Vėlų 1940 metų birželio 14 dienos vakarą užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui Maskvoje įteiktas ultimatumas.
Sovietai pateikė tris reikalavimus: suimti už tariamas provokacijas prieš Raudonąją armiją Lietuvoje esą atsakingus kelis aukštus pareigūnus; sudaryti naują Vyriausybę; skubiai įsileisti sovietų kariuomenę.
Naktį į birželio 15-ąją Prezidentūros rūmuose Kaune susirinko ministrų kabineto nariai, kariuomenės vadai.
Daugumos sprendimu nutarta priimti ultimatumą.
Priešintis sovietų agresijai raginęs prezidentas Antanas Smetona skubiai paliko šalį.
Raudonoji armija peržengė valstybės sieną mūsų kariuomenei neiššovus nė kulkos.
Taip prasidėjo Pirmosios Respublikos pabaiga.
Daug skausmingų trinčių
Lietuvos istorijos instituto (LII) vyresnysis mokslo darbuotojas Algimantas Kasparavičius sakė, kad Lietuva, kaip ir visa Europa, nuo 1918 iki 1939 metų gyveno gana įtemptą laikotarpį.
Buvo naujo karo nuojauta, juntama jo baimė.
Apie tai reguliariai pasirodydavo apžvalgininkų, žurnalistų komentarai, rašiniai, įžvalgos, pasisakydavo politikai.
„Tiek Lietuvos, tiek kitų Europos valstybių atmintyje dar labai ryškiai buvo įsirėžę žiaurūs, baisūs Pirmojo pasaulinio karo vaizdai, netektys. Galima sakyti, kad Pirmasis pasaulinis karas tarp carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos praktiškai prasidėjo Lietuvos teritorijoje. Didelė dalis Lietuvos miestų, miestelių, kaimų buvo tiesiog nušluoti. Ir ta naujo karo baimė buvo iš tiesų didelė. Ji buvo tarp intelektualų, politikų, ūkininkų. Šiaip vakarais prie žibalinės lempos studentai ir ūkininkai, kaimų bernai ir mokytojai ar kunigai dažnai apie tai kalbėdavo. Tema buvo visuotinė ir nesibaigianti“, – pasakojo istorikas.
Šiaip vakarais prie žibalinės lempos studentai ir ūkininkai, kaimų bernai ir mokytojai ar kunigai dažnai apie tai kalbėdavo. Tema buvo visuotinė ir nesibaigianti.
Pasak A.Kasparavičiaus, tikrumo dėl taikos nebuvo, nes 1919 metų Versalio taikos sutartis aiškiai rodė, kad teisingumo pasiekti praktiškai nepavyko.
Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai į pralaimėjusias valstybes, pirmiausia – Vokietiją, Austro-Vengriją, iš dalies – Osmanų imperiją, žvelgė iš aukšto ir kaip į karo kaltininkes, kurias stengėsi visais įmanomais būdais nubausti.
Pradedant milžiniškomis reparacijomis, baigiant reikšmingais tų valstybių teritorijų apkarpymais.
Visa tai lėmė, kad tarpukario metais Europoje atsirado daug skausmingų trinčių tarp valstybių, tautų ir tautinių mažumų.
Bene geriausias to įrodymas visus dvidešimt metų be paliovos rusenęs Lietuvos-Lenkijos etnopolitinis ir teritorinis konfliktas, kuris mažiausiai triskart 1926, 1927 ir 1938 metais buvo per žingsnį nuo realių karo veiksmų.
Kaip priartėta prie karo
Problemų Europoje netrūko nuo pirmosios Versalio taikos pasirašymo dienos.
Tautų Sąjunga lyg koks gaisrininkas beveik kasmet gesino konfliktus įvairiuose Europos taškuose: tarp graikų ir turkų, lenkų ir čekoslovakų, vokiečių ir lenkų, danų ir vokiečių, lietuvių ir lenkų ir t.t.
Tačiau, kai Senajam žemynui smogė Didžioji depresija ir Vokietijoje iškilo naciai, situacija kontinente vos per kelis metus praktiškai tapo nebevaldoma.
Tautų Sąjungos autoritetas galutinai žlugo, Versalio taikos struktūra subyrėjo ir prasidėjo įvairių spalvų agresorių varžybos dėl Europos užvaldymo.
Kol Rusijos bolševikai tokį užvaldymą tik planavo, Hitlerio naciai ėmėsi faktinio darbo.
