Žagarė jau seniai stebina Lietuvą ir pasaulį čia gyvenančiais keistuoliais, entuziastingais savanoriais. Jie prisigalvoja vis naujų būdų neužsnūsti atokiame šiaurės Lietuvos mieste. Ledinis vanduo – vienas iš jų.
Drąsieji tampa žvaigždėmis
Saulėtą ir žvarbų sausio sekmadienio rytą nuo Žvelgaičio kalno pasileidžia raudonskruosčiai vaikai ir jaunimas.
Jų apie trisdešimt – nuo pirmokėlių iki paauglių ir dvidešimtmečių vyrukų. Minusinė oro temperatūra, vėjo gūsiai stingdo pirštus.
Vienuolikmetė Adrija kyšteli ranką į plonu ledu aptrauktą tvenkinį: „Taip, tikrai šaltas, bet labai gerai.“ Mergaitės toliau bėginėja palei krantą, o vyresnieji pasileidžia dar keletą kilometrų aplink tvenkinį – ozo taku per pušyną.
Tėvai ne visiems leidžia šitaip grūdintis, o ir patys ne visi drįsta.
Būrio vadovas R.Prokopenko, nors jam jau per keturiasdešimt, savo energija ir išvaizda nelabai skiriasi nuo savo auklėtinių. Tik švilpukas ir raginamieji šūksniai išduoda apie trenerio statusą.
Po bėgimo prasideda pritūpimai, atsispaudimai, pasišokinėjimai ant apšarmojusios pievos. „Kas norite, rengiamės ir maudomės,“ – po gerų dvidešimties minučių skamba trenerio raginimas. Tėvai ne visiems leidžia šitaip grūdintis, o ir patys ne visi drįsta.
Šįkart šešetas drąsiausiųjų nusimeta drabužius ir neatidėliodami bėga į vandenį. Kojomis pajutę stingdantį šaltį pagreitina tempą. Žaibiškai užspaudžia nosis pirštais ir keliskart paneria. Neužtrunka nė pusės minutės ir kaip kulkos šauna iš vandens. Stojasi ant rankšluosčių, trina sau šonus.
Užsidega akys, nuo šoko pabunda kiekviena ląstelė. Kaip naujai gimę. Kažkuris iš šalčio nepabūgusių Žagarės ruonių sušunka: „Treneri, kitą sekmadienį vėl kartosime!“ Dar nespėjusiems apsirengti jaunuoliams šypsosi ir tyliai pavydi draugai bei pro šalį einantys poilsiautojai.
Po tokios treniruotės auklėtiniai pasileidžia gatvelėmis namo, kiti dar užsuka į trenerio namus prie Švėtės upės. Šuo, skersinis prisitraukimams, pirties namelis ir visas kiemas tarsi priklauso jiems.
Bijai – nelįsk
R.Prokopenko tikina, kad nė vienas po ledinių maudynių nesusirgo: „Jeigu bijai, nelįsk. Pirmiausia, turi galvoti, kad viskas bus gerai. Apšyli, įneri tris kartus su visa galva, išlipęs patrini save rankomis ir nedelsdamas apsirengi. Užlieja šiluma, energija.“
Žagarietis daugiau nei prieš penkerius metus dar nedirbo lengvosios atletikos treneriu, tačiau už jo jau rikiavosi pasekėjai, kopijavo, klausinėjo. Greta sporto entuziasto ir jo užnugaryje rikiavosi trys jo dukros, draugai ir vietos vaikai. Ne vienas drauge su R.Prokopenko mėgaudavosi ir tvenkinio vandeniu bet kokiu sezonu.
Nė vienam neskambinu, neliepiu tėvams, kad atvarytų pas mane. Vaikai patys pasiprašė sportuoti pirmąją Kalėdų dieną.
Keletą metų sporto mėgėjas su žagariečiais darbavosi vien kaip entuziastas. Vos prieš trejus metus jis sukūrė neformaliojo švietimo būrelį „Gyvenk sveikai, bėk, važiuok, žaisk“. Tuomet prasidėjo kelionės į varžybas, žygiai pėsčiomis ir dviračiais.
Atsiradus oficialiam būreliui įkvėpimo nesumažėjo. „Nė vienam neskambinu, neliepiu tėvams, kad atvarytų pas mane. Vaikai patys pasiprašė sportuoti pirmąją Kalėdų dieną. Su raudonomis kepurėmis bėgome kas šešis, kas dešimt kilometrų, mankštinomės, maudėmės. Tik tada sėdome prie šventinio stalo. Taip pat ir prieš Naujuosius metus.“
Didelių raginimų nereikia ir Žagarės socialinių paslaugų centre gyvenantiems vaikams bei jaunimui. „Šįkart tik du pavadinti vaikai liko prie kompiuterių, o kiti iškart sutiko sportuoti. Jiems judėjimas, bendravimas – ypač svarbu,“ – sako R.Prokopenko.
„Tai darau iš entuziazmo, – sako treneris, – man gaila, kad dabartinė karta neturi tokios vaikystės, kokią turėdavome mes. Krepšinį, futbolą, karą vaikai žaidžia kompiuteriu. Išėjimas į lauką jiems yra tarsi bausmė. Parodyti kitokį gyvenimą stengiuosi savo pavyzdžiu – sportuoju kartu su jais.“
25-ieji žmogaus metai, pasak R.Prokopenko, turėtų būti pats žydėjimas, tačiau taip nebėra. Jis pastebi, kad jaunuoliams raumenys nusilpę, sąnariai sustingę, nemažai stuburo problemų. Ši karta rezultato nori čia ir dabar, o jo auklėtiniai gavo kitokios praktikos, po kurios net fizinis krūvis tapus kariuomenės šauktiniu neatrodo baisus.
Ne dėl rezultato, o dėl sveikatos
Naųjųjų, 2018-ųjų, proga treneris Žagarės pakraščiais simboliškai nubėgo 20 kilometrų ir 18 metrų. Žinoma, visa tai vainikavo ledinės maudynės, prie kurių su džiaugsmu prisijungė dukros: 17-metė Viltė ir 14-metė Rusnė.
„Neturiu jokių didelių tikslų sporte, neplanuoju nubėgti ilgų maratonų ar sumušti rekordų. Sveikatingumas mane domina labiau nei rezultatas. Kai yra rezultatas, nebelieka sveikatos“, – įsitikinęs vyras.
Sveikatingumas mane domina labiau nei rezultatas. Kai yra rezultatas, nebelieka sveikatos.
2015-aisiais jis su šiauliečių komanda užėmė pirmąją vietą Lietuvos komandinėse „CrossFit“ varžybose. Iš pradžių medalis įkvėpė, tačiau vėliau pagalvojo, kad tai nepadės pasiekti pagrindinio jo tikslo – kuo ilgiau džiaugtis judėjimu ir nepasenti.
Mityba R.Prokopenko irgi svarbi. To paties moko ir auklėtinius. Sveikatingi kokteiliai, daržovės, vaisiai, jokių saldžių gėrimų ar alkoholio. Nuo Kalėdų jo namuose stovi trys didžiuliai plastikiniai buteliai visame pasaulyje populiarių gazuotų gėrimų. Nė viena iš dukrų nežino, ką su jais daryti.
Alkoholio vyras nevartoja vos keletą metų. „Anksčiau šiek tiek išgerdavau. Atrodė, kad taip reikia dėl bendrystės. Dabar nebijau išsiskirti iš kitų, o ir vaikams nesinori rodyti blogo pavyzdžio.“
