Pasak jo, jei neturi kišenėje bakalauro ar magistro diplomo, vadinasi tu kaip ir nieko gyvenime nepasiekei, nors gyvenimo realybė yra kitokia. Amato išmokę ir jį gerai įvaldęs žmonės yra taip pat reikalingi bei gerbiami, kaip ir gabūs chirurgai ar advokatai, o savo pajamomis bei galimybėmis susikurti sau gerbūvį nenusileidžia pastariesiems.
„Man keista ir skaudu, kai jauniems žmonėms renkantis savo gyvenimo kelią jų tėvai ne tik neįsiklauso į savo atžalų norus, nepataria, nepadrąsina jų siekti savo svajonės, o tiesiog prievartauja rinktis aukštąjį mokslą“, – nusivylimą išreiškė aukščiausią kvalifikacinę eksperto kategoriją įgijęs ir jau šešiolika metų socialiniu pedagogu profesinio mokymo centre TECHIN dirbantis T. Morkūnas.
Ilgametę socialinio konsultavimo ir elgesio prevencijos patirtį turintis, su tarptautine praktika šioje srityje gerai susipažinęs T.Morkūnas sako, kad per pastaruosius 10–15 metų profesinis mokymas Lietuvoje pasikeitė neatpažįstamai, tačiau anksčiau apie šį mokymą dar sovietmečiu susiformavusi nuomonė bei stereotipai yra gajūs ir šiandien ir kelia nerimą profesijos mokytis norinčių vaikų tėvams.
„Negaliu pasakyti, kodėl profesinį mokymą dar lydi neigiama nuostata. Pripažinkime, anksčiau profesinės mokyklos iš tiesų buvo masinio rengimo įstaigos, į kurias buvo nukreipiami ir prastos reputacijos, ir silpnų gabumų mokiniai. Dabar padėtis kitokia. Patys profesinės mokyklos mokiniai tikrai nesijaučia „antrarūšiais“, todėl manau, kad profesinį mokymą vis dar lydintis neigiamas šleifas tėra tik vyresnio amžiaus žmonių patirčių atspindys.
Viena mano mokinė baigusi profesinę mokyklą ėmėsi medicinos studijų, kita – tapo veterinare, trečia – susidomėjo kinologija, ketvirta – studijuoja teisę.
Po 10 klasės profesinį mokymą pasirinkusiems mokiniams vis kartoju, kad jie kaip tik pasirinko sudėtingesnį variantą, nes čia be bendrojo ugdymo pamokų dar laukia ir profesijos pamokos“, – sako T.Morkūnas.
Ne vienai Vilniaus technologijų ir inžinerinio mokymo centro (TECHIN) 11–12 klasių grupei vadovavęs socialinis pedagogas sako, kad profesinį mokslą pasirinkusių vaikų savivertė išties nėra prasta, o pats profesinis mokslas neužkerta kelio siekti ir aukštojo mokslo, ir karjeros kad ir kitose srityse.
„Viena mano mokinė baigusi profesinę mokyklą ėmėsi medicinos studijų, kita – tapo veterinare, trečia – susidomėjo kinologija, ketvirta – studijuoja teisę. Šį sąrašą galėčiau tęsti ir toliau.
Bendrojo lavinimo mokykloje tu turi aiškią programą ir jos rėmuose „verdi“ dvylika metų. Profesiniame mokyme tu greičiau tampi savarankišku, greičiau supranti, ko tu nori iš gyvenimo. Čia mokiniai patenka į suaugusiųjų aplinką, kurioje nėra vietos paaugliškoms išdaigoms ar patyčioms, tu turi į ką lygiuotis, atsiranda motyvacija kažko siekti gyvenime ir pačiam“, – pabrėžia T.Morkūnas.
Pasikeitė ir įgyti galimų profesijų sąrašas. Jei anksčiau profesinis mokymas asocijuodavosi su staliaus, šaltkalvio ar statybininko profesija, tai dabar baigęs profesinę mokyklą gali tapti ir architekto padėjėju, ir kino industrijos darbuotoju, ir buhalteriu, programuotoju, testuotoju ar saulės elektrinių specialistu.
Patiria per daug streso
Didelę darbo praktiką turinčio socialinio pedagogo nuomone, Lietuvoje švietimo sistema dar nėra tobula, mokiniai patiria per daug streso.
Vietoj to, kad ramiai ir apgalvotai galėtų rinktis savo gyvenimo kelią 16–17 metų mokiniai yra verčiami ruoštis brandos egzaminams, lyg tai būtų gyvybės ir mirties klausimas. Patiriamas stresas, atsiranda panikos priepuoliai, ima kartotis psichoatakos.
Tėvai savo atžaloms vis kartoja, kad jie privalo mokytis, nes priešingu atveju šluos gatves. Vaikai patiria tokį stresą, kad per egzaminus net ima žaloti save.
O po brandos egzaminų laukia dar vienas maratonas, kuris vadinasi aukštuoju mokslu. Jei tokius išbandymus tėvai parenka mažesnius akademinius gabumus turintiems savo vaikams, pastarieji neretai savo tikrąjį pašaukimą suranda tik sulaukę trisdešimties metų arba jo išvis nesuranda ir visą gyvenimą dirba širdžiai nemielą darbą.
Danijoje yra patyriminės mokyklos. Jei nerandi savęs, toje mokykloje gali išbandyti visas amato rūšis nuo meno iki inžinerijos.
„Lietuva galėtų remtis kitų šalių pavyzdžiu. Vokietijoje yra laiptelių principo folkšule (tautos mokykla), kur po 11–12 klasių baigimo į profesinį mokymą atėjęs mokinys gali ramiai „pasimatuoti“ profesiją ir ramiai apsisprendęs pasirinkti jam tinkančią.
