Daiva ir Andrius (vardai pakeisti) – šeima, nusprendusi įsivaikinti biologinių tėvų apleistus vaikus, sako kad jau pradėjus kurti šeimą buvo apsisprendę, kad turės nors vieną įvaikintą vaiką, tačiau likimui pagailėjus savų vaikų, priėmė drąsų sprendimą ir šiuo metu jų šeimoje skamba net trijų įvaikintų vaikų klegesys, rašoma Vaiko ir tėvų centro „Aš ir mes“ , kuris rengia šeimas vaikų globai, įvaikinimui, pranešime.
Jau 19-tus santuokos metus skaičiuojantys įtėviai džiaugiasi darnia šeima ir pasakoja, kad Loreta (13 metų) šeimoje atsirado, kai jai buvo 3 mėnesiai, Matui (9 metai) tebuvo 1 metai ir 4 mėnesiai, o Mato biologinis brolis Danielius (4 metai) į šeimą pateko 1 metų ir 7 mėnesių.
Tėvai pasakoja, kad antrasis šeimos narys Matas iki atsiradimo šeimoje nemokėjo glaustis ar šypsotis.
„Pirmą kartą atėjus jo aplankyti, jausmas buvo sunkus: jis stovėjo įsitempęs, nežinojo, ką daryti, kai jį apkabindavome, tačiau širdyje gyveno jausmas – jis mūsų“, – pirmais įspūdžiai apie Matą dalinasi įtėviai.
Žmogiško kontakto Matas vengė dar kurį laiką, labai atsargiai dūkdavo, tačiau jau po trečio aplankymo vos pamatęs Andrių – pribėgdavo ir parodydavo, kad nori apsižvalgyti nuo vyro pečių. Priešpaskutinio apsilankymo prieš įvaikinimą metu jau žinojo, kad kitą kartą namo išvažiuos jau su Matu ir atrodė, kad jis jautė tą patį.
Trečias vaikas šeimoje – Mato brolis Danielius. Apie Danieliaus buvimą globos namuose šeimą informavo Kauno Vaiko teisių apsaugos skyrius, įsigaliojus įstatymui įpareigojančiam informuoti įtėvius apie globos namuose augančius jų įvaikių biologinius brolius ar seseris.
Pirmą kartą eidami aplankyti Danieliaus Daiva ir Andrius apie jį nieko nežinojo, tačiau intuityviai suprato, kuris iš visų vaikų yra būtent jis.
Pirmą kartą eidami aplankyti Danieliaus Daiva ir Andrius apie jį nieko nežinojo, tačiau intuityviai suprato, kuris iš visų vaikų yra būtent jis.
Daiva ir Andrius pasakoja, kad kiekvienas vaikas šeimoje apsiprato skirtingai.
Lengviausiai naujuose namuose apsiprato Loreta.
Andrius lig šiol prisimena: „Kai ją vežėmės namo, globos namų personalas perspėjo, jog ji labai blogai miega ir naktimis ją reikia maitinti. Todėl pirmą naktį, kai mergaitę paguldėme į lovą, visą laiką buvome prie jos.
Atėjus vidurnakčiui, kada, pasak personalo, buvo laikas maitinti, pasiruošėme mišinuką ir laukėme, kada ji prabus. Didelei mūsų nuostabai, mergaitė išmiegojo visą naktį neprabudusi“.
Kalbėdami apie Matą tėvai atsimena, kad sunkiausiai vaikas priprato prie apkabinimų ir labai ilgai „kovodavo“ dėl maisto lėkštės: greitai suvalgydavo viską, kas paduota, lyg bijodamas, kad kas nors iš jo atims. Jautėsi įtampa ir supažindinant vaiką su šeimą supančiais žmonėmis. Buvo labai malonu stebėti, kai laikui bėgant vaikas darėsi vis ramesnis ir vieną dieną šie simptomai tiesiog dingo.
Danielių, tėvai įvardina iš prigimties esant optimistu. „Pastebėjome, kad jis visada randa būdą būti laimingu. Todėl jis labai greitai ir lengvai prisitaikė prie pasikeitusios gyvenimo padėties“, – pasakoja įtėviai.
Loretai buvo diagnozuota kairės pusės parezė. Buvo ir realių įtarimų, jog ji negirdi ir negirdės.
Kaip didžiausius adaptacijos iššūkius Daiva ir Andrius įvardina vaikų sveikatos problemas, kurias vaikams rimstant psichologiškai taip pat pavyko įveikti.
Loretai buvo diagnozuota kairės pusės parezė. Buvo ir realių įtarimų, jog ji negirdi ir negirdės. Įtėviams teko praleisti nemažai laiko gydant mergaitės sveikatą.
„Iš šiandieninės perspektyvos visa ši istorija atrodo kaip ne mūsų, – pasakoja Daiva, – Loreta ne tik girdi, kalba, bet ir turi muzikinę klausą. Loretos sveikatos problemos niekada netrukdė jos aktyvumui, nes šiuo metu ji susižavėjusi futbolu ir piešimu“.
Matas, atvykus į namus, turėjo įprotį žaloti save: jei tik pajusdavo stresą – imdavo draskyti žandą. Praėjus keliems mėnesiais, šito įpročio neliko. Ne ką mažiau nustebino situacija, kai staiga vaikas panoro būti maitinamas, nors ilgą laiką Matas valgė pats. Tokie ženklai tėvams rodė, kad jis rimsta, dingsta nerimas ir įtampa.
