„Tai istorija apie žmogų, kurį nugydė. Mano senelis Valerijus sirgo širdies nepakankamumu ir cukralige. Liepos 9-ąją staiga jam stipriai pradėjo tinti kojos ir pirmą kartą gyvenime atsivėrė žaizdos. Iškvietėme greitąją pagalbą. Senelis buvo nuvežtas į Kauno klinikinės ligoninės padalinį Laisvės alėjoje. Kauno klinikos nepriėmė, nes nepriklausė priimti pagal gyvenamąją teritoriją“, – istoriją ėmė pasakoti Jovita.
Seneliui viskas buvo išdraskyta iki kraujų. Jis visą naktį, apie 12 val., išbuvo kruvinas. Ryte net rėkti iš skausmo pradėjo, nes negalėjo šlapintis.
Anot jos, senelį apžiūrėjusi gydytoja paaiškino, jog kojose žaizdos atsivėrė dėl širdies problemų. Nors jam buvo sunku šlapintis, keletą dienų niekas į tai nekreipė dėmesio. Galiausiai vyro sveikata pagerėjo, tačiau medicinos sesuo sumąstė į šlapimo takus įvesti kateterį.
„Nežinau, ar jai kas liepė, ar pati nusprendė, tačiau akivaizdu, kad to daryti nemokėjo ir gal net negalėjo. Seneliui viskas buvo išdraskyta iki kraujų. Jis visą naktį, apie 12 val., išbuvo kruvinas. Ryte net rėkti iš skausmo pradėjo, nes negalėjo šlapintis. Susidarė kraujo krešuliai.
Paprašėme iškviesti urologą, bet, pasirodo, ligoninėje tokio nėra. Liepiau surašyti raštiškai, kad ligoninėje toks nedirba. Tačiau to nedarė. Keista, kardiologas pasirodo tik kartą per savaitę, chirurgas – pagal iškvietimą. Kokia čia ligoninė?“ – stebėjosi Jovita.
Ilgas kelias iki ligoninės palatos
Rėkiantis iš skausmo Valerijus buvo išvežtas į Kauno klinikinės ligoninės padalinį Josvainių gatvėje. Ten apžiūrėjęs urologas informavo, jog med. sesuo neturėjo teisės įstatyti kateterio. Kadangi viskas buvo išdraskyta, gydytojui teko ieškoti kito priėjimo prie šlapimo pūslės: operacinėje atliko pjūvį pilve ir įstatė kateterį į šlapimo takus.
Apžiūrėjus šlapiuojančias kojas, imta įtarti rožės ligą, nors iki tol jokios kalbos apie tai nebuvo. Pervežus ligonį atgal į Laisvės al. filialą, skirti antibiotikai. Po 4 d. Valerijus buvo išleistas į namus.
„Išleido į namus su tais maišeliais, įsivaizduojate? Mes tai negalim kišti ten nagų, padėti jam. Tikino, kad su maišeliu gali išbūti mėnesį. Dėl to jam vėl pasidarė bloga. Iškvietėme greitąją, ši nuvežė senelį į Kauno klinikinę ligoninę Josvainių gatvėje, tačiau iš ten mus išvijo. Neva tai nieko blogo, gaukit siuntimą guldyti į urologinį arba Odos ligų skyrių, tuomet priims. Odos ligų skyrius nepriėmė, nes šeštadienį nebuvo budinčio gydytojo, tikino, jog ne jų čia reikalai, o urologijos skyrius – nežinau, dėl kokių priežasčių. Mūsų senelį tiesiog atsisakė gydyti“, – tikino mergina.
Į namus buvo iškviesta šeimos gydytoja, kuri labai nenoriai išrašė siuntimą. Tikino, jog dėl jo „gaus barti“. Vėl buvo iškviesta greitoji, nugabenusi Valerijų į Josvainių gatvę. Tačiau atsakymas buvo toks pat: nė vienas skyrius nenorėjo priimti. Tik kilus konfliktui vyras buvo paguldytas ne į urologinių ar odos ligų, bet į... kardiologijos skyrių! Su žaizdomis nusėtomis kojomis bei šlapimo takų problemomis.
Senelis naktį iš skausmo net šokinėdavo lovoje, sakė, kad taip sudurdavo, jog neidavo iškęsti. Jis spausdavo iškvietimo mygtuką, tačiau sesutės atrėždavo, kad naktį nedirba.
„Senelis naktį iš skausmo net šokinėdavo lovoje, sakė, kad taip sudurdavo, jog neidavo iškęsti. Jis spausdavo iškvietimo mygtuką, tačiau sesutės atrėždavo, kad naktį nedirba. Mes pačios su mama padarėme eksperimentą – dieną paspaudėme iškvietimo mygtuką, tai sesutė atėjo tik po 20 minučių“, – pasakojo Jovita.
Širdis neatlaikė skausmo?
Galiausiai buvo paimti pasėliai iš šlapimo takų bei žaizdų kojose. Atsakymų teko laukti 4 d. Skausmai tik didėjo, tačiau tai, anot merginos, niekam nebuvo įdomu.
„Senelis tampėsi iš skausmo, kol galiausiai atsistojus visas pabalo ir pradėjo dusti. Vos neištiko koma dėl to, kad nukrito cukraus lygis kraujyje. To lygio visą dieną niekas nematavo, nors žinojo, jos serga diabetu. Mano mamai pradėjus rėkti, kad padėtų ir pakviestų gydytoją, seselė su slauge ėmė siuntinėti viena pas kitą, kol galiausiai davė seneliui medaus ir saldainių. Lyg ir pagerėjo.
Nakčiai palikome jį stabilios būklės, tačiau kitą rytą, rugpjūčio 6-ąją, sulaukėme žinios, jog jis mirė. Tarpinė mirties priežastis – šlapimo takų infekcija. Tiesioginė – sustojo kvėpavimas ir širdis. Jis buvo reanimuojamas“, – liūdną istorijos baigtį nupasakojo mirusiojo anūkė.
Tą dieną ji kalbėjosi su gydančia rezidente, kuri pateikė dvi mirties priežasties teorijas: šlapimo takų infekcija buvo sukelta arba sesutės, kuri įvedinėjo kateterį, arba urologo, kuris atliko operaciją. Neva tai širdis neatlaikė skausmo. Jovita įsitikinusi, jog jos senelis šiandien dar būtų gyvas, jei ne abejingas ir neatsakingas ligoninės personalo darbas. Jei ne infekcija, sukelta dėl jų veiksmų.
„Kas čia per gydymas Kaune? Tai iš ligoninių išvaro, kai prašome padėti, tai niekas tyrimų nedaro, tai gydytojų nėra. Seselės mat naktį nedirba. Nuskausminamųjų gaila. O galiausiai numarina, patys „įvarę“ infekciją. Noriu, kad žmonės žinotų gydymo lygį Kauno klinikinėje ligoninėje. Kaip jie nepadeda ir artimieji miršta. Ne pirma istorija. Vienos bėdos ir vieni bardakai“, – reziumavo Jovita.
Kauno klinikinė ligoninė komentuoti apie mirusio asmens sveikatos būklę viešai negali – tai jiems daryti draudžia įstatymas. Komentarus jie gali pateikti tik artimiausiems mirusiojo šeimos nariams arba su jų raštišku sutikimu.
Ligoninės vadovybė nusprendė atlikti išsamų auditą, jog būtų išaiškintos visos aplinkybės, pakalbinti istorijoje dominavę medikai. Tad išvadas gydymo įstaiga pateiks tik baigusi tyrimą, tikėtina, po savaitės.
