Vos išvydusi Geležinkelių muziejuje stovinčius garvežius, buvusi tremtinė G.Olšauskienė nesulaiko ašarų – prisimena ilgą kelionę gyvuliniais vagonais, maisto ir vandens trūkumą bei nežmoniškas sąlygas.
„Iš karto pasižiūrėjusi prisiminiau, kada sustodavo traukinys, mūsų ešalonas, galima būdavo išlipt trumpam ir savo fiziologinius reikalus atlikt. Po ratais palendi, ir neaišku kas šalia tavęs: ar vyras, ar moteris, visai nesvarbu“, – prisiminimais dalinosi G.Olšauskienė.
Ji pasakoja, kad jos tėvas buvęs protingas žmogus, domėjęsis politika, todėl nujautė, kad šeimai gresia tremtis. Jis perspėjo savo žmoną, kuri dar spėjo į kelionę pasiimti šiek tiek maisto ir pinigų.
G.Olšauskienės teigimu, dėl nežmoniškų sąlygų vagonuose mėsa ėmė greitai gesti, tačiau pasirinkimo nebuvo, tad žmonės džiaugėsi galėdami pasisotinti, net ir kai mėsoje įsiveisė kirminai: „Tokie gelsvi kirminukai, išsikrapštai, išsikrapštai, kai mama atpjauna gabaliuką, išmeti, ir valgai. Ir soti, jokių ten reikalavimų nėra ir negali būti.“
G.Olšauskienės šeima į Sibirą pajudėjo ne su pirmąja banga, o 1948-aisiais. Tais metais įvykdytas didžiausias masinis trėmimas, kurio metu gyvuliniais vagonais buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių.
Pašnekovė, kuriai tada buvo tik 14 metų prisimena, kad tuomet, kai vidury nakties atvyko išvežti jų šeimos, nesuprato kas vyksta.
Tačiau kelionės metu atsiradęs bendrumo jausmas skatino nuolatos rūpintis šalia esančiais. Ji pasakoja, jog į kelionę buvo pasiėmusi savo akordeoną, ir tais retais atvejais, kai vagonai sustodavo, kad vyrai parneštų vandens, prižiūrėtojai išleisdavo ją į lauką ir liepdavo juos palinksminti – groti. Ji teigia supratusi, kad ištroškusių ir nusilpusių bendrakeleivių muzika nepralinksmins, tačiau stengdavosi groti kuo ilgiau, kad vagonai dar pabūtų atviri ir į juos patektų kuo daugiau gryno oro.
G.Olšausnienės istorija čia nesibaigia – išvežta į tremtį ji bandė pabėgti ir už tai buvo atskirta nuo tėvų bei pasodinta į kalėjimą, kur teko praleisti visai nevaikišką vaikystę.
Pašnekovė teigia, jog jau tada suprato, kad tai neteisinga, o kalėjimuose turi sėdėti tik „žudikai ir vagys“, todėl visiems, kas klausdavo, už ką ji sėdi kalėjime, nė nemirktelėjusi atsakydavo: „už žmogžudystę“.
Visa buvusios tremtinės istorija – jautriame pasakojime iš pirmų lūpų.
Buvusi tremtinė jautriai prisimena, kaip Sibire neteko savo tėvo, tačiau džiaugiasi, jog pavyko į Lietuvą parsivežti bent jo palaikus.
Tačiau nemažai ištremtų lietuvių taip ir liko ilsėtis toli nuo savo tėvynės, miškais ir krūmais baigiančiose užželti kapinėse.
Pasak projekto „Misija Sibiras“ atstovės Aistės Eidukaitytės, ekspedicijose, tvarkant apleistas kapines, dažnai paaiškėja nežinomi likimai – Lietuvoje gyvenantys tremtinių giminaičiai, sužinoję, kur tiksliai ilsisi jų protėviai, kartais ryžtasi nuvykti ir patys. O ekspedicijų dalyviai dažnai sulaukia prašymų į tremtinių kapines nuvežti bent saują lietuviškos žemės.
A.Eidukaitytės teigimu, vietiniai Sibire lietuvius prisimena su pagarba, jog net tokiomis sąlygomis, kankinant šalčiui ir alkiui, jie rūpinosi, kaip pasisiūti tautinius kostiumus ir išsaugoti lietuvybę. Jie netgi pasakoja, jog lietuviai išmokę juos tokių buities darbų, kaip sūdyti lašinius ir raugti agurkus.
Daugiau jaudinančių tremtinių likimų istorijų bei pastangas išsaugoti jų atminimą – pokalbyje su A.Eidukaityte.