimas. Šeštadienį aš netikėtai sužinojau vienos šeimos baisią istoriją, kai penki žmonės buvo nužudyti kaime. Jie buvo paprasti darbininkai, žemės darbininkai. Paaiškėjo, kai, sakau: tai turbūt tie stribai čia nužudė? Sako: ne, miškiniai. Tris sykius tikslinau – miškiniai. Ir jie yra surinkę dokumentus apie tai.
Pasirodo, kad po karo apie 20 tūkst. žmonių buvo iššaudyta be teismo, ne visuomet buvo aišku, kas tą padarė. Kaltė buvo verčiama vieniems ant kitų. Lygiai taip pat, kaip Vanago metais buvo fabrikuojama, kai komunistai bandė apkaltinti miško brolius, tai lygiai taip pat mes turėsime apie 20 tūkst. šeimų, kurių šiandien taip pat draskysime žaizdas.
Aš pasiūliau tiesiog statyti susitaikymo ir atgailos paminklą, nes kiekviename kaime tokių žmonių buvo ir neaiškumų visokiausių buvo.
Ne aš sakiau terminą „banditai“, žmonės minėjo, miškinius vadino banditais, nes jie iššaudė dorų žmonių šeimą, išprievartavo motiną, senelius. Žmogus numirė, aš buvau metinėse, žmogus numirė, nes 20 metų kankinosi, nerado tiesos, todėl patyrė stresą.
Aš siūlyčiau, aš pritariu A.Ramanausko-Vanago metams, bet žodis „partizanai“ yra dviprasmis. Partizanais buvo ir vienokie, ir kitokie vadinami. Mes turime galvoti apie tuos žmones, kurie taip pat labai jautriai priims tą žinią.
Aš siūlyčiau šalia partizano A.Ramanausko-Vanago metų paskelbti susitaikymo, atgailos ir turėti paminklą tiems žmonėms, kad užmirštume tas problemas visiems laikams. Ačiū.“
Vėliau D.Kepenis paaiškino kalbėjęs apie neva nekaltai išžudytą Lebrikų šeimą, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vyriausiasis specialistas Gintaras Šidlauskas „Lietuvos žinioms“ išaiškino, kad yra duomenų, jog Lebrikų šeimoje būta stribų. Dėl to dabar centras atlieka naują tyrimą.
D.Kepenis: „Valstybė neatsiprašė“
15min dar kartą pasiteiravo D.Kepenio apie kokį susitaikymo ir atgailos paminklą kalbėjo Seimo narys, jei dabar sako, kad niekada nepasisakė apie bendrą paminklą stribams ir partizanams.
Aš padariau išvadą, kadangi daugybei žmonių bus sukelta įtampa, tai mes turime jų atsiprašyti. Valstybė iki šiol nėra atsiprašiusi tūkstančių šeimų, kurios nukentėjo nekaltai, – sakė D.Kepenis.
D.Kepenis tikina, kad žodžių „partizanai“ ir „stribai“ nevartojo. Taip pat jis tikino, kad paminklas gali būti statomas ir mintyse, ne tik iš akmens.
„Aš tų žodžių net nevartojau. Aš vartojau „susitaikymas“ ir „atgaila“, tai tuos žodžius ir vartokime. Susitaikyti turi visuomenė, o paminklas nebūtinai ant akmens, jis gali būti mintyse mūsų pastatytas, kad gyventume ramybėje ir santaikoje“, – kalbėjo D.Kepenis.
Dar kartą perklaustas, kas turėtų susitaikyti, D.Kepenis pareiškė: „baudėjai su nuskriaustaisiais“, bet, kas šiuo konkrečiu atveju yra vieni ir kiti, neįvardijo.
Jis tikino kalbėti „prieš“ 2018 m. paskelbimą A.Ramanausko-Vanago metais užsirašęs tik todėl, kad „už“ pasisakančių buvo daug ir jam nebeliko vietos.
Pasak jo, paskui jau niekas neklausė, ką iš tikrųjų D.Kepenis turėjo omenyje.
„Paskui manęs niekas neklausė, o klausė tik tų, kurie interpretavo mano žodžius aukštyn kojom, apvertė mano žodžius ir pasakė. Ir niekas manęs net neklausė“, – dėstė Seimo narys.
15min paklausė, o ką dar pasakyti D.Kepenis šia tema turi.
„Man jau atnešė žmonės. Tai, kiek aš gavau per šią savaitę informacijos, tai, patikėkite, kokios keturios knygos išeitų, kurios liečia tą klausimą. Ir laiškų, ir skambučių, ir visi žmonės sako: „taip, įtampa yra ir reikia ją pašalinti.“ Aš tai viską mačiau ir pasakiau, kad nebereikia įtampų pas mus. O čia yra tai, kad vienus vertinsim. Čia ne 100, ne 10, čia daugybę liečia žmonių. Dabar matau akivaizdžiai iš laiškų, iš skambučių. Ir raginu susitaikyti“, – kalbėjo D.Kepenis.
