Urugvajaus lietuvių bendruomenė sėkmingai gyvuoja ir dabar. Tiesa, lietuviškai čia moka jau toli gražu ne visi.
Portalas 15min kalbėjosi su lietuve Austėja Milvydaite, tris mėnesius praleidusia Urugvajaus lietuvių bendruomenėje. Čia vaikus lietuvių kalbos mokiusi ir vietos lietuvių kultūrą studijavusi Austėja dalijasi patirtimis ir įspūdžiais.
– Kaip ir kada išvykai į Urugvajų?
– Urugvajuje praleidau tris mėnesius – nuo birželio iki rugsėjo. Ten išvažiavau gavusi Švietimo ir mokslo paramos fondo stipendiją, su tikslu mokyti vietos lietuvių kilmės gyventojus lietuvių kalbos ir organizuoti bendrą veiklą. Šios šalies sostinėje Montevidėjuje veikia Urugvajaus lietuvių kultūros draugija.
Tai vienintelė išlikusi lietuviška draugija. Anksčiau jų buvo trys, bet kitos dvi buvo kairiosios politinės minties, ir jas 1973–1985 m. veikusi diktatūra uždarė. Draugija, veikianti iki šiol, anksčiau buvo katalikiška organizacija, o dabar yra tiesiog kultūros draugija.
Kai atvykau, apie tas išnykusias draugijas informacijos gauti man buvo sunku, nors bandžiau domėtis ir skaityti. Daug žmonių man tik užsimindavo, kad jos buvo „komunistuojančios, kairiosios minties“.
Urugvajus įdomus tuo, kad čia tarp lietuvių kairiosios idėjos buvo gana plačiai paplitusios. Dauguma lietuvių Urugvajuje pasirodė maždaug 1926–1930 m., ir jų atvykimas tiesiogiai siejosi su 1926 m. perversmu, kai Lietuvoje buvo nuversta kairioji valdžia ir atėjo Smetona. Nemažai išvykusių buvo būtent tie, kurie nepritarė Smetonos valdžiai.
Skaičiau daug lietuvių Urugvajuje tarpukariu leistų lietuviškų laikraščių. Jie labai aktyviai kritikavo Smetonos valdžią, tai, kas vyksta Lietuvoje.
Skaičiau daug lietuvių Urugvajuje tarpukariu leistų lietuviškų laikraščių. Jie labai aktyviai kritikavo Smetonos valdžią, tai, kas vyksta Lietuvoje.
Bet minėtas kairiąsias organizacijas uždarius, ir jų žmonės išsibarstė. Dalis atėjo į vis dar veikiančią organizaciją, o dalis tiesiog nustojo tapatinti save su lietuviška kultūrine veikla.
Jau atkūrus Nepriklausomybę į Urugvajų atsikrausčiusio lietuvio nesutikau nė vieno. Ir net po II pasaulinio karo lietuvių čia atvyko mažai. Pagrindinis lietuvių srautas į Urugvajų atkeliavo po Smetonos perversmo.
Beje, dėl to ir lietuvių tarpusavio santykiai buvo įdomūs. Pavyzdžiui, vieną dieną kairiųjų laikraštyje pasirodo žinutė: „Smetona – kraugerys!“ O po kelių dienų jau skelbimas – „Planuojama Vasario 16-osios šventė, dalyvaus visos bendruomenės, prašome, kol truks renginys, nevadinti Smetonos kraugeriu, kad galėtume draugiškai švęsti“.
Net keista ir liūdna, kad daug lietuvių išvažiavę susiskaldė į tas bendruomenes ir pešėsi, vieni „varė“ ant kitų. Visada buvo tokia įtampa. Tiesa, dabar įtampos nebelabai liko, nes bendruomenė liko viena.
– Kur kūrėsi į Urugvajų atsikraustę lietuviai? Ką jie dirbdavo?
