Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2018 04 06

Tomas Daugirdas: Lietuvos gynyba

Kiek žmonių eitų ginti Lietuvos? Kokios agresijos sąlygos paskatintų žmones aukotis dėl tėvynės? Kaip geriausiai identifikuoti ir nepasiduoti užsienio priešams ir grėsmėms? Būtent tokie klausimai užduodami dažniausiai. Tai svarbu, kaip ir mokymasis kariauti. Tačiau nemažiau svarbu ginti Lietuvos vidinę laisvę, kuri vienintelė Lietuvą mums daro svarbia ir sava šiandien.
Svaras su B. Vanagu Vasario 16-ąją šventė kartu su šauktiniais
Tomas Daugirdas: Lietuvos gynyba / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Lietuvoje mažėja laisvės, ir į tai ne vienas yra atkreipęs dėmesį. Regisi, vis daugėja reglamentavimų ir draudimų. Beveik neįmanoma tikėtis, kad koks draudimas ar baudimas gali būti sušvelnintas. Tenka būgštauti, kad jis dar labiau sugriežtės. Ir sugriežtėja. Tai sukelia pasipiktinimą, kad valstybėje vis daugiau taisyklių ir „sistemos“ ir vis mažiau žmogaus laisvės. Įdėmiau pažvelgus, taisyklių daugėja ne tiek dėl piktos ir stiprios valios, kiek dėl bevališkumo ir neprincipingumo. Griežtos taisyklės ne tiek įveikia piktnaudžiavimus (ar korupciją), kiek sudaro sąlygas jiems reikštis.

Ar taisyklės reikalingos? Joks sveiko proto žmogus nesakytų, kad taisyklių, kurios galiotų visiems, nereikia. Jei staiga jos dingtų, netrukus kaip visuomenė pereitume į laukinę būklę, kur stiprieji (fiziškai, psichologiškai ar turtiškai) engia silpnuosius. Tokioje būklėje niekas negali būti saugus, o yra priverstas burtis į gaują. Taisyklių gerumas ar blogumas gali būti išmatuotas pagal tai, ar jos gina visų, ar vien kurios nors grupės interesą. Pavyzdžiui, jei alkoholio akcizas padidintas taip, kad vyno butelis kainuoja tiek pat, kiek degtinės butelis, galima įtarti, kad taisyklė naudinga degtinės gamintojams.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Alkoholis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Alkoholis

Taisyklės svarbios ne vien kaip saugumo garantija, bet ir kaip įrankis keisti ir formuoti ar vien palaikyti visuomenės kultūrą bei įpročius. Kai visuomenėje suvartojama daug alkoholio, nuo to kenčia šeimos, netekdamos nemažai pinigų, daugėja smurto ir savižudybių, todėl yra pateisinama nustatyti ribojančias taisykles. Amerikiečių filosofui Johnui Rawlsui rūpėjo klausimas, kaip ir kokiu būdu visuomenė gali sutarti dėl taisyklių, kurios daliai ar net kiekvienam visuomenės nariui gali būti asmeniškai nepriimtinos, skatinančios keisti gyvenimo būdą ar koreguoti lūkesčius. Jo, kaip ir dalies kitų filosofų, praktinis optimizmas dėl visuomenės rėmėsi tuo, kad žmonės racionaliai gali suvokti, kas gera ir kas bloga, net jei praktiniame gyvenime laikosi kitų taisyklių. Pavyzdžiui, gali suvokti, kad rūkymas kenkia sveikatai ir pritarti rūkymo vietų ribojimui, net jei pats intensyviai rūko ir linkęs rūkyti ten ir tuomet, kai patinka. „Bend­rasis gėris“ ir kiekvieno mūsų racionalus supratimas leistų priimti ir kitas taisykles, skatinančias mus keisti savo būdą, net jei tai atrodytų asmeniškai nepatogu ir net savo viduje ar išorėje skatintų piktintis.

Remdamiesi tuo pačiu bendrojo gėrio pagrindu, žmonės gali suvokti ir pritarti neturtingųjų būklės gerinimui, net jei tai vyksta jų sąskaita. Lietuvoje vidurinioji klasė pritarė (ar bent neprieštaravo) valstybiniam minimalios algos kėlimui. Net jei viešai ir buvo pateikiama daug klaidinančios informacijos, remiantis sveiku protu buvo nesunku nuspėti, kad dėl to greit pakils paslaugų, o vėliau – ir prekių kainos, didės infliacija. Vidurinioji klasė už tai moka, taip gyvenimo lygiu priartėdama prie mažiausiai uždirbančių. Tačiau galima tikėtis, kad nuo to laiko visuomenėje bent kuriam laikui randasi daugiau socialinio solidarumo, ji pati tampa draugiškesne ir mažiau konfliktiška bendruomene. Visuomenė, pritardama tam tikroms taisyklėms, nustato ir bendrą gyvenimo būdą, net tam tikrą keitimosi programą.