„Aš padariau išvadą, kadangi daugybei žmonių bus sukelta įtampa, tai mes turime jų atsiprašyti. Valstybė iki šiol nėra atsiprašiusi tūkstančių šeimų, kurios nukentėjo nekaltai. Aš jums cituoju laiškų tekstus. Ateikite pas mane į kabinetą, aš jums parodysiu, iki pasimatymo“, – tarė Seimo narys ir padėjo ragelį, neatsakęs, kuri valstybė ir ko turėtų atsiprašyti.
Prabilo apie pilietinį karą
15min Seimo nario kvietimu pasinaudojo. Dar belaukiant, kol padėjėja Irena Ramelytė atneš raktus ir Seimo narį įleis į jo darbo kabinetą, D.Kepenis įtikinėjo, kad ši tema jam įdomi tik dėl to, kad ji sukelia stresą.
„Dėl ko taip sutapo? Stresas yra ligų šaltinis. Pašalinkime žmonėms stresą. Aš maniau, kad čia vienas du atvejai, o kai pradėjau gilintis, pasirodė, kad tų atvejų – daugybė. (...) Bet šita tema yra nekultivuojama. Mes anksčiau turėjome vieną tiesą ir dabar norime tą vieną tiesą laikyti“, – dėstė D.Kepenis.
Vos atėjusi Seimo nario padėjėja I.Ramelytė puolė raginti Seimo narį parodyti visus laiškus, kuriuos jis gavo per savaitę. Segtuve – keliasdešimt lapų su, kaip teigė Seimo nario padėjėja, asmeninėmis žmonių istorijomis, kurių esą nevalia publikuoti.
Šių istorijų tirti Seimo narys D.Kepenis ir jo padėjėja istorikams neperduoda, nes esą jose viskas aišku ir nėra, ką tirti. Jų neįtikina ir argumentai, kad vieno žmogaus pasakojimas yra šališkas ir nebūtinai atskleidžia visą tiesą. Jie nesutinka, kad kiekviena istorija specialistų turėtų būti tiriama atskirai.
Čia gi ne šposas atkelti šitą visą istoriją. Taigi vyko pilietinis karas. Šaudė viens kitą. Apie Vanagą istorija.
„Čia gi ne šposas atkelti šitą visą istoriją. Taigi vyko pilietinis karas. Šaudė viens kitą. Apie Vanagą istorija“, – pareiškė padėjėja, trinktelėdama kumščiu į stalą.
„Na dabar aiškinama, kad nebuvo karo“, – bandė prieštarauti Seimo narys.
„Kaip nebuvo?“ – stebėjosi jo padėjėja.
„Ne, ne. Paklausyk, ką šneka komentatoriai. Buvo okupacija, bet toj okupacijoj“, – pradėjo D.Kepenis.
„Kieno?“ – vėl pertraukė Seimo narį padėjėja.
Perklausus D.Kepenio, ar jis irgi neigia okupaciją, Seimo narys puolė išsisukinėti.
„Aš jums nieko negalvoju. Aš sakau, ką mes girdime. Aš jums nieko nenoriu aiškinti. Aš tik jums sakau, į kokią situaciją aš patekau norėdamas apginti žmonių ramybę, kad nebūtų tų stresų, aš dabar turiu visiems aiškinti, ką aš žinau, ko aš nežinau. Paminklą, aš juk jums sakiau, mes galime nešiotis mintyse. Mes pasistatėme, atleidome, atsiprašėme, kad blogai galvojome, kad blogai šnekėjome ir sutariame daugiau tos temos nebeliesti, užmiršti ją. Mano tokia buvo mintis, nes jiems labai ta tema yra skaudi“, – kalbėjo jis.
Pasak D.Kepenio, istorija yra įvairi – ne tik konservatoriaus Arvydo Anušausko parašyta.
„Aš paskui pasigilinau: suomiai tokį paminklą susitaikymo pasistatė, ispanai pasistatė, amerikonai turi. Ten, matai, karas pilietinis, o pas mus – okupacija. Pala, vadinasi, lietuvis lietuvį šaudė, čia nėra jokių abejonių. Tai kas čia – okupacija? Kas? Lietuviai lietuvius okupavo? Rusai okupavo, o viens kitą šaudėme, tai kaip čia suprasti?“ – bėrė klausimus D.Kepenis.
Pala, vadinasi, lietuvis lietuvį šaudė, čia nėra jokių abejonių. Tai kas čia – okupacija? Kas? Lietuviai lietuvius okupavo?
15min jis ragino paskaityti buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo Jurgio Jurgelio straipsnius ir istoriko Mindaugo Pociaus interviu internete, kurie esą patvirtina jo versiją.