– Dauguma lietuvių, kurie į Urugvajų atvyko 1926–1930 m., kūrėsi Seros kvartale Montevidėjuje. Ten ir dabar yra bendruomenės patalpos. Daugiausia jie dirbo skerdyklose. Šiame rajone veikė didelės skerdyklos, kurioms reikėjo darbuotojų. O lietuviai buvo pagarsėję kaip labai darbštūs ir nebijantys dirbti šaldytuvuose, nes pratę prie šalto klimato. Todėl labai daug lietuvių ten kūrėsi.
Dabar to rajono jau nebegalima vadinti lietuvių kolonija, bet seniau, kaip radau senuose laikraščiuose, ir pieninė „Kaunas“ jame buvo, ir kino teatras, kurio savininkas buvo lietuvis. Lietuviai, kurie kūrėsi Seroje, dažnai net nesistengdavo integruotis į Montevidėjaus gyvenimą, mokytis ispanų kalbos, nes jų kaimynai vis vien būdavo lietuviai.
Lietuviai turėjo savo mažą pasaulėlį toliau nuo sostinės gyvenimo. Tai buvo tokia rezervinė Lietuva. Jei nemokėjai ispaniškai, galėjai eiti pas lietuvį dantistą, lietuvį fotografą, batus valytis pas lietuvį Stasį ir t.t. Buvo ir restoranas „Lituania“. Ir barai, priklausę lietuviams.
Dar ir dabar lankantis tame rajone galima sutikti daug žmonių su lietuviškomis pavardėmis, net jei jie patys jau nieko neveikia bendruomenėje ir su Lietuva savęs nesieja. Man vietos lietuviai pasakojo, kad urugvajiečiams lietuvių pavardės visada atrodė keistos.
Daugeliui lietuvių Urugvajuje prisitaikyti prie gamtos buvo lengva, nes ji priminė Lietuvą. Lygu, nėra kalnų, tik kalvelės, daug upių. Ir klimatas panašus, tik malonesnis, žiemos šiltesnės negu pas mus.
– Kokių įdomiausių istorijų iš vyresnio amžiaus asmenų teko išgirsti? Kokius vargus patyrė imigrantai?
– Daugelis istorijų nėra kažkokios ypatingos. Į Urugvajų atvykę lietuviai nebuvo žmonės, bėgę nuo karo, ar panašiai. Jie tiesiog ieškojo geresnio gyvenimo. Norėjo praturtėti, norėjo tapti ponais, gyventi „gerai kaip Amerikoje“.
Daug kas net nežinojo, kad Amerikos yra dvi ir kad ten yra daug valstybių. Žmonės žinojo tik tiek, kad kažkur toli yra Amerika, kurioje visi turtingi.
Daug kas net nežinojo, kad Amerikos yra dvi ir kad ten yra daug valstybių. Žmonės žinojo tik tiek, kad kažkur toli yra Amerika, kurioje visi turtingi.
Todėl, neradę darbo, dažnai nusivildavo. Buvo ir lietuvių, kurie nusižudė, nes nerado darbo, negalėjo atsivežti šeimų.
Dabar lengva keliauti po pasaulį. Bet kiek drąsos tam reikėjo tada, sunku įsivaizduoti. Juk žmonės sėsdavo į laivą ir plaukdavo beveik mėnesį, kad išliptų nepažįstamoje šalyje, kurios kalbos nemokėjo. Ir viskas vien todėl, kad kažkas jiems pažadėjo, jog ten bus darbo.
Užtat plaukdami lietuviai labai susidraugaudavo. Jei kokios 16-metės mergaitės atvykusios niekas nepasitikdavo, ji nerasdavo darbo, kiti lietuviai ją verkiančią pasiimdavo ir rūpindavosi.
Daugelis mano girdėtų istorijų – kasdieniškos, kažkokie maži nutikimai. Pavyzdžiai, buvo įdomu išgirsti, kaip jautėsi žmonės, pirmąkart paragavę banano, pirmąkart pamatę juodaodį žmogų. Man pasakojo, kad tik atvykusiems į Urugvajų lietuviams buvo labai keista, kad kai juodaodis nusivalo veidą servetėle, ji neišsitepa.