Klausimas, ar ir kiek žmogus gali pritarti įstatymams, apribojantiems jo laisvę, kada jis turėtų priešintis, kur ir kaip brėžtina riba net žvelgiant iš bendrojo gėrio pozicijų, yra aktualus nuo tada, kai prasidėjo pirmosios idėjos apie demokratiją. Būtų pernelyg naivu siūlyti paprastus sprendimus. Juolab kad ne ši problema aktualiausia Lietuvoje.

Mat čia į akis krenta tai, kad taisyklių yra per daug ir jos per griežtos, jos suprantamos kaip baudžiamosios, o ne ugdomosios, jų nesilaikoma, jų gausybė skatina piktnaudžiavimą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vienas iš komunizmo simbolių – kūjis ir pjautuvas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vienas iš komunizmo simbolių – kūjis ir pjautuvas

Iš sovietinių laikų prisimename posakį: „duokite žmogų, o straipsnį atrasime“. Totalitarinė sistema pasižymėjo tuo, kad ji labai stipriai reg­lamentavo žmonių veiklas. Be to, įstatymai buvo surašyti labai nekonkrečiai. Tai visus sovietinės valstybės gyventojus darė potencialiais nusikaltėliais. Tomis sąlygomis laikytis visų taisyklių buvo neįmanoma. Tai formavo baimės ar tam tik­ro nerimo atmosferą. Kiekvienas, neįtikęs viršininkui, užkliuvęs kokiam pareigūnui, pernelyg arti priartėjęs prie paskyros butui ar mašinai, galėjo būti „nubaustas“. Kuris žmogus baudžiamas, lėmė ne prasižengimas, už kurį baudžiama, o visai kiti dalykai: laisvesnis poelgis, laimingesnis gyvenimas, nepadaryta paslauga ir pan.

Taisyklių gausa dabartinėje Lietuvoje jau veda į tą patį efektą. Klausimas, kurį sau nejučia imi kelti, nėra tas, ar tikrai laikaisi bendrų taisyklių, nes taisyklių yra tiek, kad jas, ir ne vien išimtinėse situacijose, sunku visas žinoti ir laikytis. Klausimas yra, ar „neužkliūsi“. Ypač tuomet, kai taisyklių nesilaikymas ypač griežtai baudžiamas, pavyzdžiui, už kanapių vartojimą. Taisyk­lių griežtumas ir gausa sukuria sąlygas piktnaudžiauti. Jos ne tiek ugdo, kiek demoralizuoja visuomenę. Pareigūnai negali sukontroliuoti visko ir visų. O jei jiems pavyktų, tai valstybė turėtų turėti daug didesnį sekimo ir kontrolės aparatą, nei tai priimtina demokratijoms. Tačiau pareigūnai, siekdami parodyti, kad dirba, gali išsirinkti vieną ar kitą asmenį parodomajai baudžiamajai ir atgrasomajai akcijai. Savo gyvenimo jau beveik neįsivaizduojame be parodomųjų skandalų, kai staiga paaiškėja, kad kažkas pažeidė taisykles. Kertama iš peties. Tie, kurių akcijos nepaliečia, jei nenori veidmainiauti, susigūžia apimti siaubo iš netikėtumo ir tikisi, kad bausmės banga praeis nepalietusi. Taisyklių gausa formuoja įsibaiminusią visuomenę, kuri pasveria visas naujas idėjas ir iniciatyvas galimomis sankcijų reakcijomis.

Kai yra daug taisyklių, nukenčia pirmiausia tie, kuriuos jos turi ginti. Žmonės išmoksta taisyklių apskritai nevertinti kaip jiems svarbių ir reikšmingų, kaip prasmingų tam, kad visuomenėje būtų įtvirtinamas gėris ir teisingumas. Pavyzdžiui, net jei sudaromos sutartys tarp darbdavių ir darbuotojų atstovų, nėra jokios garantijos, kad tų sutarčių bus laikomasi. Kilus konfliktui ginčas veikiausiai bus sprendžiamas formaliai, reikalaujama teisinę raidę atitinkančių pagrindimų ir panašiai. Taisyklių gausa ištrina supratimą, kad bendrasis gėris yra ar turi būti bet kurio reguliavimo pagrindas. Kuo daugiau ir kuo smulkesnių taisyklių, tuo pagal jas sprendžiantys žmonės tampa asmeniškai tarsi neatsakingesni už priimamus sprendimus, veikia kaip akli sistemos įrankiai. Geranoriškumas ir atjauta neišvengiamai pažeistų kurią nors iš taisyklių.