„Europos viduryje susiformavo labai grėsmingas ir pavojingas karo židinys. 1933 metų sausį atėję į valdžią naciai labai radikaliai keitė Vokietijos vidaus ir užsienio politiką, perėjo prie agresyvaus, aktyvaus revanšizmo užsienio politikoje, sienų peržiūrėjimo, teritorijų susigrąžinimo. Viduje – prie drastiško politinio režimo. Susidorojama su politiniais oponentais, priimami rasiniai įstatymai ir panašiai.
Galų gale Hitleris atvirai spjovė Vakarų sąjungininkams į veidą ir 1936–1938 metais atkūrė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas – karo laivyną, aviaciją, sausumos armijas, kurios Vokietijai buvo uždraustos pagal Versalio taiką. Tai galutinai išbalansavo visos Europos geopolitinę situaciją“, – dėstė A.Kasparavičius.
Humanitarinių mokslų daktaro teigimu, Vokietijos revanšizmas labai greitai pasiekė ir Lietuvą.
Atplėšti Klaipėdą bandyta jau 1934–1935 metais, tačiau tąkart Lietuvos valdžia nacistinį sąjūdį nuslopino teisinėmis priemonėmis.
Vis dėlto 1939 metų kovą, jau po Austrijos aneksijos, Miuncheno ir Čekoslovakijos galutinio sunaikinimo, naciai užgrobė Klaipėdos kraštą.
„Buvo ir kita grėsmė Europai – gal ir ne visam žemynui, tačiau pusei Europos tai tikrai. Tai tokia pusiau azijinė, pusiau europinė bolševikų civilizacija, kuri įsigalėjo Rusijoje po carinės imperijos subyrėjimo“, – nurodė A.Kasparavičius.
Buvo ir kita grėsmė Europai – gal ir ne visam žemynui, tačiau pusei Europos tai tikrai. Tai tokia pusiau azijinė, pusiau europinė bolševikų civilizacija, kuri įsigalėjo Rusijoje.
Nors nuo 1920 metų pabaigos bolševikai buvo užspausti savo rytinėje erdvėje bei tiesioginės grėsmės Europai ir Lietuvai kaip ir nekėlė, jų sukurtas geopolitinis instrumentas – Internacionalas – veikė destruktyviai: ardė Europą iš vidaus politiškai ir kultūriškai.
„Apie 1935-1937 metus Europa, ypač – Centrinė ir Rytų, atsiduria dviejų totalitarinių režimų replėse. Iš vienos pusės Europą spaudžia naciai. Na, o iš Rytų galbūt mažesniu laipsniu dėl menko karinio pajėgumo, vidinio teroro, kolektyvizacijos ir panašiai, bet vis dėlto jaučiama grėsmė ir iš bolševizmo“, – pažymėjo istorikas.
Taip Europa priartėjo prie Antrojo pasaulinio karo.
Jautė didesnę nacių grėsmę
A.Kasparavičius sako, kad tarpukariu Lietuva SSRS grėsmės nejautė ir jausti negalėjo, nes neturėjo bendros valstybės sienos.
Nuo 1920 metų rudens, kai generolo Liucijano Želigovskio vedama lenkų kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą, Lietuva nuo bolševikinės Rusijos buvo atkirsta maždaug 100-150 km pločio lenkišku koridoriumi.
Kuris, objektyviai žvelgiant, tarnavo ir tarsi lenkiškas skydas Lietuvai nuo bolševizmo.
Nors šalyje buvo pogrindyje veikiančių komunistų, istoriko teigimu, 1939 metų vasarą jų tebuvo apie tūkstantį.
Katalikiška Lietuvos visuomenė bolševizmo bacilai buvo gana atspari, o pati Lietuvos kompartija labiau priminė ne rimtą politinę jėgą, bet tik iš Kremliaus valdomą politinę sektą.
Katalikiška Lietuvos visuomenė bolševizmo bacilai buvo gana atspari, o pati Lietuvos kompartija labiau priminė ne rimtą politinę jėgą, bet tik iš Kremliaus valdomą politinę sektą.
Tuo metu jau nuo 1933 metų vasaros ir ypač nuo 1934 metų pavasario buvo jaučiama Trečiojo Reicho grėsmė ir jo bandymai vienaip ar kitaip destabilizuoti situaciją Lietuvoje.
Pradedant nacistinių organizacijų aktyviu separatizmu ir net teroristine veikla Klaipėdos krašte, baigiant Suvalkijos įvykiais 1935-1936 metais.
Suvalkijos ūkininkų streikas 1935 metais, anot A.Kasparavičiaus, iš dalies buvo finansuojamas ir subtiliai politiškai remiamas tam tikrų Trečiojo Reicho struktūrų.
Vokietijoje buvo spausdinami ir streikininkų atsišaukimai.