– Kiek dabar Urugvajuje yra žmonių, kurie vis dar save sieja su Lietuva ir lietuvybe?
– Draugijoje aktyviai veikia apie 100 šeimų. Bet lietuviai čia yra labai išsibarstę. Dar universitete prisiskaičiau Kazio Pakšto idėjų apie „rezervinę Lietuvą“, idėją sukurti antrąją Lietuvą išeivijoje. Keliaudama įsivaizdavau, kad atvyksiu maždaug į tokį kraštą, kur lietuvybė klesti. Taip nebuvo.
Čia išties yra daug žmonių, gerai mokančių lietuviškai, bet jie tą kalbą daugiausia išmoko ne iš savo šeimos narių – senelių ar prosenelių. Dalis jų kalbą išmoko besimokydami Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, kita dalis – per kultūrinius mainus studijavę Vilniaus universitete ir gyvenę Lietuvoje. Tiesa, gerai lietuviškai šneka ir patys vyriausi gyventojai, kurie į Urugvajų atvyko dar būdami visiški mažiukai su tėvais, arba čia gimė dar tarpukariu.
Bet daug lietuvių kilmės žmonių tiesiog nesidomi lietuvių kalba. Prieš pradėdama vesti lietuvių kalbos pamokas tikėjausi antplūdžio ir iš pradžių buvo net šiek tiek keista. Bet vėliau supratau, kad čia nieko ypatingo nėra – tai natūrali emigracijos istorija. Vieni emigravę išlaiko lietuvybę, kiti ne. Santykis labai įvairus. Buvo tokių žmonių, kurie su manimi visada stengėsi šnekėti tik lietuviškai, bet kiti bendravo tik ispaniškai.
Apskritai lietuvybė Pietų Amerikoje nėra labai ištirta sritis, nes stabdo kalbos barjeras. Daug lietuvių kilmės asmenų tiesiog nebelabai moka lietuviškai ir palaikyti su jais pokalbį galima tik iki tam tikros ribos. Bet, norint išties išsamiai pasišnekėti su žmogumi, jau reikia ispanų kalbos.
– Ar sunku vietinius mokyti lietuvių kalbos?
– Sunku. Daug dalykų, mums savaime aiškių, išaiškinti urugvajiečiams sunku. Pavyzdžiui, kaip veikia linksniai. Kodėl, pavyzdžiui, neturiu „ko“, bet turiu „ką“. Reikėjo rasti tinkančią sistemą.
Bet labai įdomu buvo išgirsti, kaip patys seniausi imigrantai iš Lietuvos Urugvajuje inkorporavo ispanų kalbą į lietuvių kalbą, ispaniškus žodžius pritaikydami lietuvių gramatikai. Pavyzdžiui, ispaniškai trukdyti yra molestar. Ir 91 metų Feliksas sako ne „Aš savo kaimynų netrukdydavau“, bet: „Aš savo kaimynų nemolestuodavau.“
Arba linksniuoja lietuviškai, bet kalba ispaniškai. Pavyzdžiui, vietoje „išjunk šviesą“ sako apoguok liusę.
Kartais manęs vietiniai prašydavo, kad pataisyčiau klaidas jų lietuvių kalba rašomuose laiškuose. Aš skaitydavau ir man nesinorėdavo taisyti, nes atrodydavo, kad sunaikinsiu autentiškumą. Lotynų Amerikos lietuvių kalba labai savita, įdomi ausiai.
– Kokią bendrą veiklą vykdo Urugvajaus lietuviai?
– Pagrindinė veikla – tai lietuviškų šokių kolektyvai: tiek vaikų, jaunimo, tiek vyresnio amžiaus lietuvių. Vyksta muzikos pamokos, jų metu dainuojama lietuviškai. Vyksta pagrindinių švenčių minėjimai. Kai aš atvykau, mes šventėme Jonines, minėjome Mindaugo karūnavimo dieną, giedojome himną. Montevidėjuje yra lietuvių aikštė, ten kasmet minima Vasario 16-oji.
