Pačios įvairiausios veislės
Šiandien E.Reimerys yra vienas iš dviejų asmenų, kurie Lietuvoje pradėjo veislinių triušių auginimą. Kitas – panevėžietis Eduardas Kubilius. Šiuo metu Lekėčių kaimo gyventojo ūkyje gyvena apie 400 triušių. Čia dienas leidžia apie 60 veislinių patelių, kurios jauniklius veda ištisus metus. Kasmet patelės atsiveda po 3–4 jauniklių vadas.
Nors Edmundas triušius augino ir vaikystėje, tačiau po to šią veiklą buvo apleidęs. Viskas pasikeitė maždaug prieš 25 metus, kuomet vyriškis apsilankė Žemės ūkio akademijoje vykusioje veislinių triušių parodoje.
„Anksčiau turbūt nebuvo nė vieno kaimo vaiko, kuris savo namuose neaugintų triušių. Juos auginti dažniausiai pradėdavo vaikai, o baigdavo tėvai. Vaikams greitai pabosta gyvūnų priežiūra. Taip buvo nutikę ir man. Tiesa, tik kuriam laikui. Minėtoje parodoje pamatęs pačių įvairiausių veislių triušius aš vėl užsimaniau juos auginti“, – prisiminė pašnekovas.
Savo ūkyje iš pradžių jis ėmė laikyti Naujosios Zelandijos baltuosius ilgaausius. Dabar šios veislės gyvūnai nėra tokie populiarūs kaip anksčiau. Tiesa, Edmundo ūkyje šių triušių patelių netrūksta. Kartu su jomis didžiąją dalį jo augintinių sudaro Prancūzijos avinų, Belgijos milžinų, Kalifornijos ir Burgundijos veislių triušiai. Taip pat čia yra keletas Vienos mėlynųjų, Vokietijos drugelių, Didžiųjų šinšilų bei kai kurių kitų rūšių gyvūnų.
Anot vyriškio, dabar tarp lietuvių populiariausi Kalifornijos ir Burgundijos veislių triušiai. Būtent jas tautiečiai dažniausiai ir perka. Pats E.Reimerys dalį triušių parduoda veisimui, dalį – mėsai. Įprastai jis savo augintinius pristato įvairiose parodose arba augina namų ūkyje. Anot jo, pelno ši veikla beveik neneša, tai tarsi brangus malonumas.
Norėdamas išlaikyti veisėjo statusą Edmundas yra priverstas nuolat atnaujinti triušių būrį. Siekiant išvengti kraujomaišos jis veisimui naudoja savo pateles, tačiau patinus perka iš užsienio. Įvairiose parodose vieno patinėlio kaina neretai siekia 300 ir daugiau eurų.
Sudegė ūkis
Atrodo, kad savo augintiniams Edmundas nieko negaili. Net ir pavargęs po ne taip ir retai vykstančių parodų paryčiais grįžęs namo jis neskuba miegoti. Pirmiausiai vyras aplanko savo triušių ūkį, juos pašeria, pažiūri, ar jiems ko netrūksta, patikrina, ar šie nesijaučia blogai. Toks vienkartinis vizitas pas ilgaausius neretai užtrunka 1–2 valandas.
Tarp visų triušių E.Reimerys turi ir savo mylimiausią. Jo vardas – Feliksas. Kasryt vyras užsuka su juo pasisveikinti, paglosto jo kailiuką. Atrodo, kad ir pats Feliksas to laukia, žino, kada pasirodys šeimininkas.
Maždaug prieš 5 metus Lekėčiuose esančiame triušių ūkyje kilo gaisras. Tuomet Edmundas spėjo išgelbėti dalies triušių gyvybes, tačiau nemažai šių gyvūnų tiesiog sudegė. Vyrui prireikė laiko, kol jis ne tik vėl atstatė ūkinius pastatus, bet ir psichologiškai susitaikė su įvykusia nelaime.
Norėdamas išlaikyti veisėjo statusą Edmundas yra priverstas nuolat atnaujinti triušių būrį.