Kaip aiškino LII mokslininkas, realią sovietų grėsmę mūsų politinis elitas pajuto tik 1939 metų rugsėjo 17 dieną, kai jau vykstant Antrajam pasauliniam karui, naciams užėmus Varšuvą, iš Rytų į Lenkiją įsiveržė Raudonoji armija.
„Tada Lietuvos politikai suprato, kad Rusija ilgus metus buvusi gana toli, dabar staiga atsidūrė šalia Lietuvos sienų. Kad ilgametis lenkų politikų tvirtinimas, jog lenkai nebijo Rusijos, gali ją lengvai įveikti ir pakartoti 1920 metų rugpjūčio pergalę, kad Lenkija yra aukštesnės karinės ir bendrai aukštesnės civilizacijos nacija, buvo nedaug kuo paremtas blefas. Lenkijos griūtis buvo tragiška lenkams, bet ne mažiau tragiška ir Baltijos tautoms. Ypač Lietuvai.
Griuvus Lenkijai subyrėjo ir lenkiškas skydas, lenkiškas koridorius, dengęs Lietuvą nuo bolševikų. Tai buvo bjauri patirtis ir didžiulis politinis stresas Kaunui. Maždaug toks, kokį šiandien patirtų Vilnius, jei marsiečiai staiga atakuotų ir sunaikintų NATO“, – kalbėjo istorikas.
Tai buvo bjauri patirtis ir didžiulis politinis stresas Kaunui.
Neturėjome užnugario
A.Kasparavičius minėjo, kad praktiškai tą pačią dieną, kai sovietai peržengė Lenkijos sieną, Lietuvoje buvo įvykdyta slapta dalinė mobilizacija (pirmasis jos etapas buvo įvykdytas dar pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis).
Per minėtus du atsarginių šaukimus Lietuvos kariuomenė išaugo nuo 23–24 iki 60-64 tūkstančių karių.
Mobilizacijų tikslas – užtikrinti Lietuvos valstybės neutralitetą.
Tačiau politinis elitas padaręs žingsnį į priekį, čia pat žengė ir atgal.
Tris kartus padidinus karines pajėgas, pradėjo strigti viešieji finansai.
Europoje vykstant karui šalies užsienio prekyba smuko, biudžetas braškėjo, socialinė įtampa augo.
Nepakėlusi tokios naštos, pasak LII istoriko, Vyriausybė vėl sumažino kariuomenę.
Istorikas pažymėjo, kad tai buvo lemtinga klaida.
Ypatingai – Raudonajai armijai jau stovint prie valstybės sienų ir prieš artėjančias derybas Maskvoje.
1939 metų rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje bolševikai pasiekė, kad Estija bei Latvija su TSRS pasirašytų Savitarpio pagalbos sutartis ir į savo teritorijas įsileistų Raudonosios armijos įgulas.
„Tik tada užspaudę Lietuvą iš Rytų, Pietų ir Šiaurės (Vakaruose lieka nacistinė Vokietija) jie padiktavo Kaunui tokią dilemą: arba jūs būsite geri, žengsite savo šiaurinių kaimynų pavyzdžiu ir sudarysite Savitarpio pagalbos paktą su Maskva ir už tai jums bus grąžintas Vilnius su tam tikra teritorija, kuri Lietuvai bolševikų buvo priskirta dar 1920 metų liepą, arba bolševikai priima sprendimą, jog Vilnius lieka Baltarusijai ir su Lietuva pradės kitokio pobūdžio kalbą.
Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje daktarui Ladui Natkevičiui pareikšta, kad baltarusiai visi vieningi – Vilniaus trokšta ir nacionalistai, ir bolševikai, nes jį laiko baltarusių etnine teritorija. Esą Stalinui išduoti slavus baltarusius bei atiduoti Vilnių Lietuvai reikia drąsos ir valios. Ir Stalinas už tai nori kaip ir kompensacijos – kad Lietuva taptų iš esmės bolševikinės Rusijos satelitu ir priimtų karines įgulas savo teritorijoje“, – pasakojo A.Kasparavičius.
Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje daktarui Ladui Natkevičiui pareikšta, kad baltarusai visi vieningi – Vilniaus trokšta ir nacionalistai, ir bolševikai, nes jį laiko baltarusių etnine teritorija.
Jo nuomone, Lietuvos pasirinkimas buvo minimalus.
Ieškoti pagalbos Paryžiuje ar Londone buvo jau nebeįmanoma. Šios šalys kariavo su naciais ir turėjo milijonus savų rūpesčių.
Amerika buvo toli ir vis dar vykdė neutraliteto politiką.