Kaip sunkiausius momentus auginant įvaikius, Daiva ir Andrius įvardina brandos krizinius laikotarpius, kurių išvengti nepavyksta nei vieniems tėvams.
Dabar Loreta išgyvena ieškojimų ir naujų iššūkių metą – paauglystę. Ji nori save visur išbandyti, reikalauja daugiau teisių, tačiau kaip ir dažnam vaikui, jai sunkiai sekasi prisiimti atsakomybę. Ji jautri ir empatiška, bet tuo pačiu ir labai reikalaujanti dėmesio.
Matas – gabus ir protingas vaikas. Jis yra labai atsidavęs savo sesei ir broliui. Jam puikiai sekasi mokslai, turi gerą muzikinę klausą, tačiau nenoriai imasi fizinės veiklos. Matas visada nori dominuoti, kartais net tenka jo norą malšinti, nes užgožia kitus vaikus. Viena iš įdomiausių Mato savybių – sutikęs žmogų, jis greitai geba įvertinti, kaip su juo bendrauti.
Danielius yra tikras namų šviesulys, nes visose situacijose jis šypsosi. Jo pilni namai – tik spėk paskui jį. Jis noriai dirba visus darbus: ir sode, ir prie statybų ir virtuvėje. Mielai draugauja, labai nori būti su Loreta ir Matu. Vaiką domina technika.
Proceso metu susiduriama su savo jausmų sumaištimi, papildomų pareigų atsiradimu, todėl ir šis taip visų peikiamas laikotarpis, kurio metu ruošiami dokumentai, lankomos pamokos, laukiama pasiūlomo vaiko yra prasmingas, jei tik jį skiri savęs paruošimui.
Daiva ir Andrius pasakoja, kad naujo šeimos nario įvaikinimas reikalauja didelio susikaupimo, atidumo ir atsidavimo.
Proceso metu susiduriama su savo jausmų sumaištimi, papildomų pareigų atsiradimu, todėl ir šis taip visų peikiamas laikotarpis, kurio metu ruošiami dokumentai, lankomos pamokos, laukiama pasiūlomo vaiko yra prasmingas, jei tik jį skiri savęs paruošimui.
Tėvai stebisi, kad dažnai viešoje erdvėje galima rasti skundų, jog įvaikinimo procesas užtrunka. Galima rasti ir pamąstymų, kam tie parengiamieji įvaikinimo kursai yra reikalingi.
Daiva ir Andrius šiuo klausimu nusiteikę kategoriškai – mokymų būtinai reikia. Kursai padeda sudėlioti viską į vietas, pokalbiuose ir diskusijose, galima rasti vaiko priėmimo į šeimą niuansų, apie kuriuos net nesusimąstoma.
„Mes juos tiesiog mylime ir jie mus visada džiugina, na išskyrus tuos atvejus, kai bando išsisukinėti nuo pareigų, kai reikia priminti, kad reikia padaryti tai ir tai, kai jie laiku nesusiruošia mokyklai, tačiau su tuo susiduria visi tėvai“, – pasakoja Daiva.
Daiva ir Andrius pasakoja, kad vaikai žino, kad yra įvaikinti ir savo atsiradimo šeimoje istoriją.
Kiek daug apie tai kalbėti šeimoje arba artimojoje aplinkoje, renkasi patys vaikai. Loreta labiau vertina savo privatumą, ji vengia apie tai kalbėtis ne su šeimos nariais, tačiau ji nori žinoti apie savo kilmę.
Šnekantis su vaikais apie praeitį svarbiausia tinkamai įvertinti situaciją ir likti objektyviu t.y. be reikalo nepagražinti arba nepabloginti situacijos.
Mato ir Danieliaus biologinių tėvų gyvenimas – įtėviams žinomas geriau, todėl jei jiems kyla klausimų, jie visada atsako. Danieliui tokie klausimai dar nekyla, o Matas domisi daugiau dabartiniu savo gyvenimu. Kadangi sprendimas gyventi tiesoje buvo ankstyvas – apie tai įtėviams kalbėtis nėra sunku.
Šnekantis su vaikais apie praeitį svarbiausia tinkamai įvertinti situaciją ir likti objektyviu t.y. be reikalo nepagražinti arba nepabloginti situacijos.
Daiva ir Andrius džiaugiasi, kad šeima, draugai gerbė ir priėmė jų sprendimą.
Nei iš vienų nesulaukė neigiamos reakcijos. Ypatingas ryšys buvo tarp Loretos ir senelių. Tai – jų mylimiausia anūkė. Didelė šeima gali pasikliauti ir visais savo draugais – ratas yra patikimas ir patikrintas jau ne vienų metų džiaugsmais ir vargais.
Pasakodami apie savo didžiausias baimes prieš įvaikinimą, įtėviai atvirauja, kad didžiausią nerimą kėlę ar sugebės būti gerais tėvais savo vaikams. „Ir tada, ir dabar, kiekvieną minutę, nerimaujame dėl jų jausmų, dėl jų minčių, dėl jų sveikatos, dėl jų ateities“, – pasakojo Daiva.
Kitoms šeimoms, kurios dar tik galvoja apie įvaikinimą Daiva linki drąsos ir pradžiai nepabijoti prisiimti atsakomybės globoti vaiką. Andrius priduria, kad žengti pirmą žingsnį per kūdikių/vaikų namų slenkstį tikrai nelengva. Bet kai eini švaria galva ir ramia širdimi, vienokiu ar kitokiu atveju, viskas susiklosto taip, kad vėliau jauti pilnatvę ir džiaugsmą, turėdamas dėl ko gyventi prasmingai.