Urugvajaus lietuviai išlaikė labai tradicinį lietuvybės supratimą. Man atvykus, manęs iškart klausė: ar dainuoji sutartines? Sakiau – ne. Tada klausė: turbūt gerai šoki polką? Atsakiau, kad apskritai niekada tautinių šokių nešokau. Tada paklausė – gal kanklėmis skambini? Sakiau, kad ne. Tai tada jie nustebo: ką tu čia veiksi? Atsakiau, kad lietuvių kalbos mokysiu. Tai tada jie pradėjo juoktis: gerai, kad bent jau kalbą moki.
Manęs netgi juokais klausė – kokia aš lietuvė. Taip ir norėjosi jiems pasakyti – ei, mūsų tradicijos juk per šimtą metų pasikeitė!
Bet aš ir juos suprantu. Juk lengviausia išlaikyti lietuvybę per tokias akivaizdžias tradicijas kaip šokiai ir dainos. Jų galvose išlikę tie dalykai, kuriuos perdavė proseneliai, seneliai.
Beje, visur yra labai daug lietuviškų simbolių. Pavyzdžiui, Vyčių. Lietuvoje neturiu nė vieno draugo, kuris būtų išsitatuiravęs kažkokią lietuvišką simboliką, bet ten tai yra labai populiaru. Žmonės tatuiruojasi Vyčius, yra netgi tokių, kurie Lietuvos himno žodžius išsitatuiravo.
Lietuvoje neturiu nė vieno draugo, kuris būtų išsitatuiravęs kažkokią lietuvišką simboliką, bet ten tai yra labai populiaru. Žmonės tatuiruojasi Vyčius, yra netgi tokių, kurie Lietuvos himno žodžius išsitatuiravo.
Aš gyvenau pas Lietuvos garbės konsulę Urugvajuje, tai mano kambaryje buvo Kryžių kalno nuotrauka, Trakų pilies nuotrauka ir taip toliau. Lietuvoje retai kur tai išvysi.
– O su dabartine Lietuva Urugvajaus lietuviai ryšį palaiko? Domisi jos gyvenimu?
– Domisi tie, kurie yra lankęsi Lietuvoje. Ar per mainus, ar per šokių ir dainų šventę. Aš manau, kad būtent jaunimas, bendri kultūriniai projektai ir mainų programos yra vienas geriausių būdų sujungti Urugvajų ir Lietuvą. Nes pagyvenę Lietuvoje kad ir kelis mėnesius, jie daug geriau pažįsta Lietuvą ir išmoksta kalbą negu likę Urugvajuje.
Su giminėmis Lietuvoje ryšį nuo seno išlaikė tik kai kurie. Kadangi dažnai, keičiantis kartoms, nutrūkdavo lietuvių kalbos mokėjimas, nutrūkdavo ir susirašinėjimai. Yra nemažai lietuvių kilmės urugvajiečių, kurių seneliai dar mokėjo lietuvių kalbą, bet tėvai jau nebe.
Man teko netgi padėti žmonėms išversti iš Lietuvos gautus laiškus. Nes jie turi krūvas laiškų, bet jų tiesiog nesupranta. Nesupranta, ką giminės jiems parašė. Kai kurie žmonės man sakė, kad ieško giminių Lietuvoje, klausdavo, ar galima rasti kažką tokia ar tokia pavarde.
Daug ryšių nutraukė sovietmetis. Susirašinėjimai su Lietuvoje likusiomis šeimomis tuomet niekada negalėjo būti labai atviri, nes laiškai būdavo skaitomi. Ateidavo laiškas iš Lietuvos: „Man sekasi gerai.“ Bet laiškas būdavo atplėštas, ir kadangi jis rašytas kokiais 1950 m., tikrai negalėjai būti tikras, ar išties siuntėjui sekasi gerai.