Kodėl kuriama tokia gausa taisyklių ir draudimų? Taisyklės sukuria tvarkos iliuziją. Jos sukuria didelės tvarkos lūkestį. Kai vieni nepajėgia jų laikytis, o kiti taiko jas savo naudai, jos tikslinamos ir griežtinamos. Taisyklių mašina gamina vis daugiau taisyklių, jos vis menkiau atitinka žmogišką tikrovę ir praktiką. Už lengvų narkotikų vartojimą galima taikyti ir kalėjimo bausmę iki gyvos galvos. Sveikas protas sakytų, kad pats tikslas siekiant šiuos narkotikus visai išstumti iš žmonių gyvenimo yra menkai perspektyvus, o bausmės jau dabar neadekvačios. Verčiau reikėtų bausmes mažinti ir užsiimti įkliuvusių žmonių privalomu švietimu, kita edukacija. Vis dėlto taisykles gaminanti mašina turi savo logiką. Ji galima ten, kur visuomenė suvokiama kaip nusikaltėlių ar už savo elgesį negalinčių atsakyti individų gauja. Tokių individų, kuriuos reikia gydyti arba griežtai disciplinuoti.

Alfredo Pliadžio nuotr./Kovo 11-oji
Alfredo Pliadžio nuotr./Kovo 11-oji

Šiais šventiniais metais sau keliant klausimą, kas galėtų būti praktinio, kasdienio patriotizmo pagrindas, atsakymų daug nėra. Šventės praeis, kaip ir emocinis pakilimas. Ar po to neseks gilus nusivylimas atsigręžus į kasdienybės rutiną? Didžiuojamės Lietuva, jos praeitimi. Jaučiame pareigą protėviams Lietuvą gerinti. Nenorėtume, kad išnyktų lietuvių kalba. Branginame simbolius, kaip ant žirgo į mūšį lekiantį raitelį, Gedimino kalną ir kitus. Tačiau ne vien tradicijomis Lietuva brangi. Jei tektų ją ginti, neišvengiamai iškeltume klausimą, kuo ji man asmeniškai šiandien tokia brangi vieta gyventi, kad būtų verta dėl jos fiziškai aukotis. Su Lietuva gyventi nėra paprasta. Tačiau būtų sunkiai pakeliama, jei ji taptų beveide baudžiančia ir reguliuojančia sistema, kur taisyklės skirtos ne bendrai gerovei kurti, o baimei diegti. Dar Sąjūdis skelbė, kad Lietuva bus tokia, kokią ją sukursime. Brangiausia yra Lietuva, kurią mes galime kasdien bendrai kurti ir keisti. Meilė Lietuvai neatsiejama nuo asmeniškumo, geranoriškumo, erdvių laisvai veikti ir kurti, kurių neužgožia taisyk­lių sistemos mechanizmas.

Vienas patriotiškiausių pastaruoju metu matytų filmų yra „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Mildred ­Hayes paskelbia asmeninę kovą prieš anoniminę sistemą, kuri iki galo neištiria jos dukters nužudymo. Ji pastato stendus, susipriešina su jai nepritariančiais miestelio gyventojais. Ji pridaro ir baisių dalykų, padegdama policijos nuovadą ir beveik nužudydama žmogų. Lietuviška nuojauta sakytų, kad „sistema“ jai turėjo atsakyti tuo pačiu, trenkti dar stipresnį smūgį atgal, už nusikaltimus bausdama visu griežtumu. Tačiau sistema atsigręžia į Mildred ir jos skausmą žmogiškais veidais. Ji susitinka žmones, kurie daro daugiau nei leidžia ribotos galimybės, net aukojasi, kad nebūtų sunaikinta jos dukters nusikaltimo byla. Sistema pasirodo kaip žmonių sukurta sau patiems. Mildred ją pakeičia, tačiau kartu pasikeičia ir ji pati. Žmonių gerumas ir gebėjimas keistis veikia sistemą ir taisykles.

Žvelgiant iš lietuviškos varpinės, filme pasakojama istorija atrodo utopija. Galbūt ji utopija yra ir Jungtinė­se Valstijose. Tam ir yra kuriami filmai. Tačiau tokia utopija apie žmogų ir sistemą, apie vienišą kovotoją ir valstybę yra tai, ko verta siekti ir Lietuvoje. Tą galim padaryti kiek­vienas asmeniškai, savo valios neatiduodami taisyklių anonimiškumui, o laisvės – į kalėjimą panašiai sistemai. Tai būtų geriausia Lietuvos gynyba.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais