Dabar savo santechnikos verslui vadovaujanti transseksualė šypsosi ir tvirtina esanti laimingesnė, nei buvo gyvendama įkalinta vyro kūne, tačiau savo tapatybės atskleisti nenorinti dėl artimųjų gerovės.
Interviu 15min.lt pirmą kartą publikuotas 2015 m. rugpjūčio 9 d.
– Kada nusprendėte, kad nebenorite būti vyru?
– Tą jausmą turėjau nuo paauglystės. Viskas nėra taip, kad sugalvoji tapti moterimi nei iš šio, nei iš to. Norėjosi rengtis ir atrodyti moteriškai. Rengdavausi moteriškai namie, apie tai vėliau sužinojo ir žmona, kuri iš dalies tokį mano pomėgį toleravo.
– Ką jaunystėje pats galvojote apie savo transseksualumą?
– Man tai atrodė kaip silpnybė ar yda. Kai man viskas prasidėjo, Lietuvoje dar niekas nežinojo, kas yra tie transseksualai. Buvo literatūros, kurioje transseksualai vadinti „vištgaidžiais“, turinčiais abiems lytims būdingų organų. Žmonių, norinčių pakeisti lytį, apskritai nebuvo. Nežinojau, kas su manimi vyksta. Daug kartų bandžiau mesti šitą reikalą, kaip žmonės meta rūkyti ar vartoti alkoholį. Užtruko, kol supratau, kad gyvenu ne savo kūne.
