Pasibaigus mokslo metams baigėsi ir Jonavos mokyklų sutartys su trejus metus moksleiviams maistą ruošusia įmone „Kretingos maistas“.
Per šį laiką būta visko – 2014 metų rugsėjį moksleiviai net rinko parašus ir nešė juos rajono merui, reikalaudami pakeisti maitintoją, nes kainos mokyklų valgyklose išaugo, o maistas tapo nebeskanus.
Tačiau niekas į šį pasipiktinimą nesureagavo – „Kretingos maistas“ vaikus maitino, kol baigė galioti sutartis.
Jonavos rajone viešuosius moksleivių maitinimo konkursus skelbia ne kiekviena ugdymo įstaiga atskirai ir ne savivaldybė centralizuotai – tai daro suformuotos mokyklų grupės, o pirkimų dokumentus rengia mokyklų atstovai.
Kiekvienos sutarties maksimali metinė vertė – 96 tūkst. Eur, 105 tūkst. Eur ir 88 tūkst. Eur.
Gegužės pabaigoje buvo paskelbti trys moksleivių maitinimo viešųjų pirkimų konkursai, kurių laimėtojai maistu aprūpins 13 rajono mokyklų.
Su laimėtojomis bus pasirašytos sutartys vieneriems metams, numatant galimybę dar dvejus metus jas pratęsti, kiekvienos sutarties maksimali metinė vertė – 96 tūkst. Eur, 105 tūkst. Eur ir 88 tūkst. Eur.
Vokai su pasiūlymais jau atplėšti, laimėtojus ketinama paskelbti rugpjūčio mėnesį.
Komisijos skirtingos, dokumentai – vienodi
Vietos tarybos narys, opozicinių liberalų atstovas Remigijus Osauskas 15min sakė, kad jį labiausiai nustebino tai, kad, nors dokumentus rengė atskiros pirkimų komisijos, visų trijų ugdymo įstaigų grupių parengtos pirkimų sąlygos yra absoliučiai identiškos.
Visuose pirkimuose reikalaujama, kad maitinimo įmonė turėtų būti įdiegusi keturis vadybos sistemos standartus: darbuotojų saugos ir sveikatos, kokybės vadybos, aplinkosaugos vadybos ir maisto saugos.
R.Osausko duomenimis, tiek sertifikatų Lietuvoje turi tik 4 stambios maitinimo įmonės, viena jų – dabartinė rajono moksleivių maitintoja.
„Konkurencija yra labai apribojama, – sakė jis ir pabrėžė, kad tokių sertifikatų neturi net prabangius restoranus „Stikliai“ valdanti bendrovė. – Kavinėms tiek sertifikatų tiesiog nereikia, juos ima tos bendrovės, kurios dažnai dalyvauja konkursuose, taip jos sėkmingai su mažesne konkurencija dalyvauja.“
R.Osausko teigimu, prieš trejus metus skelbtuose Jonavos moksleivių maitinimo konkursuose sąlygos buvo paprastesnės, juose dalyvavo ir vietiniai tiekėjai.
Smulkieji verslininkai palikti už borto
Reikalauti, kad paslaugą perkančios įmonės turėtų tam tikrus sertifikatus, viešųjų pirkimų komisijoms niekas nedraudžia.
Tačiau Jonavos mokyklų parengtuose dokumentuose verslininkų taip pat prašoma turėti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) išduotą Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą bei nebūti įtrauktiems į nesąžiningų maisto tvarkymo įmonių sąrašą.
Paprastai VMVT pažymėjimo pakanka, kad maitinimo įmonė būtų laikoma patikima, nes prieš išduodama leidimus, VMVT nuodugniai ją patikrina.
Keistas atrodo ir vietos valdžios noras, kad maitintoją rinktųsi ne atskiros mokyklos, o jų grupės.
Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) nuolat skatina skaidyti panašius pirkimus, neribojant galimybės juose dalyvauti smulkiajam verslui. Šiuo atveju vieną konkursą laimėjusi bendrovė turės maitinti 4 arba 5 mokyklas.
Tai 15min akcentavo ir VPT Kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotojas Laimis Kuklierius. Jo teigimu, peržiūrėjus pirkimo dokumentus iš tiesų kyla klausimas, kodėl mokyklos sujungtos į vieną pirkėją, neatsižvelgiant į tarnybos rekomendacijas dėl smulkiojo verslo skatinimo.
