Mindaugo karūnavimas
Pradėdamas diskusiją „Vilnius – lietuvius ir baltarusius jungiantis miestas?“ jos moderatorius, LDK instituto vadovas Rūstis Kamuntavičius priminė, kad mes turime labai daug bendro – lietuviai su baltarusiais. Ir Lietuva turėtų atidžiau žvelgti į baltarusius, nes tai vienintelė tauta, su kuria mes turime ilgiausią bendrą istoriją, su jokia kita tauta taip ilgai negyvenome vienoje valstybėje, todėl jie gali būti tarsi mūsų veidrodis, norint geriau pažinti patiems save. Ir atvirkščiai – tas pats galioja ir baltarusiams.
„Žinome, kad tų bendrumų yra labai daug, bet lengviau nuklystame į skirtumus“, – sakė R.Kamuntavičius.
Jis taip pat priminė, kad Lietuva švenčia Liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, bet nežinome, kur jis karūnuotas. O baltarusiai atvirkščiai – jie žino, kad Mindaugas karūnuotas Naugarduke, bet nešvenčia liepos 6 dienos, nes nežino kada. Tokie tie skirtumai, bet geriau būtų kalbėti apie bendrumus.
A.Bumblauskas: didelių vilčių neturiu
Prof. dr. Alfredas Bumblauskas pirmiausia pabrėžė – istorija abiejų tautų yra bendra.
„Istorija gali jungti ir skirti. Ir Vilnius gali jungti ir skirti. Prieš 20 metų internete tebebuvo, kad „jūs, žemaičiai, okupavę Vilnių, dar pamatysite baltarusių tankus“. Vilniaus istorija gali drąsiai skirti, tačiau sakau, kad nežinau, kas tai yra lietuviai ir baltarusiai. (…) Mes galime sakyti, kad sienos skiria, bet jeigu siena yra natūrali, ji natūrali“, – kalbėjo profesorius.
Jis priminė, kad Lietuvos ir Baltarusijos siena tęsiasi net 678 kilometrus – antra pagal ilgį Rytuose Europos Sąjungos siena. Jis priminė ir tai, kad jeigu mes atsigręšime į Vytauto laikus ir sakysime, jog Vilnius lietuvių, mums bus atsakyta, kad tuomet jūsų žemės tik iki Nevėžio. O čia jau Baltarusija.
Istorija gali jungti ir skirti. Ir Vilnius gali jungti ir skirti, – sakė A.Bumblauskas.
„Kai pamatome Vilniaus istorinius kontekstus, tada galime kelti klausimus, ar aišku kodėl Vytauto kanceliarija metrikas pradeda rašyti ne lietuviškai? Lietuvos metrika, 660 knygų, nė vieno sakinio lietuviškai“, – sakė A.Bumblauskas. Jis pabrėžė, kad turime interpretuoti Vilnių kaip kultūrinį metropolį, imperinį miestą. Ir nepamiršti, kokią didelę dalį Vilniaus užėmė rusėnų miestas.
„Vilnius yra kažkas tokio, kas turėtų būti privalomai jungtimi mūsų dviem tautoms. Bet, deja, tiek lietuvių, tiek baltarusių istoriografijoje vyrauja nacionalizmas. Lietuviai Vytautų laikų Lietuvoje laiko A.Smetonos laikų idėjų, tiek baltarusiai Mindauge mato Baltarusijos valdovą. Kol bus šitaip, nieko mes daug nesušnekėsime. Ir šitame forume taip pat. Didelių vilčių aš neturiu, nes istorikų prigimty yra būti nacionalistu, jeigu toks nesi, niekam tu nereikalingas, nes netarnauji tautos, valstybės labui“, – kalbėjo prof. A.Bumblauskas.
Asmenybių svarba
Andrejus Kyshtymovas iš Baltarusijos Nacionalinės mokslų akademijos Baltarusių kultūros, kalbos ir literatūros studijų centro, kalbėdamas apie Vilnių teigė norįs pavardinti asmenybes, kurios svarbios ir lietuviams, ir baltarusiams. Tiesa, pirmiausia jis pripažino, jog net moteriai meilę išpažinti, kad ji patikėtų, per 20 minučių yra sunku, o čia jam teksią per dar mažiau laiko išpažinti savo meilę bendrai istorijai, Vilniui, visai Lietuvai.
Jo teigimu, būtent žmonės kuria istoriją, jie vyrauja tiek mokykliniuose vadovėliuose, tiek moksliniuose veikaluose. Jo sąraše pirmasis yra Gediminas.
„Todėl, kad mūsų žemėse stovi tai, ką galime pavadinti Gedimino žiedu – „artimi giminaičiai“ Vilniaus, Trakų, Krėvos, Lydos pilys. Tai, ką mes dabar darome su pilimi, yra sekimas Lietuvos pavyzdžiu, kai sovietmečiu buvo rekonstruota Trakų pilis, kas labai supykdė N.Chruščiovą, kuris pareiškė, kad lietuviai užsiima „ne tuo“. Dabar matome, kad užsiima tuo ir mes irgi užsiimame“, – kalbėjo A.Kyshtymovas.
Baltarusijos liaudies respublikos šimtmečiui sukurta atminimo lenta, kuri turėjo būti iškabinta ant namo, kuriame ir buvo paskelbta, tačiau tai nepadaryta, – sakė A.Kyshtymovas.
Toliau tame sąraše – P.Skoryna, Radvilos – arba kaip juos vadina baltarusiai, Radzivilai. Taip pat abi tautas, šalis vienija Adamas Mickevičius, Ignotas Domeika, grafai Tiškevičiai.
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Vilnius tapo ir baltarusių tautinio atgimimo sostine, čia steigėsi visuomeninės baltarusių organizacijos. „Mes su jums 2018 metais švenčiame šimtmetį, kai Lietuva atkūrė valstybingumą, o kovo mėnesį ir Baltarusija minėjo savo liaudies respublikos šimtmetį. Reikia pripažinti, kad šiandien Vilniuje daugiau atminimo lentų, vietų, kuriose pagerbti baltarusių veikėjai, nei visoje Baltarusijoje. Baltarusijos liaudies respublikos šimtmečiui sukurta atminimo lenta, kuri turėjo būti iškabinta ant namo, kuriame ir buvo paskelbta, tačiau tai iki šiol nuo kovo tas nepadaryta. Ir aš nežinau, ar taip nutiks iš viso“, – sakė A.Kyshtymovas.
Bažnyčios ir Kristus
Diskusiją jos moderatorius LDK instituto vadovas R.Kamuntavičius pabaigė cituodamas baltarusių poetą Vladzimirą Karatkevičių, kuris savo viename eilėraštyje džiaugėsi, kad Vilnius atiteko Lietuvai, nes kitaip jo bažnyčios iki šiol būtų apgriuvusios, kreipdamas klausimą A.Kyshtymovui – ar tikrai džiugina tai baltarusius?
Į tokį, kiek provokuojantį klausimą Baltarusijos Nacionalinės mokslų akademijos Baltarusių kultūros, kalbos ir literatūros studijų centro atstovas atsakė kita to paties poeto eilute, kurioje sakoma, kad bažnyčios liko Vilniuje, o Kristus nusileido Gardine.