Europos čempionas
Šiandien didžiausios bėdos jau praeityje ir Edmundas toliau mėgaujasi triušių auginimu. Didžiausią malonumą jam teikia galimybė bendrauti su kitais tokį pat pomėgį turinčiais asmenimis. O daugiausiai jų vyriškis sutinka parodose.
Paprastai į parodas Lietuvoje vyras pristato apie 40–60 savo augintinių, o į užsienį veža 12–16 triušių. Beveik kiekvienoje parodoje suvalkiečio auginami triušiai tampa nugalėtojais arba prizininkais. Pats didžiausias jo, kaip veislinių triušių augintojo, laimėjimas – prieš porą mėnesių iš Danijoje vykusios Europos veislinių triušių parodos parsivežtas žemyno čempiono titulas. Jis Edmundui atiteko už jo auginamą Burgundijos veislės patelę, kuri buvo įvertinta 96 balais iš 100 galimų.
Paklaustas, kaip jam nuolat pavyksta įvairiose parodose su savo augintiniais pelnyti prizines vietas, E.Reimerys buvo kategoriškas. Anot jo, svarbiausia mylėti gyvūnus ir deramai jais rūpintis. Be to, neužtenka nusipirkti gerą triušių porelę ir tikėtis, kad jų palikuonys taip pat atitiks aukščiausius standartus.
„Daugelis žmonių galvoja, kad triušiui užtenka duoti šieno, runkelių ir morkų. Bet juk ir augančių vaikų visą gyvenimą nemaitinsi vien bulvėmis ir kefyru! Triušiams pats gaminu specialų pašarą. Jį darau trijų rūšių: jaunikliams, patelėms ir suaugusiems ilgaausiams. Pašarą gaminu iš šieno, grūdų, runkelių, saulėgrąžų, kanapių bei linų išspaudų, mielių ir kai kurių kitų ingredientų. Dalį jų auginu pats, dalį perku. Aš, ko gero, esu vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris šieną džiovina dar žaginiuose“, – juokėsi pašnekovas.
Įkūrė naują asociaciją
Šiandien Lekėčiuose įsikūrusį triušių ūkį gana dažnai aplanko įvairios mokinių ar studentų grupės, praėjusį rudenį čia viešėjo ir Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys, viceministrė Ausma Miškinienė bei Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
„Seimo pirmininkas tada man pasakojo, kad pats kadaise augino triušius ir neatsisako minčių ateityje vėl sugrįžti prie šio savo pomėgio“, – teigė E.Reimerys.
Kartu su savo bendraminčiais beveik prieš 5 metus jis įkūrė Lietuvos veislinių triušių augintojų asociaciją (LVTAA) ir tapo jos vadovu. Šiandien šią organizaciją vienija 34 nariai. Anksčiau pats Edmundas priklausė Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijai, tačiau bėgant metams jo ir kai kurių šios draugijos narių interesai ėmė skirtis.
„Pasikeitus tos draugijos vadovybei, dalis jos narių ėmė žiūrėti vien savų interesų. Tarp triušių augintojų neturėtų būti jokio pavydo, o kolegos turėtų būti gerbiami. Jei per 10 metų į tą draugiją buvo priimtas vos vienas naujas narys, tai daug ką pasako. Stojimo į ją sąlygos sudarytos tokios, kad jas įgyvendinti gali tikrai ne visi. Pavyzdžiui, norint tapti visaverčiais draugijos nariais, reikia dvejus metus laukti eilėje ir turėti mažiausiai 10 veislinių triušių.
Aš norėjau į triušininkystę pritraukti daugiau jaunimo, tačiau kuris vaikas turės tiek pinigų, kad dvejus metus galėtų išlaikyti 10 veislinių triušių? Neretai po poros metų reikia keisti šių graužikų būrį, o tai yra vėl didžiulės papildomos investicijos. Kai pasiūliau supaprastinti stojimo sąlygas, man buvo atkirsta, kad naujų narių draugijai visai nereikia“, – prisiminė pašnekovas.
Anot jo, nė vienoje kitoje pasaulio šalyje tokių sunkių stojimo į draugijas sąlygų nėra. Pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje, jei triušių augintojas turi bent du veislinius ilgaausius ir jie susilaukia palikuonių, jis savaime tampa triušių veisėju.
