Negana to, kad visą reisą siautė audros, Namibijos uoste susidūrė su medūzų ataka. Pasak kapitono, Gvinėjos įlankoje daugėja tanklaivius grobiančių piratų, kurie jau gali užpulti toli nuo kranto. Šiuo metu J.Liepuonius išvykęs į reisą plukdys ką tik pastatytą balkerį, kuris pats išsikrauna, ir namo tikisi grįžti iki Kalėdų.
„Kai lankėmės Namibijos Volvis Bėjaus uoste, jis buvo užpultas medūzų. Vien dėl jų laivybos kompanijos „Maersk“ laivas negalėjo iš uosto išplaukti keturias valandas. Visą uosto reidą užplūdo medūzos. Ko gero, dėl to kalta klimato kaita. Laivo agentas pasakojo, kad Namibijoje, kur dykumos ir dažniausiai sausa, dešimt dienų smarkiai lijo. Tame uoste ir anksčiau būdavo medūzų, bet ne tiek daug kaip šiemet“, – pasakojo kapitonas.
Tiek, kiek šiemet, medūzų dar nebuvo
„Medūzų tiek daug, kad mes stovėdami reide ir laukdami užėjimo į Volvis Bėjaus uostą turėjome stabdyti visus variklius, naktį naudotis avariniu generatoriumi, kad galėtume turėti elektros energijos ir palaikyti laivo gyvybę. Kai mes jau plaukėme į uostą, iš jo niekaip negalėjo išeiti didelis „Maersk“ kompanijos laivas, nes medūzos užkimšo kingstonus, pagalbinių variklių aušinimo sistemas. Laivą vilkikai turėjo ištempti į reidą, mechanikai viską išvalyti ir tik tada jis galėjo plaukti.
Mes irgi dvi paras stovėjome, dirbo tik avarinis generatorius, mechanikai išvalė filtrus. Variklius, generatorius paleidome tik tada, kai į laivą atėjo locmanas ir iš karto plaukėme dideliu greičiu, kad medūzos mums neužkimštų sistemos. Iš pradžių ėjome tik su vienu varikliu. Sakome, kad jeigu vieną užkimš, liks dar du. Tik taip galėjome išplaukti.
Medūzų ten – košė, panaši į želė. Ji ir užkemša kingstonus, kurie didesniuose laivuose būna vos ne metro pločio. Ir užkemša taip, kad laivas negali judėti. Atrodo, šiuolaikinė technika, turimos prapūtimo sistemos, bet tik prapučia ir vėl užsikemša“, – kalbėjo J.Liepuonius.
Jis pasakojo, kad Namibijoje pakrančių gelbėjimo vilkikuose dirba kapitonas iš Klaipėdos, kuris sakė, kad šiemet Namibijos uoste medūzos – didžiausia bėda. Vargas visiems laivų mechanikams. J.Liepuonius siuntė savo įgulos jūreivius į pagalbą tiems mechanikams.
Uostuose neleidžiama išlipti
J.Liepuoniaus reisas truko du su puse mėnesio, t. y. dešimt savaičių. Paprastai panašūs reisai trunka 4-6 savaites, šįkart jis užsitęsė dėl koronaviruso.
„Buvome ir Andamanų, ir Seišelių salose, Mauricijuje, dviejuose Pietų Afrikos Respublikos uostuose, Namibijoje, Nigerijoje. Aplankėme septynis uostus, bet nė viename iš jų neleido nė kojos pastatyti, t. y. išlipti į krantą.
Vieninteliame Mauricijuje leido išlipti ant krantinės, kurios ilgis 300 metrų. Mat mūsų laivas tuo metu stovėjo vienas. Įdomu tai, kad Mauricijuje, kai mes atplaukėme liepos pabaigoje, niekas nesirgo COVID-19 jau bent porą mėnesių. Iš krantinės matėme, kad ten visi vaikšto su kaukėmis ir griežtai laikosi visų taisyklių.
Mums sakė, kad iš viso Mauricijuje buvo susirgę tik 4 žmonės. Laivo „Wakashio“, kuris prie Mauricijaus krantų patyrė avariją ir į aplinką išpylė daug mazuto, avarijos pasekmės jau likviduotos ir pradėtas turistinis sezonas“, – pasakojo kapitonas. Beje, Mauricijuje yra uždara krovos sistema. Į laivą eina tik vienas vamzdis, o visa kita – į talpyklas uosto teritorijoje. Ir prie krantinės, ir prie pat uosto nėra jokių dulkių. Tokią šiuolaikišką sistemą ten įrengė prancūzai.
Visą kelią lydėjo audros
„Buvo žiemos metas, tai mus visą kelią lydėjo audros. Didžiausias vėjo greitis buvo 54 m/s. Mūsų laivas buvo nedidelis, 64 metrų ilgio, nors jis labai stovus, pamėtė jį kaip reikiant. Nebuvo jauku, bet prie visko pripranti. Kai kokia geresnė diena pasitaikydavo, tai net keista būdavo, kad nemėto.
Plukdėme specializuotus konteinerius į Bleiro uostą Andamanų salose, prie pat Indokinijos regiono. Ten visą laiką buvo piratų buveinės. Pietų jūrų istorijose kaip tik rašoma apie Andamanų salas. Nes britai į jas trėmė visus blogiukus, o tie, neturėdami ką veikti, plėšdavo aplink plaukiančius laivus. Panašių dalykų buvo ir Australijoje, iš dalies ir Naujojoje Zelandijoje.