„Taip pat kyla abejonių, kokiomis kainomis, atsižvelgiant į nustatytą pasiūlymo formą, bus maitinamas mokyklos personalas ir moksleiviai, negaunantys nemokamo maitinimo“, – sakė jis.
Savivaldybės atstovas ramina, kad viskas gerai
Mokyklų atstovai į 15min klausimus apie šį pirkimą atsakyti nenorėjo.
Jeronimo Ralio gimnazijos direktorius Arūnas Rimkus pareiškė, kad šia tema nekalbės, o „Neries“ pagrindinės mokyklos direktorė Virginija Guščiuvienė suskubo atsisveikinti pasakiusi, kad šiuo metu yra ne Lietuvoje.
Jonavos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Valdas Majauskas 15min aiškino nematantis jokio ryšio tarp kelių mokyklų sujungimo į vieną pirkėją ir konkurencijos ribojimo.
„Kai kurioms mokykloms apskritai sunku rasti maitintoją, nes ten mažai vaikų ir niekas to imtis nenori. Taryba sugrupavo mokyklas taip, kad grupėje būtų viena didelė ir kelios mažos, kad apsimokėtų tą paslaugą teikti ir kaime“, – paaiškino jis.
Paklaustas, ar prašymas turėti tiek daug sertifikatų nėra perteklinis, V.Majauskas sakė, kad kol viskas gerai ir pasaulis aplinkui žydi rožėmis, visi laimingi vaikšto ir gėrisi gamta: „Bet kai kažkas apsinuodija ir suserga, pradeda keletas mokinių bėgioti į tualetą, kalta valdžia, kad nepasirūpino kokybe.“
Nematau kažkokios naudos, kad „Kretingos maistas“ maitintų. Nei man šilta dėl to, nei šalta.
Jis pabrėžė, kad savivaldybė nevykdo pirkimo, o mokyklų pirkimų komisijos pačios sprendė, kaip užsitikrinti, kad tiekėjas būtų patikimas.
„Jei būtų neatitikimų, VPT nebūtų leidusi vykdyti viešojo pirkimo“, – pabrėžė jis.
Administracijos direktoriaus pavaduotojo teigimu, mokyklos gavo ne po vieną pasiūlymą, o tai, kad sąlygos esą buvo parengtos vienai bendrovei – netiesa.
„Nerengta ten niekas „Kretingos maistui“, tikrai laikomės teisės aktų. Nematau kažkokios naudos, kad „Kretingos maistas“ maitintų. Nei man šilta dėl to, nei šalta“, – aiškino V.Majauskas.
Papildyta 13.04 val.
Viešosios įstaigos „Kretingos maistas“ vadovė Alisa Norkuvienė atsiuntė komentarą: „ISO standartai atspindi įmonės profesionalumą. Kad gautų sertifikatą, įmonė turi ženkliai pagerinti savo efektyvumą, taikyti geresnes darbų planavimo, kokybės kontrolės ir kitas taisykles – priklausomai nuo siekiamo sertifikato. Viešo maitinimo sektoriuje kokybės kartelė ir turi būti aukšta. Maisto produktai, jų saugojimas ir paruošimas – bet kuris kompromisas su kokybe yra grėsmė sveikatai. Kyla klausimas, kodėl ne visos perkančios organizacijos reikalauja kokybės sertifikatų, o tėvai taikstosi su periodiškais infekcijų protrūkiais.“
„Kretingos maisto“ vadovė Alisa Norkuvienė teigė, kad minėti standartai atspindi įmonės profesionalumą.
„Kad gautų sertifikatą, įmonė turi ženkliai pagerinti savo efektyvumą, taikyti geresnes darbų planavimo, kokybės kontrolės ir kitas taisykles – priklausomai nuo siekiamo sertifikato. Viešo maitinimo sektoriuje kokybės kartelė ir turi būti aukšta. Maisto produktai, jų saugojimas ir paruošimas – bet kuris kompromisas su kokybe yra grėsmė sveikatai. Kyla klausimas, kodėl ne visos perkančios organizacijos reikalauja kokybės sertifikatų, o tėvai taikstosi su periodiškais infekcijų protrūkiais“, – teigė ji.