Blogai buvo ir tai, kad be konsultacijų su Lietuva prieš Maskvą jau buvo kapituliavę šiauriniai kaimynai.
Taigi, nors ir spyriojantis, užtęsus derybas beveik savaitę, SSRS padiktuotos sąlygos galiausiai buvo priimtos.
„Pasakysiu vieną detalę. Jau pasibaigus deryboms, praėjus gal porai mėnesių, SSRS užsienio reikalų liaudies komisariatas viename apžvalginiame dokumente konstatavo, kad, nežiūrint, jog turėjome savo rankose lietuvių sostinę Vilnių, derybos su Lietuvos delegacija ir Lietuvos Vyriausybe vyko sunkiausiai ir bjauriausiai. Lietuviai labiausiai spyrėsi sovietinių įgulų įkurdinimui Lietuvoje. Ten pat konstatuojama, kad lengviausiai pavyko susitarti su estais. Su latviais teko truputėlį pasiderėti. Na, o lietuviai buvo patys bjauriausi. Tai čia skamba kaip tam tikras pagyrimas mums.
Bet vis dėlto per tą savaitę mūsų Vyriausybė buvo palaužta. Ji buvo palaužta ne todėl, kad buvo silpna, bet dėl to, jog neturėjo pasirinkimo. Sugriuvus Lenkijai, rankas pakėlus Estijai, Latvijai, o Vakarų Europoje siaučiant karui, Lietuva 1939 metų rugsėjį buvo likusi lyg kokia mažytė, nuolat tirpstanti ledo sala vandenyje. Be Klaipėdos ir be Vilniaus politiniame žemėlapyje ji labiau panašėjo į kažkokią guberniją, o ne į valstybę. Buvo visiškai priklausoma nuo Trečiojo Reicho ir Stalino valios. Kadangi Hitleris su Stalinu jau buvo sukirtę rankomis, tai ir tas mūsų likimas 1939 metų spalio pirmosiomis dienomis iš esmės jau buvo nulemtas“, – akcentavo humanitarinių mokslų daktaras.
Per tą savaitę mūsų Vyriausybė buvo palaužta. Ji buvo palaužta ne todėl, kad buvo silpna, bet dėl to, jog neturėjo pasirinkimo.
Jam antrino ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto daktaras Norbertas Černiauskas.
Pasak jo, 1940 metų birželio viduryje Baltijos šalys buvo likusios vienui vienos, neturinčios užnugario ir atsitraukimo kelių, oficialių ar slaptų sąjungininkų, kaip, tarkime, Suomija, su SSRS kariavusi Žiemos karą.
Įvarė baimės Stalinui
Tai, kas Lietuvoje vyko 1940 metų birželio viduryje, kaip pažymėjo dr. A.Kasparavičius, iš esmės taip pat buvo bendraeuropinės dramos dalis.
Todėl labai neteisinga ir neistoriška kaltinti Lietuvą ar jos vadovus nematant visos bendraeuropinės panoramos.
Ankstyvą birželio 14-osios rytą į Paryžių įžygiavo naciai. Krito Prancūzija.
Britų ekspedicinis korpusas, apie 300 tūkstančiai vyrų, Vermachto užspausti beviltiškai kovėsi Šiaurės Prancūzijoje prie Diunkerko ir laukė evakuacijos.
Vokiečių aviacija bombardavo britų imperijos miestus. Vyko „Mūšio dėl Britanijos“ pirmoji scena.
Spartus ir sėkmingas nacių žygis per Europą įvarė baimės Hitlerio suokalbininkui Stalinui.
„Jis pradeda dar labiau nepasitikėti Hitleriu ir imasi to, ką, aš manau, buvo sumąstęs anksčiau, – tiesioginės Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos“, – komentavo LII istorikas.
1940 metų birželio pradžioje SSRS apkaltino Lietuvą dėl Raudonosios armijos kario tariamo pagrobimo.
Sovietams reikalaujant, iš pareigų buvo atleisti, o vėliau ir suimti vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas bei Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis.
Jie buvo sušaudyti Maskvoje.
A.Kasparavičius pabrėžė, kad istorija dėl tariamo sovietų kario pagrobimo buvo tik formalus pretekstas Stalinui pradėti spaudimą ir okupuoti bei aneksuoti Lietuvą.
N.Černiauskas taip pat akcentavo, kad Lietuvos okupacijos priežasčių nereikėtų ieškoti Respublikos viduje.
