Paskutinį kartą ją sutikau šių metų rugpjūčio 23–iąją einančią į mitingą S.Daukanto aikštėje Vytautui Pociūnui atminti – ar galėjo J.Bieliauskienės nebūti ten, kur susigrumia gėris ir blogis, kur reikia apginti tiesą? Iš tolo buvo akivaizdu, kad ši epinė moteris susiruošė į šventę, visą Gedimino prospektą tarsi nušvietusi sniego baltumo drabužiais – ji visuomet mėgo baltą spalvą, tartum mesdama iššūkį kalėjimo tamsai ir lagerių purvui.
Paskutinis J.Bieliauskienės pareiškimas buvo „Viešas kreipimasis dėl moralinio ir finansinio LRT bankroto“, kuriame su Nijole Sadūnaite, Stase Asanavičiene ir kitais Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13–osios brolijos žmonėmis piktinosi Lietuvos radijo ir televizijos vadovybės degradacija, ragino LRT vadovą Audrių Siaurusevičių prisiimti atsakomybę už moralinį bei finansinį LRT bankrotą ir atsistatydinti.
J.Bieliauskienė buvo Dievo apdovanota malone, kuri silpnesniam žmogui būtų virtusi nepakeliama našta ar net prakeiksmu, pajusti tas visuomenės ir valstybės gyvenimo vietas, kur tūno moralinė bjaurastis, išsigimimas, kaip dabar LRT, kurios vienas vadovų – Justo Paleckio atžala, verta savo senelio, nesibranginusio ir be didesnių skrupulų sovietų agentėlio, kuris, tapęs „prezidentu“, siuntė į mirtį geriausius Lietuvos sūnus ir dukras. Dabar šio nenuteisto karinio nusikaltėlio anūkas mus moko etikos ir padorios žurnalistikos.
Paskutinį kartą telefono ragelyje išgirdau žemą J.Bieliauskienės balsą prieš jai gulant į ligoninę – mes kažkaip nepastebimai buvome suėję į pažines, ji buvo tapusi nuoširdžia „Lietuvos žinių“ simpatike ir rėmėja. Ji net neužsiminė apie savo sunkią onkologinę ligą, tik pasiteiravo, ar nesulaukiau nemalonumų, paskelbęs jos inicijuotą pareiškimą dėl LRT dienraštyje. Net ir dabar ji rūpinosi manimi ir laikraščiu, nutylėdama, kad dėl to pareiškimo pati buvo viešai pažeminta. Kaip niekad nesiskųsdavo, kad bando iš jos atimti jos kūdikį – Sausio 13–osios broliją, net iki dabar – iki paskutinio atodūsio – ją tampė po teismus.
Tai žinojau tik iš J.Bieliauskienės draugės N.Sadūnaitės, kuri ją vadina Dievo žmogumi ir tikra žemaite. Niekur negalėjau perskaityti, tik iš N.Sadūnaitės išgirdau pasakojimą apie 17 metų gimnazistę nuo Palangos, partizanų ryšininkę, našlaitę, kuri gelbėdama savo našlį tėvą, likusį su šešiais vaikais, NKVD suimta visą kaltę prisiėmė sau ir 1948 metais atsidūrė Komijoje – iš gulago sugrįžo tik 1956–aisiais. Kai už dalyvavimą Lietuvos katalikų bažnyčios pogrindžio veikloje nuo 1971 metų vėl buvo KGB suimta ir 1982–aisiais po teismo išvežta į Mordoviją, J.Bieliauskienė rūpinosi ne savimi, o Lietuvoje likusiu vienturčiu sūnumi Žilvinu (baigusiu psichologijos mokslus).
Mordovijoje, vieninteliame Sovietų Sąjungoje moterų sunkaus režimo kalėjime, J.Bieliauskienės palikti pėdsakai taip pat prilygsta legendai. Atvežta į kalėjimą, ji pasirinko lovą, kuri, pasirodo, buvo N.Sadūnaitės (ją pasibaigus įkalinimo terminui buvo ką tik išsiuntę į tremtį). J.Bieliauskienė, likus pusei metų iki Amerikos prezidento rinkimų, neabejojo, kad juo antrajai kadencijai bus išrinktas didysis sovietų disidentų patronas Ronaldas Reaganas, kuris tikėjo, kad „blogio imperiją“ pirmiausia sugriaus kova už žmogaus teises. J.Bieliauskienė pasiūlė pasiųsti iš Mordovijos lagerių R.Reaganui sveikinimą, antrą kartą tapus JAV prezidentu. Jau antrąją savo naujos kadencijos dieną JAV prezidentas gavo Mordovijos publikos pasveikinimą. Ir kai Michailas Gorbačiovas bandė meluoti, kad Sovietų Sąjungoje nebeliko politinių kalinių, R.Reaganas jam parodė šį laišką ant plono rūkomojo popieriaus ir atgalinį adresą, išraitytą J.Bieliauskienės gražiu kaligrafišku braižu: Mordovija, lageris Nr. 385... J.Bieliauskienė grįžo į Lietuvą tik 1986 metais, jau įsibėgėjus M.Gorbačiovo „perestroikai“.
J.Bieliauskienė suvienija pokario partizanų rezistenciją, po nuslopinto ginkluoto Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio prasidėjusį taikų disidentų judėjimą ir Nepriklausomybės gynimą 1991 metų Sausio 13–ąją. Pasipriešinusi okupantų organizuotam melui, ji nesitaikstė su to melo atmainomis jau atkurto valstybingumo laikais, ar tai būtų V.Pociūno byla, ar teisėjų klano aferos, ar dangstomas pedofilijos tinklas – J.Bieliauskienė buvo aktyviausia parašų, remiančių Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių, su kuriuo susidorojo teisėjų ir politikų mafija, rinkėja.
Jau J.Bieliauskienei gulint ligoninėje, jos bendraminčiai N.Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Petras Plumpa ir kiti garsūs disidentai paskelbė kreipimąsi „Ar dar ilgai tęsis teisinės valstybės imitavimas“, kur dar kartą brėžiama takoskyra tarp tiesos ir melo, gėrio ir blogio, teisės ir neteisingumo. Tarytum dar viena J.Bieliauskienės idėja, tik šįkart laiškas adresuotas ne R.Reaganui, o Daliai Grybauskaitei.
Melas galbūt gali sunaikinti tiesą. Bet melas negali užimti tiesos vietos. Kaip ir „prezidentas“ J.Paleckis niekad neužėmė jo pasiųstų į mirtį tikrų Lietuvos valstybės vadovų vietos. Ir J.Bieliauskienės vietos niekas negalės užimti – nei Sausio 13–osios brolijoje, nei istorijoje.
