Diskusija laidoje „Dėmesio centre“ su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku Algimantu Salamakinu, generaliniu miškų urėdu Rimantu Prūsaičiu ir asociacijos „Lietuvos mediena“ vadovu Raimundu Beinortu.
– Pone Beinortai, jūs remiate minėtas įstatymo pataisas. Kodėl jūs manote, kad medienos prekybos versle prioritetas turėtų būti teikiamas Lietuvos gamintojams?
– Šiuo atveju ir valstybės, ir medienos pramonės atstovų interesai sutampa. Miškų instituto jau prieš keletą metų yra apskaičiuota, kiek vertės mes netenkame, kiek netenkame potencialių darbo vietų išveždami žaliavą iš valstybės, o ne perdirbdami ją čia į produktus.
– Pone Salamakinai, ar jūs sutinkate su tuo, kad prioritetas turėtų būti teikiamas Lietuvos gamintojams?
– Be abejonės, jokio ginčo nevyksta dėl to, kad kuo daugiau medienos perdirbsime Lietuvoje – tuo geriau. Tačiau kyla kiti klausimai. Jau seniai mediena nėra parduodama per tarpininkus. Šiandien yra elektroninė sistema ir kas nori, tas perka. Ar tu gyveni Vokietijoje, ar Lietuvoje – jei tinka nurodyta kaina, perki.
Ginčas vyksta tarp dviejų verslo struktūrų – miškų urėdijos ir tų, kurie perka tą medieną. Tarkime, urėdijos – jos sodina mišką, augina, prižiūri, plėtoja infrastruktūrą. Ir iš to, ką urėdijos parduoda, gauna pajamas. O gamintojai nori kuo pigiau iš jų nupirkti. Noras suprantamas, bet negalima visai sumažinti kainų ir palikti urėdijas be pinigų.
– Kaip urėdijos vertina šią iniciatyvą, pone Prūsaiti?
– Dabartinė tvarka mus tenkina. Mums rūpi, kad mediena nebūtų pardavinėjama pigiau arba per pigiai. Mums svarbu uždirbti kuo daugiau, kad būtų rinkos kaina ir kuo didesnės pajamos.
– Bet turbūt vien medienos pardavimas nesukuria tiek vertės, kiek jos perdirbimas – ir darbo vietos papildomos, ir pramonė. Kaip suderinti tuos interesus?
– A.Salamakinas: iš Lietuvos šiuo metu eksportuojama apie 24 proc. medienos. Visa kitą mes perdirbame Lietuvoje.
R.Beinortas: Šiuo metu Lietuvoje gaminama 7,5–8 mln. prekinės arba likvidinės medienos. Iš jos apie 25 proc. yra išvežama.
A. Salamakinas: yra ir kitas skaičius – šią dieną yra neparduota apie 30 proc. medienos. Kodėl? Todėl, kad Baltarusija atidarė savo rinką ir gamintojai įsiveža iš ten.
R.Beinortas: Baltarusija niekada savo sienų neatidarė. Kaip egzistavo muitai išvežamai medienai, taip egzistuoja iki šiol. Jeigu mūsų verslininkai perka lentas arba taip vadinamą čipsą katilinėms Baltarusijoje, tai jau yra medienos produktas. Apie tai mes ir šnekame. Esame suinteresuoti, kad mūsų lentpjūvių savininkai eksportuotų savo produkciją, o ne išvežtų žaliavinę medieną iš Lietuvos. Visa esmė siūlomų įstatymo pataisų ir yra ta, kad į aukcionus neateitų tos kompanijos, kurios superka medieną tam, kad vėliau ją perparduotų vietos gamintojams ar toliau eksportuotų. Jie po to galėtų dalyvauti antrame rate. Tačiau pirmame rate dalyvautų tiktai tie, kurie planuoja vietoje perdirbti žaliavą.
– Siūlymas yra toks, kad medieną, užaugintą Lietuvoje, valstybiniuose miškuose, pirmiausia galėtų pirkti Lietuvos medienos perdirbėjai ir katilinės?
– R.Beinortas: visiškai teisingai.
– O antram rate, kai jau vietiniai atsisako pirkti, galėtų pirkti visi norintys?