Kai kurios istorijos išties jaudino. Pavyzdžiui, skaitau 1958 m. iš Lietuvos atsiųstą laišką: „Girdėjome, kad Urugvajuje jūs auginate avių, tai gal galite atsiųsti kokį megztuką iš vilnos?“ Ir supranti, kaip vargingai siuntėjas Lietuvoje gyveno. Bet tai, ką Urugvajaus lietuviai bandydavo siųsti, arba grįždavo atgal, arba išvis kažkur dingdavo. Tada ateidavo kitas laiškas: „Kodėl neatsakėte į laišką ir neatsiuntėte siuntinio? Ar nebemylite mūsų?“ Taip ir nutrūkdavo ryšiai.
– Ar dviguba pilietybė – aktuali tema Urugvajaus lietuviams?
– Nemažai Urugvajaus lietuvių kilmės asmenų nori Lietuvos pilietybės. Pagal įstatymus, žmonės, kurių proseneliai ar seneliai iki okupacijos turėjo Lietuvos pilietybę, dabar irgi gali tapti Lietuvos piliečiais.
Daliai tokių norinčių turėti ES šalies pilietybę yra tiesiog patogumo klausimas. Pavyzdžiui, kai kurie sako, kad nori persikelti gyventi į Ispaniją, todėl jiems reikia lietuviško paso, nes Lietuva priklauso ES.
Bet kiti išties domisi savo šaknimis ir nori glaudesnio ryšio su Lietuva. Kai kurie lietuvių kilmės urugvajiečiai man sakė: mes tiesiog norime turėti Lietuvos pilietybę, nes ją mūsų seneliai ir proseneliai turėjo. Toks asmeniškas ryšys.
– Tačiau kuo vis dėlto labiau save laiko tokie žmonės – lietuviais ar urugvajiečiais?
– Jie derina abi tapatybes. Bendraudama su žmonėmis apskritai stengiausi vengti klausimo „Kas jums yra lietuvybė?“, nes jis žmogų tarsi įpareigodavo oficialiai atsakyti. O atsakymas daug geriau pasimato kasdienėse praktikose. Šokiuose, dainose, netgi kepant žemaitiškus blynus.
Beje, vietos gyventojai, atvykę iš Italijos ir Ispanijos, irgi labai sėkmingai derina skirtingas tapatybes: amerikietišką ir europietišką. Teko dalyvauti ne vienoje imigrantų šventėje, jos labai gražios ir spalvingos.
Bet negalima neigti, kad net ir besidomintys lietuvybe žmonės ten jau puikiai adaptavosi. Pas mus kartais labai idealizuojama: va, Urugvajuje pilnos klasės mokančių lietuviškai, žmonės ruošiasi kada nors grįžti į Lietuvą ir panašiai. Man tai atrodo tiesiog emigracijos istorijos ir jos faktų neigimas.
Pas mus kartais labai idealizuojama: va, Urugvajuje pilnos klasės mokančių lietuviškai, žmonės ruošiasi kada nors grįžti į Lietuvą ir panašiai. Man tai atrodo tiesiog emigracijos istorijos ir jos faktų neigimas.
Man atrodo labai normalu, kad vieni prisitaiko ir jaučiasi visiškai urugvajiečiai. Kiti irgi jaučiasi urugvajiečiai, bet nori mokytis lietuvių kalbos.
Vaikai, kuriuos aš mokiau – atskira tema. Daugelio jų jau seneliai yra gimę Urugvajuje ir per tiek kartų tapatybę sunku išlaikyti. Jie per pamokas mokosi lietuviškas daineles, žaidimus, piešia gyvūnėlius ir panašiai. Bet kartais jie manęs klausia – o kam man reikia tos lietuvių kalbos, jei aš ispaniškai kalbu?