Negalėdamas susitaikyti su tokia situacija E.Reimerys kartu su dar keletu bendraminčių nustojo būti aktyviais Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos nariais ir įkūrė savo asociaciją. Tiesa, nors jau netrukus, sausio 28 d., ji minės penkmetį, tačiau tik praėjusių metų spalio 31 d. ministro įsakymu jai buvo oficialiai suteiktas veislininkystės statusas.
„Mes nuolat varstėme ministerijos kabinetų duris, buvome parengę puikų selekcinį darbo planą, bet mūsų asociacijos taip niekas ir nepripažino. Ne vienas buvęs ministras tą žadėjo padaryti, tačiau tai ir likdavo tik pažadais. Iš tikrųjų situacija ilgai buvo gana keista – mūsų nariai dalyvaudavo europinio lygio parodose, laimėdavo apdovanojimus už veislininkystės skatinimą, tačiau savo šalyje veislininkystės statuso iki šiol neturėjome“, – stebėjosi E.Reimerys.
Laukia didžiausia istorijoje paroda
Anot Edmundo, per tą laiką, kol viena šalies triušių augintojų organizacija į savo vidų nenorėjo įsileisti naujokų, o kita dar nebuvo oficialiai pripažinta, ne vienas šalies veislinių triušių augintojas tapo kaimyninių Lenkijos bei Latvijos asociacijų nariais.
„Deja, į užsienį laimės ieškoti emigruoja ne tik darbo ieškantys tautiečiai, bet ir triušių augintojai“, – apmaudo neslėpė pašnekovas.
Mūsų nariai dalyvaudavo europinio lygio parodose, laimėdavo apdovanojimus už veislininkystės skatinimą, tačiau savo šalyje veislininkystės statuso iki šiol neturėjome, – stebėjosi E.Reimerys.
Vis dėlto jis vylėsi, kad situacija dabar po truputį keisis į gera. Jo teigimu, nors veislinius triušius Lietuvoje auginti ryžtasi vienetai, tačiau triušienos poreikis šalyje pamažu auga. Žmonės vis labiau ima suprasti, kad tai ne tik skani, bet ir labai sveika mėsa. Jis ragino visus kaimuose gyvenančius žmones pradėti auginti šiuos ilgaausius.
E.Reimerys taip pat pakvietė visus gyvūnų mylėtojus vasario 16–17 dienomis atvykti į Plungę, kur Technologijų ir verslo mokykloje įvyks bene didžiausia Lietuvos istorijoje veislinių triušių paroda. Ją LVTAA nariai organizuos kartu su kolegomis iš Latvijos. Čia žada savo auginamus triušius pristatyti ir svečiai iš Estijos, Slovakijos, Rusijos, Latvijos, Baltarusijos ir kitų Europos šalių.
Papildyta 2019 m. sausio 17 d.
Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos (LKŽTAD) pirmininkas Arturas Stimbirys nurodo, kad per paskutinius 5 metus nuo 2009 m. imtinai iki 2013 metų, kai E.Reimerys aktyviai dalyvavo draugijos veikloje, į draugijos gretas priėmėme žymiai daugiau narių nei 1. Jis pateikia, kiek kuriais metais narių buvo priimta: 2009 m. – 4, 2010 m. – 24, 2011 m. – 40, 2012 m. – 9, 2013 m. – 10 narių.
„Taigi, vien tik per 5 metus draugija į savo gretas priėmė 87 narį. Tai bet kuriuo atveju daugiau nei 1. Suskaičiavus per 10 metų skaičius būtų dar didesnis. Taigi, ir po skaičiaus (1) straipsnyje ėję tolimesni išvedžiojimai nėra teisingi ir korektiški“, – rašo A.Stimbirys 15min atsiųstame komentare.
Jis dar priduria, kad norint tapti LKŽTAD nariu nereikia laukti 2 metų ir turėti 10 veislinių patelių. Draugija, gavusi prašymą, svarsto taryboje ir, jei ji priima teigiamą sprendimą, norintysis iš karto patampa nariu. Norėdamas tapti draugijos nariu žmogus gali ir visai nelaikyti triušių – pakanka žinoti įstatymus ir jiems pritarti.