– A.Salamakinas: aš nesuprantu vieno dalyko – kodėl jūs neinate tiesiai į elektroninę prekybą ir neperkate šitos medienos? Sakote, kad nupirko tarpininkas ir parduoda jums. Yra bėda su baldine mediena – iš tiesų ją perka ir vokiečiai, ir kitos tautos. Beržo medieną tikrai labai greitai išperka. Bet kaip dabar tam vokiečiui uždrausti? Mes rizikuojame gauti baudą. Lenkijoje taip buvo. Europos teismas labai griežtai reaguoja į tokius dalykus. Aš darau prielaidą, kad gali būti skundų Europos teismui, kad Lietuva pažeidžia laisvos prekybos sutartį.
R.Beinortas: Lenkijoje situacija buvo visiškai kita. Lenkai baudą gavo už tai, kad tam tikru laikotarpiu pas juos veikusi sistema eliminavo mažuosius perdirbėjus. Ten visai kita istorija.
– Sakote, kad toks įstatymo taikymas, kad pirmiausia Lietuvos perdirbėjai ir katilinės galėtų pirkti, neprieštarautų Europos Sąjungos sutarčiai?
– Europos Komisija 2012–2013 m. yra išleidusi rekomendaciją apie tai, kad reikia skatinti medienos perdirbimą regionuose. Dabar svarstoma ES miškų strategija apie tai kalba. Vokietija yra taip susitvarkiusi, kad ten mediena net tarp žemių nevažinėja. Visos aplinkinės valstybės yra taip susitvarkiusios, išskyrus vieną Lietuvą.
– Medienos perdirbimo pramonėje dirba 60 tūkst. darbuotojų. Medienos gaminių eksportas sudaro 10 proc. viso Lietuvos eksporto. Kaip šią sritį paveiktų šis įstatymas?
– R.Beinortas: pirmiausia reikia kalbėti apie tai, kad esant dabartinei sistemai iš esmės nėra motyvacijos įmonėms investuoti į plėtrą. Sistema tokia, kad net tuo atveju, jeigu įmonė yra pasirašiusi ilgalaikę sutartį nuo 3 iki 10 metų, kas pusmetį sutarties kainai turi įtakos pusmetiniai pardavimai. Vadinasi, į mūsų aukcionus atėję tie patys perpardavinėtojai ar užsienio kompanijos su intervencinėm kainom nustato kainas žymiai aukštesnes negu to regiono rinkos kaina.
– Tai jūsų argumentas yra toks, kad urėdijos turėtų susitaikyti su pajamų mažėjimu iš medienos pardavimo, bet tai turėtų kur kas geresnį poveikį pačiai Lietuvos ekonomikai?
– Vienareikšmiškai. Šiuo metu, kai iš Lietuvos yra išvežama žaliava, valstybė netenka 15 kartų didesnės pridėtinės vertės, iki 30 kartų daugiau sukuriamų darbo vietų. Ne procentai, bet kartai. Dar netenkame ir potencialaus biokuro. Pavyzdžiui, Latvijoje yra sukurta tokia sistema, kad ten iš esmės yra uždaras klubas. Mes negalime pirkti medienos Latvijoje jų kainomis.
R.Prūsaitis: taip, Latvijoje medienos kainos yra truputį mažesnės, tačiau Lenkijoje jos aukštesnės negu Lietuvoje. Lenkijos prekyboje dalyvauja ir lenkai, ir lietuviai, ir vokiečiai. Čia net klausimų nekyla, ar kas nors priešinasi tam, kad kuo daugiau lietuviškos medienos būtų perdirbama Lietuvoje. Visi to norime. 2013 m. iš Lietuvos buvo išvežta apie 2 mln. medienos, o 2014 m. – 1,9 mln. Taigi išvežamas kiekis nėra toks didelis, lyginant su tuo, kas lieka čia.
– Pone Beinortai, jūs sakote, kad daugiau medienos perdirbimo įmonių Lietuvoje steigtis negali, kol galioja dabartinė tvarka?
– Per paskutinius penkerius metus padaryta vienintelė nauja investicija – Radviliškyje atsirado nauja lentpjūvė. Per penkerius metus niekas neatsirado Lietuvoje.