„Kodėl įvyko okupacija ir kaip ji vyko, čia daugiau reikia nagrinėti SSRS vidaus ir užsienio politiką, jos ideologiją, agresijos planą ir panašiai. (…). Apmąstant okupacijos faktą, nereikia susitelkti į Lietuvos, Latvijos ar Estijos vyriausybių veiklos nagrinėjimą, nes tai iškart suponuoja nuomonę, kad prie okupacijos kažkaip prisidėjo mūsų vidinis valstybių ir visuomenių gyvenimas.
Jis niekaip neprisidėjo, nes žvelgdami į Lietuvos ekonominius, socialinius ar kultūrinius rodiklius 1940 metų pradžioje mes matome ryškų potencialą augti, o ne kažkokį nuopolį ar pasidavimą. Okupacija ne kaip kažkokia vidinė evoliucija, o kaip beprecedentis išorės raudonasis tvanas, kaip sakė Ignas Šeinius, ištiko Lietuvą“, – komentavo istorikas.
Okupacija ne kaip kažkokia vidinė evoliucija, o kaip beprecedentis išorės raudonasis tvanas, kaip sakė Ignas Šeinius, ištiko Lietuvą.
Apie A.Smetonos pabėgimą ištrimitavo sovietai
Vėlų birželio 14 dienos vakarą sulaukus Maskvos ultimatumo, pasak A.Kasparavičiaus, mūsų politinis elitas skyla.
Valstybiškai tada esą mąstė 2-3 ministrai ir prezidentas A.Smetona.
„Didžioji dalis ministrų, abu karo vadai – generolai Stasys Raštikis ir Vincas Vitkauskas, ir, kas dar svarbiau bei skaudžiau, žvelgiant istoriškai, man atrodo, visa opozicija mąsto opurtunistiškai. Jie praktiškai yra linkę priimti ultimatumą ir iš esmės kapituliuoti. Tiek didžioji dalis ministrų, tiek kairioji opozicija – socialistai-liaudininkai, tiek dešinioji opozicija – krikščionys demokratai, traktuoja, kad sovietų ultimatumas yra išprovokuotas blogos prezidento A.Smetonos politikos, o ne Stalino imperialistinių kėslų ir siekio pavergti Lietuvą.
Tas jų spaudimas priimti ultimatumą ir balsuoti už ultimatumą, sakyčiau, daug ką paaiškina ir atskleidžia. Galų gale jis paaiškina vieną faktą: kodėl prezidentas A.Smetona pasitraukė iš valstybės. Jo valia yra kitokia. Jis nesutinka su daugumos kabineto narių pozicija, su opozicijos valia, kad reikia nusilenkti ultimatumui ir jį priimti. Tuo yra paremtas jo pasitraukimas – kaip protestas prieš vidinę kapituliaciją ir prasidedančią išorinę okupaciją (paskutiniame posėdyje A.Smetona sakė: Jūs nesuprantate, kad čia mus jau okupuoja?)“, – dėstė LII mokslininkas.
Paskutiniame posėdyje A.Smetona sakė: Jūs nesuprantate, kad čia mus jau okupuoja?
N.Černiausko teigimu, kad ir kaip vertintumėme A.Smetonos pasitraukimą į Vokietiją, tai tikriausiai yra pirmasis aiškesnis nesusitaikymo su okupacija ženklas.
Nors jis buvo atliktas ne iki galo, chaotiškai. Tarkime, prezidentas nepaliko kreipimosi į tautą, kuriame būtų paaiškinęs pasitraukimo iš šalies motyvus.
„Bet iš esmės jo pasitraukimas kalba apie A.Smetonos supratimą, kad jis suvokė situaciją. Konkretesnių žingsnių gal jam ir pritrūko, bet naivumo pas jį jau tikrai nebūta“, – aiškino VU istorikas.
Pavyzdžiui, Latvijos ir Estijos prezidentai Karlis Ulmanis bei Konstantinas Patsas pasiliko: buvo priversti atsistatydinti, vėliau suimti.
Apie tai, kad prezidentas paliko šalį, visuomenė sužinojo jau iš sovietinių ruporų.
Pirmosios laikraščių antraštės okupuotoje Lietuvoje skelbė, kad A.Smetona pabėgo, brido per upelį, apie „skandalingą diktatoriaus pabėgimą“ ir panašiai.
„Visuomenė iki Kovo 11-osios iš esmės tik ir žinojo tokios formuluotės žinutes. Jokių alternatyvų iš esmės nebuvo. Sovietai iš karto galėjo formuoti šito įvykio versijos pateikimą sau palankia linkme. Informaciniai ryšiai jau buvo kontroliuojami, visuomenė dozuojama kryptingomis žiniomis. Iš esmės sovietai ir pateikė tą pirmąją versiją, su kuria mes kartais galynėjamės iki šiandien. Apskritai prezidento veiksmai jo nepuošia, bet tai nieko nekeičia birželio 15-osios istorijoje“, – sakė VU mokslininkas.