Danijoje yra patyriminės mokyklos. Jei nerandi savęs, toje mokykloje gali išbandyti visas amato rūšis nuo meno iki inžinerijos. Tu be streso save išbandai ir atrandi tai, kas tau teikia džiaugsmą.
Mums taip pat reikia kurti modulius, kad jaunas žmogus galėtų rinktis sau profesiją prieš tai ją bent kelias savaites ar mėnesį „pačiupinėjęs“, – sako T.Morkūnas.
Pasak socialinio pedagogo, jaunuoliui renkantis profesiją daug kas priklauso nuo tėvų. Jei tėvai mato savo vaiko polinkį į kokią nors sritį, tai derėtų patiems paieškoti tinkamos profesinės mokyklos, nepabijoti į ją atvažiuoti, pasikalbėti su vadovais, susipažinti su mokymo programa. Deja, tokių dėmesį parodančių tėvų nėra daug.
Padeda atstatyti savivertę
Iš bendrojo lavinimo mokyklos į profesinę perėję mokiniai, pasak T.Morkūno, su kažkokiomis specifinėmis problemomis nesusiduria ir streso nepatiria: „Atvirkščiai, dažnas į naują aplinką patekęs vaikas čia „pražysta“. Kiekvienas čia ateina su „baltu lapu“ ir turi galimybę „išsitiesti“, pakeisti save, nes anksčiau jam įtaką dariusi aplinka tai padaryti trukdė“.
Vienas iš minusų yra tai, kad į profesinę mokyklą susirenka per daug skirtingo žinių lygio vaikų.
Vienas iš minusų yra tai, kad į profesinę mokyklą susirenka per daug skirtingo žinių lygio vaikų. Yra gabių, yra vidutiniokų, yra ir labai silpnų, kuriems mokytojai turi parengti diferencijuotą mokymosi programą.
„Bet srautai didžiuliai, mokytojui norint uždirbti reikia turėti daugiau pamokų ir toks silpnesnių akademinių gabumų vaikas gali būti pamirštas ir tapti statistiniu vienetu.
Kad taip nenutiktų, stengiamės ir mes – socialiniai pedagogai. Patariame mokytojams, kaip dirbti su vienu ar kitu mokiniu. Ieškome problemų užuomazgų. Svarbu įteigti vaikui, kad jis yra pilnavertis visuomenės narys nepaisant to, kad jam blogiau sekasi. Mes tokiems „nurašytiems“ ar save „nurašiusiems“ mokiniams padedame atstatyti savivertę, ją išlaikyti ir didinti.
Socialinis pedagogas tampa tarpininku tarp rutinoje paskendusių mokytojų ir mokinių, kuriems reikia papildomo dėmesio. Požiūris į vaiką nepaisant jo gabumų turi būti kaip į aukščiausios pagarbos vertą asmenybę.
Būtų skaudu, jei vaikas taptų tik statistiniu vienetu ir jaustųsi paliktu nuošalyje. Stengiamės, kad kiekvienam silpnesnių akademinių gabumų mokiniui būtų parengta programa, skatinanti bent minimalią pažangą.
Pasak socialinio pedagogo, profesinėje mokyklų mokiniai kartais skundžiasi ir dėl pernelyg didelio teorinių žinių bagažo bei prašo daugiau dėmesio skirti praktikai. Jie labai nori tiesiogiai prisiliesti prie būsimo savo darbo.
Pavyzdžiui administratorių specialybės mokiniai sako: „Mes norime eiti į biurą ir matyti tikrąjį darbą, atsiliepti į skambučius, kažkam asistuoti, kažką daryti, o ne tai imituoti šią veiklą simuliaciniame kabinete. Panašiai kalba ir kitų specialybių mokiniai. Jie nori matyti, kaip žmonės dirba tikroje darbo vietoje.
Sėkmės istorijų netrūksta
Daug profesinį mokymą pasirinkusių žmonių sėkmės istorijų per savo karjerą matęs T.Morkūnas sako, kad labiausiai džiugina tos, kurias sukūrė kitų „nurašyti“ mokiniai.
„Pasitaiko socialinių, elgesio ar kitų problemų turinčių mokinių, kurie kartais ir patys jau būna praradę viltį, kad viskas gali būti kitaip. Bet tu įsigilini į jo problemą, patiki juo, padedi jam tą problemą spręsti ir sėkmingai palydi jį į brandą. Ir jis ne tik sėkmingai baigia profesinę mokyklą, bet ir tampa puikiu specialistu bei geru žmogumi.
Gera, kai toks mokinys po kelerių metų tave sutikęs gatvėje pakalbina, pasigiria sukūręs šeimą, ar turįs sėkmingą verslą, kai pypteli ir pamoja tau iš brangesnės mašinos, kai ateina į susitikimą mokykloje nešinas gėlėmis ir taria: „Va šito mokytojo niekada gyvenime nepamiršiu“.
Vardan tokių akimirkų verta gyventi ir dirbti sunkų, kartais kitiems nematomą darbą“, – sako T.Morkūnas ir priduria, kad kiekvienas, net pats silpniausias, mokinys turi savo gabumų, tik jam reikia padėti tuos gabumus atrasti ir padėti patikėti savo galimybėmis.
Kad mūsų švietimo sistema taptų tobulesnė ir leistų jauniems žmonėms dar labiau atskleisti savo gabumus tiek akademinių pasiekimų, tiek ir profesinėje srityse, pasak T.Morkūno, turėtų rūpėti ne tik šioje sistemoje dirbantiems pedagogams, ar valdžios atstovams. Tai yra bendras reikalas, kuris svarbus visiems visuomenės nariams.
