Gerą valandą ieškojau progos prieiti – tarp važiuojančių vežimėlių su kava ir sumuštiniais, į tualetus lakstančių tėvelių su vaikais ir stiuardesių maršų pirmyn ir atgal lėktuvo taku. Galiausiai ištaikiusi progą susikaupusi žengiu ir aš tuo taku – tikrai keisčiausia interviu vieta ligšiol. Kardinolas sutrinka, sumišęs perklausia, kas aš ir ko noriu, ir pajuokauja, kad, ką gi, iš lėktuvo jau nepabėgsiąs, todėl sutinka atsakyti į kelis klausimus.
– Ar tai, kad šįsyk popiežiaus pasitraukimas netikėtas net ir artimiausiam Benedikto XVI ratui gali lemti itin ilgą konklavą – juk kardinolai neturėję laiko apgalvoti, kas gi tas kitas vertas kandidatas į aukščiausią bažnytinį postą?
– Tai nėra eiliniai rinkimai, eilinis įvykis. Šis klausimas išlieka atviras. Tačiau, kaip ir kiekvienas bažnyčios žmogus, tikiuosi, kad tai įvyks iki Šv. Velykų, juk mūsų pareiga grįžti pas savo tikinčiuosius.
– Jums popiežių rinkti tenka jau antrą kartą – retas atvejis kardinolo tarnystėje. Kuo šis kartas skiriasi nuo pirmojo?
– Tiesa, man tenka išskirtinė galimybė antrą kartą dalyvauti konklavoje. Gerai tai, kad jau žinau, kaip tai veikia, jau sykį mačiau visą procesą. Nemačiau jokių politinių ar kitokių įtakų. Net nesuprantu, kaip anąsyk taip greitai susiformavo konsensusas. Tačiau visi kardinolai žino, kad mūsų bendro sprendimo reikia Bažnyčiai, todėl pareigos jausmas verčia sprendimus priimti ryžtingiau. Ir juk tai taip svarbu bendram žmonijos gėriui. Tai – protu pagrįstas sprendimas, tačiau viskas Dievo rankose. O protingų žmonių tarp renkamųjų tikrai yra, todėl turėsime iš ko pasirinkti.
– Ką Lietuvai reikštų, jei Jūs būtumėte išrinktas popiežiumi?
Jūs klausiate klausimo, į kurį nėra atsakymo. Nereikia taip sureikšminti, popiežius nėra renkamas šaliai, jis renkamas pasauliui. Žinoma, Meksikos kardinolui tapus popiežiumi jo šalis džiaugtųsi, tačiau visgi tai labai plačios pareigybės. Mūsų Lietuvėlė juk tėra toks grūdelis ir kartais nemokame mąstyti plačiau. Aš keliauju su malda ir viena, ko tikiuosi, tai kardinolų sutarimo.
– Kaip vertinate tokį popiežiaus Benedikto XVI žingsnį atsistatydinti?
– Žmogaus sveikata – sunkiai prognozuojamas dalykas. Išrinktasis popiežius turi atlikti savo misiją, savo tarnystę, todėl šio popiežiaus žingsnį vertinu kaip nuolankų ir drąsų sprendimą pripažinti savo žmogišką silpnumą. Manau, kad tai – vilties ženklas. Bažnyčia nesiremia vienu žmogumi – nei vienu popiežiumi, nei vienu kardinolu – mes visi kartu jai tarnaudami sukuriame vientisą darinį.
Jo Eminencija lėktuvo kėdėje – šiltas, pasiekiamas, žmogiškas ir žemiškas. Sunku ir patikėti, kad nuo didžiulės apsaugos, palydos ir neaprėpiamų rūmų jį teskiria 2/3 kardinolų balsų – tiek reikia išrinkti naująjį popiežių. Lietuvos kardinolas leidžia jį nufotografuoti. Kukliai pasitaiso balmeną ir nusišypso, o viso lėktuvo galvos smalsiai sužiūra į šį įvykį. Juk galima pamanyti, kad tai – paskutinė kardinolo nuotrauka prieš jam tampant popiežiumi.
