Kalbėdamas apie rašytojo Petro Cvirkos paminklo Vilniaus centre nukėlimą, T.Venclova mano, kad kada nors dėl šios istorijos mums bus gėda, nes pasielgta komjaunuoliškai.
„Versk, griauk, kas supuvo/Naują kurkime Lietuvą/Traktoriais išarsim/Ateitį jos garsią“ – komjaunuoliška daina. Lygiai tokios pat „versk, griauk“ pozicijos, tik atvirkščios, laikosi mūsų dešinieji. Tai nevaisinga pozicija“, – interviu sakė Tomas Venclova.
Pirmąją interviu su juo dalį galite skaityti čia.
„Kiekvienas kažkur niekšas, kažkur ir didvyris“
– Istorinės atminties temos vis neranda ramybės. Tai, be abejo, natūralu, tačiau galgi ne iki niekada neatsirasiančio konsensuso? Apslopo aistros dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros, Kazio Škirpos.
Tačiau krito Petro Cvirkos paminklas, svarstoma ir apie daugiau galimybių pravalyti viešąsias erdves nuo sovietinių veikėjų atminties reliktų – pavyzdžiui, yra visokių svarstymų dėl Liudo Giros gatvės.
Vis dėlto kažkokio monolitinio balanso nėra: Salomėjai Nėriai, kuri dalies visuomenės irgi matoma kaip neherojė, iškilo paminklas Vilkaviškyje. Kaip susigaudyti, kas, sakykime, didvyriai, o kas ne, ir kokią lemtį tada aniesiems nutarti?
– Dėl Liudo Giros, tai Vilniaus gatvė – viena centrinių ir seniausių miesto gatvių – vadinosi Liudo Giros. Po to Giros vardas buvo paliktas tiktai Fabijoniškėse.
Turint omenyje, kad Liudas Gira turėjo kai kurių nuopelnų nepriklausomai Lietuvai – kultūrinių, ne tik kultūrinių, net ir politinių – galima būtų Fabijoniškėse tą gatvę ir palikti.
Pavyzdžiui, tai jo nurodymu Kazys Škirpa iškėlė trispalvę Gedimino pilyje – kai kas tai laiko vien tik Škirpos nuopelnu, bet klysta.
Gatvės pavadinimas, dargi priemiestyje, nėra toks principinis klausimas.
Nesipriešinau, kai buvo šalinamas Giros paminklas senamiestyje, nes jis netiko senamiesčio aikštelei ir, manding, estetiškai iš viso nebuvo patrauklus.
Su Petro Cvirkos paminklu yra kitaip – jo meninė vertė buvo didesnė, o vieta tinkamesnė.
Didvyrių iš viso nėra.