Sovietai iš karto galėjo formuoti šito įvykio versijos pateikimą sau palankia linkme.
Atėjo likviduoti Lietuvą
Kaip rodo birželio 16-18 dienos ir vėlesni dokumentai, opozicija bandė naiviai derėtis ir su SSSR pasiuntiniu Kaune Nikolajumi Pozdniakovu, ir su Lietuvos sovietizacijai vadovauti atsiųstu Vladimiru Dekanozovu dėl naujos Vyriausybės formavimo, naujo politinio kurso valstybėje.
Kaip sakė A.Kasparavičius, tik birželio 23-25 dienomis antismetoninei opozicijai pradeda aiškėti, kad Stalino kontingentas atėjo ne Lietuvos gelbėti nuo A.Smetonos, bet likviduoti nepriklausomą Lietuvą.
„Bet kai opozicija ir tie kapituliavę ministrai tai supranta, yra jau per vėlu. Palaipsniui jie pradedami atleidinėti, izoliuoti ir panašiai. Nors, kita vertus, yra dar faktai, kad kariuomenės vadas generolas V.Vitkauskas tarnauja jiems. Taip vadinamoje laikinojoje Vyriausybėje turime du smetoninius tarpukario Lietuvos lyderius: daugkartinį premjerą, užsienio reikalų ministrą liberalą Ernestą Galvanauską, rašytoją, patriotą, buvusį Šaulių sąjungos valdybos pirmininką Vincą Krėvę-Mickevičių.
Stalinas bent jau iš pradžių veikė šiek tiek, sakyčiau, diplomatiškiau nei Hitleris, – pridengė savo okupaciją, aneksiją tam tikromis politinėmis figomis, kaip E.Galvanausko ir V.Krėvės-Mickevičiaus figūromis. Paskui, kai tų figų nebereikia, jie iš Vyriausybės labai lengvai pašalinami, ir praktiškai nebelieka nei Vyriausybės, nei Lietuvos, nei Konstitucijos. Labai greitai atsibundama sovietinėje respublikoje, o de facto – okupuotoje valstybėje“, – aiškino istorikas.
Labai greitai atsibundama sovietinėje respublikoje, o de facto – okupuotoje valstybėje.
Plito baimė
Kaip visuomenė reagavo į tai, kas įvyko 1940 m. birželio 15 dieną? N.Černiauskas sakė, kad vienareikšmio atsakymo nėra.
„Gal kas per dieną atokiame kaime ir nepastebėjo, kad čia kažkas esmingai keičiasi, bet po kelių dienų daugelis jau suvokė, kad tokios Lietuvos, kokia ji buvo, tikrai nebeliks. Treti iškart labai aiškiai suprato, ką reiškia važiuojantys raudonarmiečių tankai. Kiek galima rasti kažkokių dokumentų, dienoraščių, kai kurie žmonės nuo pirmos dienos gana blaiviai matė, jog tai yra akivaizdi komunistų agresija, kuri prie gero neprives.
Kiek buvo tokių, kurie kažkaip naiviai galvojo? Gal ir galvojo iki pirmųjų suėmimų liepos mėnesį. Čia, tiesą sakant, nereikėjo didelio geopolitinio išmanymo, daugelis gaudėsi tarptautinėje situacijoje, klausė radijo, dar prisiminė Pirmąjį pasaulinį karą. Eilinis prasimušęs ūkininkas savo kailiu labai greitai suvokė, kad artėja nelengvi laikai“, – teigė VU mokslininkas.
Sulig sovietine okupacija prasideda įvairių laisvių, pavyzdžiui, religijos, žiniasklaidos ar visuomeninio gyvenimo, ryškūs suvaržymai.
Anot N.Černiausko, prasideda parodomosios propagandinės akcijos, iš kurių akivaizdu, kad buvo kuriama fiktyvi liaudies Lietuva su fiktyviomis problemomis ir fiktyviais „liaudies priešais“.
Be teroro, turto nacionalizacija ir vėlesnė kolektyvizacija, kaip pastebėjo istorikas, buvo esminiai sovietizacijos elementai.
Tai palietė praktiškai kiekvieną asmeniškai, įsibrovė į paskutinę neužvaldytą erdvę – asmeninį kiemą, butą ar trobą.
