– Grįžusi į Lietuvą nesijaučiate nejaukiai?
– Maniau, kad bus blogiau. Įsivaizdavau, kad einant gatve iškart susidursiu su piktais žvilgsniais. Taip nebuvo. Gal Lietuvoje žmonės tiesiog nesitiki sutikti transseksualo gatvėje. Vienas vyrukas pajūryje privažiavo su dviračiu, pasižiūrėjo nustebęs ir, pasakęs „Nesupratau?“, nuvažiavo tolyn. Iš tiesų man būtų labai įdomu sužinoti, ką žmonės galvoja, žiūrėdami į mane.
– Londone apsigyvenote dėl lyties keitimo?
– Negalėčiau taip pasakyti. Prieš keletą metų, kai Lietuvoje prasidėjo krizė, mano turėtas verslas ėjosi nekaip. Čia turėjau giminių, kurie pasiūlė atvažiuoti ir užsidirbti. Atvažiavau viena, tuo metu dar buvau vienas (juokiasi, – aut. past.).
– Kaip vyksta lyties pakeitimas?
– Lankausi lyties keitimo klinikoje. Iš esmės ten dirba psichologai. Jie klausinėja, kaip aš gyvenu, kaip dirbu, turiu omenyje, kaip moteris ar vyras. Anksčiau gyvenau moteriškai, vartojau hormonus, tačiau dirbau vyrišką darbą ir apsirengusi kaip vyras, nes bijojau. Po truputį išdrįsau, pasikeičiau vardą. Lietuvoje to padaryti praktiškai neįmanoma, o čia yra sistema, vadinama Deed poll. Gavus dokumentą su pakeista pavarde, gali visur registruotis nauju vardu ir pasikeisti vardą ant visų dokumentų, išskyrus lietuvišką pasą. Lietuvos ambasadoje man pasakė, kad, pagal įstatymus, asmens vardas turi atitikti lytį. Galėsiu pasikeisti pasą tik po operacijos ir turėsiu tai patvirtinantį dokumentą.
– Ar pradėjusi gyventi, kaip moteris, tapote laimingesnė?
– Taip. Manau, dauguma transseksualų patiria tą patį – nuolat galvoja apie tai, kad gyvena ne savo kailyje. Kadangi jie būna labai nelaimingi, dažnai svarsto apie savižudybę. Ir man tokia mintis kilo daugybę kartų, tačiau turėjau šeimą, vaiką, kuriais privalėjau rūpintis, todėl negalėjau išeiti iš gyvenimo. Net baisiausiam savo priešui nelinkėčiau tokių išgyvenimų. Pakeitus lytį visos tos bėdos dingo.
Daug kartų bandžiau mesti šitą reikalą, kaip žmonės meta rūkyti ar vartoti alkoholį.
– Kas jums buvo sunkiau – pripažinti sau ar kitiems, kas esate?
– Pasakyti kitiems. Ateiti į darbą pirmą kartą apsirengus moteriškai. Aš dirbu statybų įmonėje, kur dauguma kolegų – vyrų. Nesitikėjau, kad mane apskritai kas nors supras, gal todėl, kad daugumos statybininkų mentalitetas kitoks nei turinčių aukštesnį išsilavinimą.
– Kaip į jus reagavo kolegos statybininkai?
– Vienas bendradarbis kartą paklausė, ar violetine spalva rengiuosi, nes palaikau Kedį. Atsakiau, kad esu transseksualė, o jis nežinojo, ką tai reiškia. Patariau pasiskaityti internete. Aš ir pati nesitikėjau, kad mane priims taip tolerantiškai. Ilgainiui prieini ribą, kai tampa nesvarbu, kaip tave vertina, nes žinai, kad esi tas, kuo nori būti.
– Kaip dirbate su savo balsu, kad jis visą laiką būtų moteriškas?
– Mano balsas ne visada moteriškas. Būna, reikia ką nors daugiau aiškinti ar ilgai kalbėti, pavyzdžiui, kaip dabar, tada balsas suvyriškėja. Nubudus ryte kartais neišeina iš karto prabilti moterišku balsu. Dirbu kaip aktoriai, paploninantys balsą, manau, jei norėtumėte, ir jūs galėtumėte pakeisti. Reikia nuolat galvoti apie savo tembrą, kartais užstringa. Manau, jums būtų smagu išgirsti mano vyrišką balsą. Kartais juokaudavau su kolegomis – jei darbe jie snūduriuodavo ir nieko neveikdavo, prieidavau iš nugaros ir vyrišku balsu sušukdavau: „Kas čia vyksta?“. Pašokdavo persigandę (juokiasi, – aut. past.).
– Ar lietuvių ir kitataučių požiūris į jus skiriasi?
– Manau, kad labai daug lietuvių, pagyvenę Anglijoje, pakeičia savo požiūrį. Vienas kaunietis bendradarbis man kartą pasakė – jeigu jis būtų mane sutikęs, kai gyveno Kaune, mūsų susitikimas geruoju turbūt nebūtų pasibaigęs.
– Kodėl darbui pasirinkote statybų sektorių, juk moteriai tai labai sunkus darbas?
– Atvažiavau kaip vyras ir gavau pasiūlymą darbui statybose. Tik atvažiavus apskritai nesirenki – ką pasiūlo, tą ir dirbi. Tame darbe atlyginimas buvo labai geras, be to, perpratusi jo subtilybes, pasitobulinusi kursuose įkūriau privačią santechnikos kompaniją. Šiuo metu ir vėl dirbu sau, džiaugiuosi, kad esu nepriklausoma nuo vadovų.
Žinau, kad sugrioviau jų gyvenimus, tai nėra geras jausmas.
– Kiek kainuoja lyties keitimo operacija?
– Čia, Anglijoje, ji – nemokama. Tiesa, pirmiausia lyties keitimo klinikoje turi nuspręsti, kad tu esi moteris, įkalinta vyro kūne. Tam reikia vartoti hormonus, reikia pokalbių su psichologais ir gyvenimo įpročių stebėjimo. Jiems svarbiausia – ne išvaizda, o būsena bei elgesys viešumoje.
– Dabar gyvenate su mergina, jums vis dar patinka moterys?
– Man visada patiko moterys, bet ir vyrai tuo pačiu metu. Mes su drauge esame biseksualios. Galėčiau gyventi ir su vyru. Kaip juokauja gėjai, su vyrais tiesiog paprasčiau megzti santykius.
– Moterys dažnai nori šeimos ir vaikų, ar jūs pati galvojate apie dar vieną vaiką?
– Anksčiau galvodavau apie tai, tačiau jau nebe. Kadangi mano santykiai su vaiku yra labai šalti, nebenoriu daugiau vaikų ir patirti to paties dar kartą.