Jei norės, ateityje jie patys išmoks lietuviškai. Bet prievarta nieko nepasieksi. Todėl aš pamokų net nesiekiau pateikti kaip pamokų, su namų darbais ir panašiai. Mano tikslas buvo juos paskatinti gerai praleisti laiką lietuvių draugijoje ir klube, kad jiems Lietuva sietųsi su geromis emocijomis ir paaugę jie norėtų domėtis daugiau.
Tarp kitko, Urugvajuje yra šokančių lietuviškus šokius žmonių, kurie kilme nėra lietuviai, bet tuo užsiima, nes jiems gražu ir jų lietuvių kilmės draugai ten eina. Tad čia kyla klausimas – kas yra lietuvis? Ar žmogus, kuris turi lietuvišką pavardę ir jo seneliai iš Lietuvos, bet pats sako, kad yra urugvajietis ir su Lietuva jo niekas nesieja, ar žmogus, kuris kraujo ryšio su Lietuva neturi, bet šoka lietuvių šokius, mokosi lietuviškai ir domisi lietuvių kultūra?
– O kokį įspūdį paliko Urugvajus kaip valstybė? Ar atvykus pasitiko didelis kultūrinis šokas?
– Urugvajus yra labai įdomi valstybė. Ji pasaulyje garsėja dėl savo progresyvių įstatymų. Kadangi čia katalikų bažnyčia neturi tokios įtakos, kaip, pvz., Čilėje, Urugvajuje į abortus žiūrima laisviau, ir marihuana legalizuota: yra vaistinės, kur užsiregistruoji ir gali įsigyti, ir homoseksualų santuokos legalios.
Kultūrinio šoko nepatyriau, nes, tiesą sakant, atvykusi pasijutau kaip Europoje. Čia gyvenimas vyksta panašiais principais. Anksčiau gyvenau Ispanijoje ir ten dar dažniau tekdavo aiškinti, kur yra Lietuva, negu urugvajiečiams.
Nes jie Lietuvos vardą gerai žino. Pasitaikė atvejų, kad bendrauju su vyresnio amžiaus urugvajiečiu, užsimenu jam, kad esu iš Lietuvos, o jis man sako: „O, mano kaimynas buvo lietuvis. Toks Vytautas buvo, šalia manęs gyveno.“
Urugvajuje man net nebuvo sunku adaptuotis, nes visi žino, kur yra Lietuva. Ir lietuviai ten vertinami gerai, kitų tautybių žmonės nesiskundė, kad lietuviai apgavikai ar panašiai. Kaip tik sakydavo: va, mano kaimynas lietuvis, mano verslo partneris lietuvis, geras žmogus, ir panašiai.
Norėčiau, kad lietuviai turėtų daugiau urugvajietiškos ramybės ir tolerancijos. Argentiniečiai sako, kad urugvajiečiai truputį „debesyse“ gyvena, bet tai nėra blogai. Man ten patiko atviras ir artimas ryšys tarp žmonių. Lietuvoje to kartais pritrūksta.
– Ar Urugvajuje labai kamavo Lietuvos ilgesys?
– Manęs šito klausimo klausė ir lietuvių palikuonys Urugvajuje. Klausė: tikriausiai pasiilgai Lietuvos? Bet sakiau, kad kaip ir ne.
Nes, kad ir kaip tai keistai skamba, Urugvajuje aš pasijutau geriau pažįstanti Lietuvą. Būdavau su lietuviais, bendraudavau su lietuviais, jaučiausi būdama tokioje mažoje ir tolimoje Lietuvėlėje. Kasdien arba mokiau lietuvių kalbos, arba šnekėjausi lietuviškai, arba skaičiau bibliotekoje lietuviškus laikraščius.
Tai man buvo kelionė po Lietuvą, tik kitokią, negu turime čia. Jau pirmomis dienomis nuėjusi į sendaikčių turgų ir žiūrėdama nuotraukas radau kelias Regimanto Adomaičio nuotraukas iš jo filmų ištraukų. Šalia Elvio Presley ir pan.
Šeimos ir draugų, aišku, pasiilgau. Bet juodos duonos ne (juokiasi).