„Žvelgiant toliau, kada visuomenė apskritai palūžo dėl sovietizacijos, galime nusikelti į kolektyvizacijos, kolchozų kūrimo laikus 1948-1949-aisiais. Matome, kad dalis Lietuvos ūkininkų, kol sovietinė valdžia nepalietė jų ūkių tiesiogiai įsibraudama, išlaikė kažkokią asmeninę laisvę ar sąryšį su buvusia valstybe, kuri tą žemę ir davė. Jie bent jau savo ūkiuose išliko kažkiek nepriklausomi. Bet kolektyvizacija visuomenę išvalė nuo bet kokio individualumo ir savarankiškumo, čia ir buvo paskutinis žingsnis palaužiant visuomenę“, – pažymėjo N.Černiauskas.
Žvelgiant toliau, kada visuomenė apskritai palūžo dėl sovietizacijos, galime nusikelti į kolektyvizacijos, kolchozų kūrimo laikus 1948-1949-aisiais.
Be to, kaip pastebėjo istorikas, plito baimė, netikrumas.
Nuo okupacijos pradžios prasidėjo atleidimai iš tarnybų, karininkų išleidimai į atsargą, suėmimai, kurių vis daugėjo.
„Tai sėjo tam tikrą nepasitikėjimą, baimę, ardė natūralius bendruomeninius ryšius. Įsibėgėjant vasarai gausėjo bandymai pabėgti iš sovietinės Lietuvos, nes daugelis žmonių suprato, kad čia geruoju nesibaigs“, – teigė VU istorikas.
Vėliau pradeda burtis ir antisovietinis pogrindis.
Smarkiai atsilikome nuo suomių
Tarpukario Lietuvoje didžiuotasi karinėmis pajėgomis, propaguota patriotizmo dvasia.
Komentuodamas pasigirstančius teiginius, esą to laikmečio mūsų kariuomenė buvo geriau parengta nei suomių, atsilaikiusių prieš sovietų invaziją, A.Kasparavičius sakė, kad taip teigiantieji prastai išmano karybą ir jos istoriją.
Jo teigimu, Suomijos kariuomenė pagal apginklavimą, ginkluotės skaičių, kokybę, karių skaičių ir kitus dalykus, visada buvo gerokai aukštesniame lygyje nei mūsiškė.
Esą tai fiksuota visose buvusiose inspekcijose, europinėse ataskaitose.
„Mūsų kariuomenė iš esmės buvo kuriama ne pagal vokišką, o pagal prancūzišką pavyzdį. Ji buvo apginkluota daugiausia čekiškais arba prancūziškais ginklais. Viso labo kariuomenėje buvo apie pusšimtis tankų, iš kurių važiuojantys buvo gal tik pusė.
Nepamirškime, kad 1939 metų spalio 28-29 dienos kariuomenės žygyje – taikiame žygyje, iš Kauno į Vilnių, kai mes ėjome Vilniaus pasiimti ne ginklu, bet tiesiog atžygiavome pasidemonstruoti, sudegė daug tankų, buvo nukentėjusių karių. Taip kad tas kariuomenės lygis ir pajėgumas šiuo atveju yra labai jau sąlygiškas“, – teigė A.Kasparavičius.
Taip kad tas kariuomenės lygis ir pajėgumas šiuo atveju yra labai jau sąlygiškas.
Kodėl neiššovė?
Kodėl vis dėlto niekas neiššovė?
Pasak A.Kasparavičiaus, kareiviai – nuo eilinio iki generolo – vykdo įsakymus.
„Kai buvo duotas kariuomenės vado generolo V.Vitkausko, o žemesne linija – ir visų kitų vadų įsakymas sutikti sovietus taikiai, priimti, aprodyti vietas, juos apgyvendinti, supažindinti su teritorija, parodyti žemėlapius ir panašiai, aš labai puikiai suprantu kariuomenę. Galų gale turime suvokti, kad kariuomenė yra visuomenės dalis. Tai nėra kažkokia atskira teritorija, kurioje gyvena kitokie žmonės. Tos pačios iliuzijos tarpukaryje, kurios kankino to meto socialinį, politinį, kultūrinį elitą, buvo būdingos ir kariniam elitui.
Tas prabudimas Lietuvos kariuomenės elito įvyksta tuo metu, kai kariuomenė pradedama nuginkluoti, iš tarnybos pradedami atleisti pasižymėję kariai, pirmiausia – karininkai, kai kurie jau pradedami patyliukais represuoti. O tai jau yra praktiškai 1940 metų liepos vidurys. Tiesa, buvo toks 9-as pulkas, kuris stovėjo arčiau Rytprūsių. Jis lyg ir padarė tam tikrą refleksiją, judesį. Tačiau, tiesą pasakius, ir pasirinkimas buvo vienintelis: pabėgti nuo bolševikų pas nacius“, – pažymėjo istorikas.