Istorikas: „Nebūtų 1940 m. okupacijos, nebūtų ir aukų“
Istorikas M.Pocius, kurio interviu padarė įspūdį Seimo nariui, 15min sutiko pakomentuoti D.Kepenio šnekas ir įvertinti, kiek jose yra tiesos.
„Pirmiausia reikia aiškiai pasakyti, kad Lietuvoje, skirtingai nei Suomijoje, Ispanijoje ar JAV, nebuvo pilietinio karo. Buvo Sovietų Sąjungos įvykdyta nepriklausomos Lietuvos valstybės okupacija ir aneksija. Taškas.
Tačiau reikia pastebėti, kad komunistų valdžia stengėsi imituoti „klasių kovą“ arba pilietinį karą, kurio elementų būta. Tam tikslui buvo sukurti stribų būriai, o valdžios administracijos darbuotojai ir partiniai aktyvistai buvo apginkluoti. Juos norėta įtraukti į kovą prieš partizanus, kaip norėta įtraukti į kovą visus varginguosius ir vidutinius valstiečius, tarnautojus, darbininkus. Šito padaryti sovietų valdžiai, nors labai stengtasi, iš esmės nepavyko.
Pagrindinė jėga kovoje su partizanais buvo SSRS NKVD-MGB kariuomenė ir MGB aparatas (centro, apskričių, valsčių skyriai). Šias represines institucijas sudarė išskirtinai iš SSRS gilumos atsiųsti rusakalbiai darbuotojai ir kariškiai, todėl A.Sniečkų ir MGB ministrą D.Jefimovą šis faktas ypač nervino, tai niekaip nesiderino su „išnaudotojų ir išnaudojamųjų“ vidaus karo koncepcija. Stribai kovoje su partizanais vaidino antraeilį ar net trečiaeilį vaidmenį.
Kitas klausimas, kad savo noru kolaboravo ar valdžia privertė kolaboruoti dalį civilių, kuriuos partizanai bausdavo mirties bausme. 1944–1953 m. partizaninio karo metu stribų žuvo apie 1300, partinių ir sovietinių aktyvistų (pareigūnų) žuvo apie 2200, MGB ir MVD darbuotojų ir MGB kariuomenės kariškių žuvo apie 1500. Tikrų ir tariamų kolaborantų, sovietų valdžios šalininkų, rėmėjų bei jų artimųjų žuvo apie 9300.
Šį skaičių sudaro ir dalis nekaltai nužudytų civilių. Tai daugiausia stribų, valdžios pareigūnų ar kolaboravusių civilių šeimų nariai. Kiek žmonių nekaltai nukentėjo nuo partizanų – sudėtingas ir neištirtas klausimas, tačiau daug faktų rodo, kad gali būti nemažas nuošimtis.
Kiek žmonių nekaltai nukentėjo nuo partizanų – sudėtingas ir neištirtas klausimas, tačiau daug faktų rodo, kad gali būti nemažas nuošimtis.
Dėl atminimo įamžinimo, manau, galima būtų kalbėti apie kelis atskirus paminklus. Paminklas laisvės kovotojams, paminklas žuvusiems nuo komunistinio režimo ir, mano manymu, moralės ir atjautos požiūriu prasmingas būtų paminklas nekaltai žuvusiems nuo partizanų, tačiau ne stribams ar kitiems tėvynės išdavikams.
Jei dėl pirmų dviejų paminklų nebūtų didesnių diskusijų, tai dėl trečiojo, manau daug kas prieštarautų. Priimti tokį sprendimą galėtų tik brandi ir išprususi istorijos srityje visuomenė. Žvelgiant plačiau, visos partizaninio karo aukos buvo sovietų okupacijos pasekmė. Nebūtų 1940 m. okupacijos, nebūtų ir tų aukų. Jei Lietuvoje būtų buvęs pilietinis karas, manau, mes jau turėtume tokį susitaikymo ir atminimo paminklą. Dabar yra daug sudėtingiau“, – komentavo istorikas M.Pocius.
15min vertinimu, D.Kepenis sakė netiesą teigdamas, kad nesiūlė statyti susitaikymo paminklo stribams ir partizanams. Nors Seimo narys aiškino esą kalbėjo tik apie partizanų nekaltai nužudytus žmones, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro turimi duomenys rodo, kad jo minėta šeima galėjo būti susijusi su stribais, dėl to dar vykdomas tyrimas, o kiti D.Kepenio argumentai neleidžia patikėti, kad Seimo narys apskritai išmano istoriją ir pats supranta, ką siūlęs.
Seimo narys Dainius Kepenis ir jo padėjėja I.Ramelytė idėją apie paminklą paremia visiškai nepagrįstais argumentais apie neva Lietuvoje vykusį pilietinį karą.
Patikrinta 15min
