Analizė parodė, kad translytiškumo tema kalbama gana garsiai ir įvairiuose kontekstuose – Lietuvos žiniasklaidoje per dvejus metus fiksuoti net 4 249 paminėjimai, susiję su translytiškumu ar lytine tapatybe. Visgi pačių translyčių žmonių balsas girdėti vos 2 proc. publikacijų.
Ką parodė analizė?
Žiniasklaidos turinio analizė atskleidė, kad didelė dalis žiniasklaidos publikacijų translyčius žmones stigmatizuoja – kartoja visuomenėje paplitusias nuomones ir įsitikinimus, grįstus nežinojimu ir baime. Tik dalis turinio vertinama teigiamai.
„Tyrinėtą turinį galima suskirstyti į dvi esmines grupes. Pirmoji translyčius asmenis patologizuoja, stigmatizuoja – pristato kaip ligotus, neigia ar kitaip menkina jų tapatybę, laiko jaunimo mada. Šiai grupei taip pat priskiriamos publikacijos, kurios translyčius asmenis sieja su ideologija. Dažnai vartojama „genderizmo“ sąvoka, kalbama apie slaptus translyčių asmenų kėslus kištis į privatų kitų žmonių gyvenimą.
Antroji turinio grupė translyčius žmones normalizuoja – pateikia tiesiog kaip realybėje egzistuojančią tapatybę jos nemenkinant. Čia atskleidžiamos realios translyčių žmonių patirtys, patiriami sunkumai, asmeninės istorijos, translyčių vaikų tėvų pasakojimai. Deja, tokių žinučių žiniasklaidoje yra mažiausia, o pačių translyčių asmenų balsas girdimas vos 2 procentuose visų publikacijų“, – teigia analizę atlikusi sociologė Kristina Rūkaitė.
Dažnai renkamasi gąsdinti skaitytojus
Pastebėta, kad žiniasklaidoje gausu gąsdinančios retorikos: translytiškumas pateikiamas kaip jėga, kuri kėsinasi į tradicinę pasaulio tvarką, taip pat – kaip kažkas, kas „plinta“ ar yra „platinama“. Sėjant baimę taip pat pasitelkiama ir tariama grėsmė religiniams įsitikinimams, žodžio laisvei.
K.Rūkaitė pažymi, kad toks turinys aukštyn kojomis apverčia visuomenėje egzistuojantį galios santykį: „Viena pažeidžiamiausių asmenų grupių Lietuvoje lygiagrečiai yra ir menkinama, ir vaizduojama kaip ypač galinga, kurios reikia bijoti. Toks turinys kuria priešą – vysto ir puoselėja diskriminacinę aplinką, realų fizinį ir emocinį pavojų translyčiams asmenims visuomenėje bei gali lemti įstatyminių pokyčių stagnaciją. Šie atvejai žiniasklaidoje yra reguliarūs, transliuojami nuolat, o visuomenėje vykstant tam tikriems įvykiams – jie suaktyvėja“.
Sociologė pastebi – nors translyčius žmones stigmatizuojantis turinys dažniausiai yra publikuojamas marginalių žiniasklaidos priemonių kanaluose, tie patys ar panašūs vaizdiniai pastebimi visuose populiariuosiuose Lietuvos naujienų portaluose – komentaro žanro publikacijose, politinių debatų ar panašių įvykių citatose ar skaitytojų dėmesį siekiančiose pritraukti skandalingose naujienose.
„Net mažesnės, geltonosios spaudos pobūdžio žinutės gali nuvilnyti labai plačiai ir būti atkartotos daugybę kartų. Taip translyčiams asmenims žalingas žinutes skleidžiantys kanalai, net būdami maži, gali įgauti tam tikrą galią“, – teigia K.Rūkaitė.
Lytinės tapatybės temos pasitelkiamos pramogai
Svarbu paminėti, kad net tais atvejais, kai translyčiai žmonės ar translytiškumas nėra tiesiogiai vadinami grėsme ar sutrikimu, publikacijose kuriamas įvaizdis gali daryti žalą ir kurti neigiamas nuostatas translyčių asmenų atžvilgiu. Pavyzdžiui, kai žiniasklaida temą išnaudoja skaitytojams pritraukti, kurdama provokatyvų, pramoginį turinį.
Anot tyrėjos, kai kurios žiniasklaidos priemonės skaitytojams pritraukti šias temas naudoja reguliariai.
„Kaip pavyzdį galime imti portalą tv3.lt, kuriame be kitų „skandalingų“ naujienų apie translyčius asmenis, analizuotu laikotarpiu publikuoti 8 tekstai apie tą pačią translytę moterį J. Alves ir jai atliktas įvairias plastines operacijas. Be to, kad visuose pavadinimuose ji yra neetiškai įvardijama Kenu, jos translytiškumas yra vaizduojamas kaip perdėto polinkio į plastines operacijas epicentras. Naudojamos tokios paspaudimus skatinančios antraštės, kaip „Lytį pakeitęs buvęs Kenas nusimetė drabužius: paviešino pikantiškus kadrus“. Panašių atvejų – ne vienas,“ – sako K.Rūkaitė.
Trūksta reprezentacijos
Dalis žiniasklaidos turinio lytinės tapatybės klausimus ir translyčių asmenų istorijas pateikia kaip svarbias, lygiavertes kitoms temoms.
Tai – savo patirtis liudijančių translyčių asmenų ir jų artimųjų interviu, baimes atliepiantys ir translytiškumą kaip realią žmogišką patirtį pateikiantys ekspertiniai pasisakymai, o dažniausiai – translyčių asmenų teisių, kaip žmogaus teisių dalies, išraiška.
„Minėtose publikacijose ne visada vartojama etiška kalba, pasitaiko ir stereotipų atkartojimo, tačiau visuomenei pristatomas turinys leidžia susidaryti tikresnį vaizdą, kuo ir kaip gyvena translyčiai asmenys Lietuvoje“, – teigia K.Rūkaitė.
Anot jos, viena svarbiausių analizės išvadų yra ta, kad aptariant su translyčiais asmenimis susijusius politinius, teisinius ar kitus viešojo gyvenimo klausimus, pačių translyčių asmenų nuomonė kaip lygiavertė yra pateikiama išimtinai retai. Ekspertė teigia, kad turėtų keistis ne tik tai, bet ir bendra žiniasklaidos turinio apie translyčius asmenis kokybė.
Atliktos analizės pagrindu žiniasklaidos atstovams (-ėms) parengtos rekomendacijos – gairės, kuriomis rekomenduojama remtis komunikuojant translytiškumo, lytinės tapatybės temomis, kalbinant translyčius asmenis. Gaires galima rasti svetainėje lygybe.lt.
Tyrime analizuotas laikotarpis: nuo 2021 m. liepos mėnesio iki 2023 m. liepos mėnesio (imtinai). Tyrimas yra projekto „Centre – translyčių žmonių balsai“, vykdomo kartu su Norvegijos Karalystės lygybės ir nediskriminavimo kontrolieriaus įstaiga, dalis. Projektą finansuoja Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondas.
