Bėgant laikui, tradicijos keičiasi. Žinome, kad senosios Vėlinių tradicijos, Lietuvoje skaičiuojančios daugybę amžių, jau baigia negrįžtamai nugrimzti istorijon. Tačiau gražiausiais Dzūkijos pušynais apsisiautusiame Margionių kaime jos dar gyvos ir puoselėjamos ypatingai pagarbiai bei gražiai – aštuonias dienas kūrenant Vėlinių laužus ir nuoširdžiai meldžiantis. Niekur kitur Lietuvoje to jau turbūt nebeišvysime.
Kasmet pirmąjį kartą Vėlinių laužas nedidukėse Margionių kaimo kapinaitėse įsižiebia Visų Šventųjų dieną, kai pagerbti savo artimųjų susirenka ne tik vyriausieji margioniškiai, bet ir į gimtąjį kaimą suvažiavę jų vaikai, vaikaičiai, giminės. Tądien aplink laužą daugybę metų toje pačioje vietoje meldžiasi visa graži Margionių kaimo bendruomenė.
Kitądien, per Vėlines, kurias vyresni margioniškiai senu papratimu vadina „zadušnomis“, ir visą Vėlinių oktavą, Margionių kapinaitėse melstis susirenka tik nuolatiniai kaimo gyventojai –„cikri“ margioniškiai. Jie sako, kad praeityje „zadušnos“ buvo svarbesnė diena, nes tądien meldžiamasi už artimus mirusius žmones, nuo jų Margionyse anksčiau ir prasidėdavo Vėlinių oktava.
Šiais metais Vėlinių dieną, kai visi susirenka ir ratu susėda ant iš seno kaimo kryžiaus padarytų suoliukų aplink besikūrenantį laužą, Danutė Kvaraciejienė sako: „Tai žegnokimės ir poteriaukim“. Ji, Agutė Jeremičienė ir Marytė Volungevičienė pradeda giedoti „Su galinga rožančiaus malda mes ateinam visi, o Marija...“ Paskui jas gieda ir kiti…
Tada Agutė Jeremičienė pradeda kalbėti rožinį, prie jos prisijungia visi margioniškiai. Paskui gieda „Viešpaties angelas“, Marija, Marija…“. Tos maldos ir giesmės liudija ne tik šių žmonių nuoširdų tikėjimą, pagarbą savo Anapilin išėjusiems artimiesiems, tradicijoms, bet ir tvirtą bendrystę... Tylūs ir susimąstę, į laužo liepsnas žvelgdami, meldžiasi vyresnieji margioniškiai. Kas žino, gal kitąmet jau nebekūrens Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti nematomi... …Po giesmių ir maldų visi pakrinka po savo namus.
Iš viso aštuonias dienas popiet tuo pačiu metu Margionių kaimo žmonės po vieną ateina į kapinaites ir sustoja toje pačioje vietoje. Kas ateina pirmas, užkuria laužą. Malkų jam visada būdavo parūpinta iš anksto.
Dažniausiai jos būdavo supjaunamos iš kapinėse augančių senų medžių, būdavo sudeginami ir seni, sutręšę kryžiai... O nuo praėjusių metų Vėlinių laužą jie kūrena iš tos pačios didelės senos drevėtos pušies, prie kurios daugelį metų šitiek melstasi. Ji, pasak margioniškių, dar drūta buvo, bet praėjusį pavasarį ėmė ir nuvirto. Gražiai, tarp paminklų atgulė, nė vieno nenugriovė. Kaimo vyrai iš jos priskaldė didžiausią krūvą malkų, kurių, kaip sako margioniškiai, užteks visoms jų gyvenimo Vėlinių maldoms. Kryželį jie pritvirtino ant šalia augančios pušies – dabar margioniškiai melsis prie jos.
Iš kur Margionyse atsirado ši graži tradicija – maldomis ir laužais pagerbti išėjusius? Pasak vyresniųjų margioniškių, aštuonis vakarus, visą Vėlinių oktavą, prie senos drevės, kurioje kadaise ir bitelės gyveno, meldėsi ir laužą kūreno jų tėvai, meldėsi ir sovietmečiu. Taip iki šiol Vėlinių laužo šviesoje meldžiasi ir jie bei jų vaikai ir anūkai.
Susirinkę kapinaitėse margioniškiai ne tik meldžiasi. Po maldų jie atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones, aptaria nūdienos rūpesčius.
Kaimo kapinaitėse pakalbintos moterys sakė, kad visą savaitę prieš Vėlines tvarko kapines, rūpinasi ne tik savo giminės, bet ir kaimynų ar šiaip pažįstamų kapeliais: uždega žvakutę ir ant visų užmiršto laukinėmis žolėmis užžėlusio kapelio, šitaip pagerbdamos mirusįjį, o gal suvokdamos, kad tokia jau tikinčiojo priedermė, gal pagalvodamos ir apie save… „Pakalbam, ar kitąmet irgi visi ateisim, ar kurio jau nebus? Prašom sveikatos sau, savo vaikams ir visiems pažįstamiems…“.
Šitos kapinės visiems jiems labai dažnai yra tarsi bažnyčia, kur tikintieji susirenka ir kitų religinių švenčių progomis – pagiedoti, pasimelsti, prisiminti mirusiuosius…
Su nostalgija margioniškiai mena tuos laikus, kai kaime kiekvienoje troboje buvo po lopšį, kai čia ir mokykla veikė, o unikaliajame Margonių klojimo teatre vaidino po artistą iš kiekvienos pirkios. Dabar Margionyse – tik penkios dešimtys gyventojų. Tačiau Margionių kaimo senoliai sako, jog ir dabar dar sutinka vaidinti klojimo teatre, nedingęs ir noras dainuoti dzūkiškas senovines dainas.
„Kol nor vienas margioniškis žinos, kas kokian kapelin palaidota, tol bus gyva kaimo istorija. Medinis kryžius supus, bus sudegytas, o žmonių atmintis liks. Šita tradicija Margionyse gyvuoja iki šiol iš mūs, gyvųjų, pagarbos mirusiem ir pagarbos paciem sau. Cia ramybėn apgalvojam savo gyvenimų, prismenam savo artimus. Ir ne cik savo – visus pažįstamus ir cia atgulusius žmonis. Ar gyvuos šita tradicija? Kol kam bus vest poterus, kalbėc rožančių, tai ir gyvuos. Aš ir sakau jaunesniem – kap mūs nebus, vaikeliai, tai šitas dzienas nor ir nesmelsit, tai būtinai uždekit laužų ir išlaikykit Margionių tradicijų“, –gražia dzūkiška tarme pasakoja Danutė Kvaraciejienė. Jai pritardami, vyriausias aštuoniasdešimt aštuonerių metų kaimo gyventojas Albinas Konstantinavičius ir Agutė Jeremičienė sako, kad margioniškiams šventa pareiga tęsti savo protėvių tradiciją ir melstis šalia Vėlinių laužo.
Vėlinių laužai Margionių kaimo kapinaitėse tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir jau išėjusius, nutiesia simbolinius laiko tiltus tarp praeities ir dabarties. Norisi tikėti, kad ši unikali ir labai prasminga mirusiųjų pagerbimo tradicija kūrenti Vėlinių laužus Margionių kaime gyvuos amžinai.
