Eidamas 75-uosius metus A.Šleževičius po ligos mirė antradienį.
Sovietmečiu nuo aštuntojo dešimtmečio jis ėjo aukštas pareigas okupacinėje valdžioje – buvo mėsos ir pieno pramonės ministro pavaduotojas, devintajame dešimtmetyje veikė Lietuvos komunistų partijos centro komitete.
1993 metais A.Šleževičius stojo prie nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vairo.
Jo kabinetas daug nuveikė stabilizuojant ūkį, įvedant litą, gerinant santykius su gretimomis valstybėmis.
Tačiau politinę karjerą aptemdė įtarimai piktnaudžiavus tarnybine padėtimi ir 1996 metais jis iš Vyriausybės vadovo pareigų buvo atleistas.
A.Šleževičius skandalo sūkuryje atsidūrė, kai atsiėmė šimtatūkstantinį indėlį iš banko likus dviem dienoms iki jo veiklos sustabdymo.
Po to jis dirbo privačiame versle.
A.Kasparavičius raštu atsakė į 15min pateiktus klausimus.
– Koks Adolfo Šleževičiaus ir jo 1993–1996 metais vadovautos vyriausybės vaidmuo Lietuvos istorijoje?
– Apibendrintai žiūrint – pozityvus. Adolfui Šleževičiui vadovauti Ministrų kabinetui teko išties istoriniu laikotarpiu bent keliais aspektais.
Viena vertus, kada jau realios nepriklausomybės sąlygomis šalyje pirmąkart nuo tarpukario laikų pagal vakarietiško parlamentarizmo politinio pliuralizmo standartus (daugiapartinę sistemą) įvyko rinkimai į Seimą.
Antra vertus, Šleževičius buvo pirmas visavertis, ne laikinas premjeras postsovietinėje Lietuvoje, kuriam teko dirbti, kada 1992-ųjų Konstitucija įsigaliojo beveik visa apimtimi (išskyrus Konstitucinio Teismo formavimąsi), buvo išrinktas pirmas atsikūrusios Lietuvos Respublikos prezidentas. Kada Lietuva realiai tapo parlamentine Respublika su prezidentinės valdžios galva, tam tikromis jos ritualinėmis insignijomis ir praktika.
Kitaip tariant, kada visa šiuolaikinės Lietuvos valdžios piramidė – prezidentas, Seimo pirmininkas, premjeras – vykdydami Konstitucijos raidę ir dvasią, turėjo konkrečioje kasdienėje politinėje praktikoje susirasti sau realią vietą ir nusistatyti tarpusavio bendravimo civilizuotus santykius.
Trečia vertus, kada po 1992 metų rudens Seimo rinkimų triuškinamą pergalę laimėjo postkomunistinė Lietuvos demokratinė darbo partija ir valstybingumą atkūrusioje Lietuvoje pagrindinės valdžios gijos nuo Seimo iki prezidento de facto atsidūrė vienos politinės jėgos rankose. Taigi išbandymas valdžia premjerui Adolfui Šleževičiui buvo milžiniškas.
Juo labiau kad jo Kabinetui buvo keliami valstybės mastu globalūs uždaviniai: įvykdyti masinę privatizaciją ir šalies ūkį galutinai pervesti nuo socialistinio planinio prie rinkos ekonomikos modelio.
Uždavinys buvo sunkus, nes niekas Lietuvoje ir pasaulyje nežinojo, kaip greitai ir efektyviai, visuomenei neskausmingai tą padaryti. Reikėjo skubių ir drąsių sprendimų, kurie ne visuomet buvo sėkmingi ir kuriuos vėliau kitiems teko koreguoti ar taisyti. Tačiau tuo laiku tai buvo neišvengiama, nes siekiant išlaikyti ūkio ir valstybės socialinį gyvybingumą mirtinai reikėjo reformų.
Kita atsakingų sprendimų reikalavusi sritis buvo šalies tarptautinė, geopolitinė situacija ir užsienio politika. Ačiū Dievui, bet ir čia susitvarkyta. Galutinai išvesta SSRS/Rusijos Federacijos kariuomenė. Pradėtas Lietuvos sienų tikslinimo ir delimitavimo ir demarkavimo procesas. Siekiant tautinės-nacionalinės taikos Lietuvoje 1993 m. liberalizuotas pilietybės įstatymas, beveik porai dešimtmečių lėmęs normalius Lietuvos santykius su didžiuoju Rytų kaimynu.
Po ilgų varginančių ir permainingų derybų, kuriose itin blaivią poziciją užėmė premjeras Šleževičius, 1994 balandį Vilniuje pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Lenkija žymia dalimi užvertusi vieną skausmingiausių XX a. pirmos pusės Lietuvos istorijos puslapių.
Pateikta paraiška Briuseliui dėl stojimo į Šiaurės Atlanto organizaciją.
Tiesa, šiame veiklos bare būta ir paslydimų.