Andamanų salose J.Liepuoniui anksčiau neteko būti, tik šį kartą. Jis žinojo, kad ten būdavo labai bjaurus klimatas, ilgai niekas neišgyvendavo, todėl britai ir tremdavo nusikaltėlius. Pasak kapitono, nors ten nieko ypatingo nėra – smėlis, palmės ir vanduo, tačiau jau išvystytas turizmas ir turistų pilna. Ypač mėgstama nardyti.
Gvinėjos įlankoje grobiami tanklaiviai
Iš Nigerijos laivas buvo plukdomas į Kamerūną ir perduotas amerikiečių kompanijos „Chevron“ atstovams. Kapitonas, kapitono vyr. padėjėjas ir vyr. mechanikas buvo libaniečiai, o visi kiti įgulos nariai – vietiniai juodaodžiai.
„Amerikiečiai paprašė parodyti, kaip laivas dirba upėje. Mes išvystėme didelį greitį – daugiau kaip 40 mazgų. Stabdymo principas toks: atleidi vadinamąjį gazą, nuimi variklių aprovimą ir iš karto pats laivas stoja. Amerikiečiai buvo atsipalaidavę, tai vienas jų nugriuvo, bet jiems patiko, kad galima taip greitai laivą sustabdyti.
Mat tas laivas skirtas naftos platformoms apsaugoti. Rugpjūčio 22 d. prie Takoradžio (Gana) uosto buvo užgrobtas tanklaivis su visa įgula. J. Liepuoniaus teigimu, šiemet jau užgrobtas penktas tanklaivis. Užgrobtieji tanklaiviai taip ir neatsirado. Kapitonas spėja, kad iš užgrobto tanklaivio išpumpuojamas krovinys ir parduodamas.
„Todėl tuose regionuose yra apsauga – tokie laivai, kokį aš plukdžiau. Ten pilna jų. Visi jie saugo naftos platformas, naftos paieškos ir gręžimo laivus, nes blogiukų, grobiančių tanklaivius, Gvinėjos įlankoje kasmet daugėja.
Paprastos valtys taip toli negalėtų nuplaukti. Šiuo metu situacija ten sunkiai valdoma. Vietinė valdžia viską parduoda. Nusipirkus informaciją, kokie laivai plaukia, kokios jų įgulos, nesunku atsirinkti, kuriuos laivus pulti, kuriuos – ne“, – mano kapitonas.
Visas gyvenimas upėje
„Plaukiant ar Nigerijos, ar Kamerūno plačiomis upėmis, kuriose gylis 12-13 metrų, aplinkui matai vien bakūžes, kuriose nėra elektros ir vandens. Visas susisiekimas vyksta valtimis, visas žmonių gyvenimas – upėje: restoranai, kavinės, mokyklos, net benzino kolonėlės. Žinoma, yra ir miestų, bet vadinamieji kaimai – upėje. Kai plauki tomis upėmis, vaikai iriasi menkomis valtelėmis ir prašo išmaldos“, – pasakojo J. Liepuonius.
Jo teigimu, žmonės ten labai varganai gyvena, o valdininkai Nigerijos sostinėje Lagose ar Kamerūne lobsta. Jie važinėja tokiomis mašinomis, kokias Europoje retai kada pamatysi. Jie turi netgi savo regiono elektroninius žemėlapius, kurie kainuoja keliskart brangiau nei mašinos.
„Nigerijoje vietiniai gyventojai bando kovoti už savo teises, už nepriklausomybę, nes nafta gaunama iš jų, o jie nieko negauna, nes viską susiima centrinė valdžia. Jie sako, kad jiems reikalingi ginklai ir plaukiojimo technika“, – kalbėjo J. Liepuonius.
Dabar plukdo balkerį
Neseniai J. Liepuonius išvyko į Slovėniją priimti ką tik pastatyto 230 m ilgio „Panamax“ tipo balkerio, kuris pats save išsikrauna. Prieš išvykdamas dar nežinojo, kur konkrečiai laivas bus plukdomas, sakė, kad greičiausiai į Halifaksą Kanadoje. Pagal idealius planus reisas turėtų trukti 35 dienas. Pasak kapitono, idealiai niekada nebūna, jis tikisi grįžti namo bent iki Kalėdų.
Laive yra 7 triumai. Apačioje po jais – konvejerių sistema, einanti į vamzdį, iš kurio esant dideliam spaudimui krovinys yra išpučiamas. Laivas skirtas biriems kroviniams gabenti. Per valandą iškraunama 5 tūkst. tonų krovinio, 70 tūkst. tonų gali būti iškrauta per 10-12 val.
Tokie laivai Kanadoje gabena druską, JAV – grūdus. Jų turi Kanados laivybos kompanija „Selvis“. Jie per didžiuosius ežerus plukdo grūdus iš JAV ir Kanados į artimiausius uostus. „Plaukiant per didžiuosius ežerus laivas šliuzuose pakyla į 185 metrų aukštį. Vieną kartą plaukti – pasaka: kokių tik ten nėra salų salelių. Kiekvienas jos gyventojas paprastai iškelia savo šalies vėliavą. Mačiau net porą Lietuvos vėliavų. Ten yra net Zingerio sala. Salos nėra parduodamos, o išnuomojamos 99 metams“, – pasakojo kapitonas.