N.Černiauskas aiškino, kad net žinodami, kuo baigėsi birželio 15 dienos įvykiai, neturėtume „patarinėti“ tiems, kas tąsyk priėmė sprendimus.
Jis svarstė, kad tam, jog Lietuva veiksmingai pasipriešintų sovietų agresijai, tikriausiai reikėjo apie tai nuspėti prieš 20 metų ir vien tik tam ruoštis.
„Bet mes patys suprantame, kad valstybė turėjo gyventi ir kitose srityse, o ne mūsų patarinėjama 20 metų ruoštis hipotetiniam ateities karui, kurį kažkada ateityje sukels du totalitariniai režimai. Čia jau fantastiniai reikalavimai tuometinei valstybei. Be to, pernelyg susikoncentruojame į simbolinius šūvius.
Simbolinis šūvis apskritai nelabai ką keičia istorijoje. Vertinkime ir analizuokime sovietų ir nacių vidaus bei užsienio politiką, jų įsigalėjimo žingsnius, raskime priešnuodžius prieš antidemokratines idėjas šiandien, o ne analizuokime, ar reikėjo, ar nereikėjo iššauti šūvį anuomet“, – mano VU mokslininkas.
Simbolinis šūvis apskritai nelabai ką keičia istorijoje.
Kaip galėjo būti?
A.Kasparavičiaus teigimu, 1938–1940 metais situacija Europoje ir aplink Lietuvą taip susiklostė, kad tuo metu Lietuva neturėjo galimybių išsaugoti nepriklausomybę.
Anot jo, ginklu pasipriešinti ir, kaip lenkams, paplūsti krauju, išsiųsti Vyriausybę į politinę emigraciją, galimybė buvo, bet apginti nepriklausomybės – ne.
Esą kitaip galėjo būti 1944-1945 metais, kai pasaulio ir Europos reikalus jau tvarkė kiti herojai ir vyko taikos konferencijos Teherane, Jaltoje, Potsdame.
„Pagrindiniai, mums lemtingi sprendimai buvo priimti Jaltoje 1945 metų vasarį. Būtent tai nulėmė mūsų 50 metų okupacijos laikotarpį, o ne 1939 ar 1940 metai. Nes 1938–1940 metų vienokioje ar kitokioje okupacijoje buvo atsidūrę 2/3 Europos valstybių. Praktiškai visos jos 1944-1945 metais okupacijos jungą nusimetė, nes tokia buvo didžiųjų politinių lyderių valia.
Deja, Baltijos regiono atžvilgiu Jaltoje sėdinčių žmonių valia buvo kitokia ir Baltijos valstybės, sakykime taip tiesiai, liko antrą kartą parduotos bolševikinei Rusijai. Kaip Hitleris pasielgė 1939 metais, kiti lyderiai pasielgė panašiai 1944 metais. Tik pasielgė ne formaliai, be jokių parašų. Tiesiog kalbantis, šypsantis, linksint galvomis ir geriant kavą buvo priimti nebylūs sprendimai toms tautoms už akių, neatsiklausus jų valios“, – pabrėžė LII istorikas.
Kaip Hitleris pasielgė 1939 metais, kiti lyderiai pasielgė panašiai 1944 metais.
N.Černiauskas irgi įsitikinęs, kad prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuva sunkiai galėjo išvengti to, kas nutiko.
Anot jo, tarpukariu Lietuva užsienio ir vidaus politikoje padarė galbūt ne vieną klaidą.
Tačiau net jas stebuklingai pavertus „sėkmės istorijomis“, istorikas nemano, kad 1940 metų birželio 15 dieną kažkas būtų atsitikę kardinaliai kitaip.
„Ne Lietuvoje buvo sprendžiamas šitas klausimas. Ne Rygoje ir ne Taline. Kad ir ką 1940 metais bebūtų dariusios Baltijos šalys, bandymas jas okupuoti arba kitokia agresija prieš jas vis tiek būtų buvusi. Tarptautinė situacija, slaptieji protokolai, sutelkta šimtatūkstantinė armija ir karo frontų išsidėstymas Vakaruose sovietinei agresijai buvo itin palankūs. Birželį įmantrūs valstybių naikinimo reikalai sprendėsi Maskvoje, o ne Kaune“, – sakė N.Černiauskas.
Kad ir ką 1940 metais bebūtų dariusios Baltijos šalys, bandymas jas okupuoti arba kitokia agresija prieš jas vis tiek būtų buvusi.
