Klebonui A.Šidlauskui šį pavasarį teko išlydėti net kelis prieš save pakėlusius ranką tikinčiuosius. Jis sako, kad jei dvasios negalios kamuojami žmonės galėtų iš anksto pamatyti, kokią didelę kančią sukelia artimiesiems jų mirtis, jie tikrai persigalvotų ir rastų jėgų kovoti su sunkumais, atsisakytų savo egoistinio ir egocentriško sprendimo.
15min.lt žurnalistai A.Šidlauską aplankė šv. Velykų išvakarėse. Klebonas įsitikinęs, kad tikros Velykos į žmogaus sielą ateina tada, kai jis pajunta perėjimą į kitokią būseną – išeina iš egoizmo nelaisvės, nesileidžia nugalimas pikto, bet nugali jį gerumu.
– Ką pasakytumėte tiems, kurių iš savo gniaužtų nepaleidžia depresija, sielvartas, apatija?
– Pastebėjau, kad pavasarį dvasinės problemos paūmėja. Ypač sudėtinga būna paskutinioji Didžioji savaitė prieš Velykas. Tridienį minime ir Kristaus patirtą išdavystę, neteisingumą, kančią, mirtį.
Tačiau Gavėnia baigiasi ir ateina Velykos. Štai pasakius tuos žodžius, pro debesį netgi nušvito saulė (nusišypso kunigas ir rodo į vienuolyno mansardoje įrengto kabineto stoglangį, pro kurį išties pasklido ryškūs saulės spinduliai, – aut. past.).
Vienuolyne turime Palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui skirtą muziejų. Jis galėtų būti puikus pavyzdys kenčiantiems. Šis dvasininkas nuo paauglystės kentėjo dėl kaulų tuberkuliozės, nuolat jautė didelį fizinį skausmą, anksti neteko motinos, ilgai gyveno nepritekliuje. O būdamas Vilniaus vyskupu neramiais laikais turėjo gyventi nuolatinėje įtampoje – keturis kartus keitėsi valdžios, jis sulaukė grasinimų, kėsintasi į jo gyvybę.
Mirė jis irgi baisiuose skausmuose, karščiuodamas dėl trūkusio apendikso. Tačiau jis mirė su palaiminga veido išraiška. Tai puikiai matyti padarytoje jo pomirtinėje veido nuotraukoje ir nulietoje ant jo veido kaukėje, kuri eksponuojama šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios koplyčioje.
Man atrodo, kad daug dabartinių žmonių nepakeltų nė pusės tiek, kiek sugebėjo J.Matulaitis. Jis vadovavosi posakiu „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk piktą gerumu“.
Senajame Testamente sakoma: „Švęskite neraugintos duonos iškilmę, nes tą dieną išvedžiau jūsų gretas iš Egipto žemės: švęskite tą dieną per kartų kartas kaip amžiną įsaką“.
Tada tai buvo politinis išsivadavimas, žydų vadinamas Perėjimu (Pascha) iš Egipto nelaisvės, o šiandien tau suprantama kaip perėjimas ir išsivadavimas iš dvasios nelaisvės, vergavimo netikriems dievams.
Labiausiai mus įkalina egoizmas. Iš čia kyla labai daug bėdų, todėl iš egoizmo reikia vaduotis. Iš asmeninės patirties žinau, kad didžiausias džiaugsmas ne gauti, o duoti.
– Jūsų minėtos problemos, skauduliai didelis iššūkis ir kunigams?
– Tikra tiesa. Tačiau vis mažiau jaunimo renkasi šį kelią. Lietuvoje jaučiamas labai didelis dvasininkų trūkumas. Antai tarpukaryje Marijampolėje gyveno 18 tūkst. žmonių ir tik pusė jų buvo katalikai. Bet tada čia dirbo 17 kunigų, 7 iš jų mokytojavo Marijonų gimnazijoje.
Tarpukaryje Marijampolėje gyveno 18 tūkst. žmonių ir tik pusė jų buvo katalikai. Bet tada čia dirbo 17 kunigų, 7 iš jų mokytojavo Marijonų gimnazijoje.
Dabar Marijampolėje gyvena apie 40 tūkst. žmonių, apie 20 tūkst. iš jų – mūsų parapijoje. Tačiau kartu su manimi darbuojasi tik penki dvasininkai. Taip yra visur, todėl kunigams telieka laiko kasdienėms savo pareigoms, o apie ilgą pokalbį su tūkstančiais žmonių, tikrą dvasinę paramą jau sunku kalbėti.
Manau, kad mažėjant kunigų skaičiui tenka raškyti karčius vaisius, kitokius nei buvo tarpukariu, kai turėjome daugiau dvasininkų. Sovietų okupacijos metais žmonės įprato paguodos ieškoti alkoholio taurelėje, televizoriuje, o ne bažnyčioje.
Labai kviesčiau daugiau jaunimo rinktis dvasininko kelią. Vyrui reikia iššūkių, kilnių siekių. Dvasininkams yra labai daug kilnaus darbo.
– Sakoma, kad besirenkančių kunigystę padaugėtų, jei nebūtų celibato.
– Tai atskira ir ilga diskusija. Galiu pasakyti tiek, kad atsiskyrimas, skaistybė kurį laiką privaloma ir kitų krikščionybės konfesijų kunigams – stačiatikių, liuteronų. Tik tas laikotarpis trunka skirtingai, katalikybėje skaistybės įžadai duodami visam gyvenimui.
Manau, kad kunigas yra kaip karys, išeinantis į dvasinį karą. Juk vyrai eidami į karą palieka žmonas, vaikus paklusdami pareigai. Taip ir čia reikia stiprybės išsižadėti šeimos. Tai tarsi išėjimas į dykumą. Vėlgi galima diskutuoti, kiek tas išėjimas turi trukti. Pagaliau Kristus, apaštalai taip pat atsisakė gyvenimo šeimoje.
Kunigas yra kaip karys, išeinantis į dvasinį karą. Juk vyrai eidami į karą palieka žmonas, vaikus paklusdami pareigai.
– Kalbėjome apie visuomenės skaudulius, o ar daug matote šviesių dalykų, ar pavyksta subrandinti gerųjų vaisių?
– Man prieš akis iškyla viena 30 metų amžiaus moteris, mūsų parapijietė, ji negali lankstyti kojų, bet kiekvieną sekmadienį pėsčiomis eina kelis kilometrus į bažnyčią.
Matau jos veide ne fizinę kančią, o palaimą. Tai jos kasdieninė pergalė. Tai ženklas ir man džiaugtis gyvenimu. Tokių Dievo malonės ženklų mūsų parapijoje matau daug. Prieš Velykas pakviečiau parapijiečius į talką. Žmonės išplovė grindis, išvalė langus, aptvarkė aplinką, dirbo kitus darbus. Kai kurie jų neįgalūs, bet įdėjo visą širdį.
Per didžiąsias šventes bažnyčia nesutalpina visų tikinčiųjų, gausiai žmonės renkasi ir eiliniais sekmadieniais.
Esu šioje parapijoje jau dešimt metų, nuo pat seminarijos baigimo. Pradėjau vikaru ir dabar esu klebonas. Labai džiaugiuosi savo tarnyste.
