„2009 metais bus minimas Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmetis. Ši sukaktis yra reikšminga visam Lietuvos valstybingumui. Atsižvelgiant į šios istorinės datos svarbą visai lietuvių tautai bei humanizmo principus, Lietuvos Seimui yra teikiamas Amnestijos įstatymo projektas“, – pristatydamas Tūkstantmečio projektą kalbėjo jo autorius socialliberalas Antanas Valionis.
Šiuo įstatymu buvo siekiama, kad asmenims būtų sumažintos teismo jiems skirtos bausmės – bausmės laikas sutrumpėtų skaičiuojant jį nuo dar neatliktos bausmės. Pagal įstatymo projektą, nuo visos bausmės būtų atleidžiami asmenys, padarę baudžiamuosius nusižengimus, jei bausmė dar nėra pradėta vykdyti.
Taip pat nuo bausmės siūlyta atleisti dalį asmenų, kurie yra padarę nesunkius ar apysunkius tyčinius arba dėl neatsargumo įvykdytus nusikaltimus, jei dėl šių nusikalstamų veikų nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Anot A. Valionio, asmenims, kurie yra nuteisti už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, bausmė būtų mažinama labai nežymiai – ne daugiau kaip vienais metais.
Remiantis projektu, amnestija iš viso nebūtų taikoma asmenims, nuteistiems daugiau nei 20 metų nelaisvės, tiems, kurie padarė naują nusikaltimą tuo metu, kai bausmės vykdymas už anksčiau padarytą nusikaltimą buvo atidėtas, teismo pripažintiems recidyvistams, nuteistiems už įvairius sunkius nusikaltimus, taip pat ir už nusikaltimus visuomenės saugumui.
A. Valionis siūlė, kad amnestija būtų taikoma už nusikalstamą veiką, padarytą iki 2008 m. lapkričio 1 d. imtinai.
Darbo nėra – tegul sėdi
Tai įprasta tvarka, kokios laikomasi per visas amnestijas, tačiau visuomenei kaskart atrodo, kad dėl amnestijos į laisvę plūstelės tūkstančiai nusikaltėlių ir dar labiau pablogins ir taip nepavydėtiną šalies padėtį. Juo labiau kad įsitraukti į darbo rinką „atsivertusiems“ buvusiems nuteistiesiems šiuo metu būtų itin nelengva.
Tačiau diskusijų, ar nuteistieji apskritai nusipelno štai tokio gailestingumo, susirūpinusioje savo saugumu visuomenėje kyla kaskart, pasigirdus kalbų apie amnestiją, malonę ar pirma laiko paleidus pavienių nuteistųjų. Kartais pasitelkiama ir paprastų praktinių argumentų – juk laisvėje vis tiek nėra darbo, buvę darbininkai, apimti nevilties, taikosi į nusikaltėlius, tad tegul nuteistieji toliau ramiai atlieka bausmę.
Pasidomėjus diskusijomis apie amnestiją paaiškėjo, kad nelabai sutariama dėl pačios amnestijos prasmės. Pasak šiai amnestijai besipriešinusių liberalų, kuriems priklauso ir dabartinis teisingumo ministras, amnestija turėtų būti suteikiama tiems, kurie nekelia visuomenei grėsmės. Tačiau galima įžvelgti ir kitą amnestijos prasmę, galinčią reikšti atleidimą – eik ir daugiau nebenusikalsk.
Pastarąjį kartą amnestija skelbta 2002 metais, Lietuvai minint Konstitucijos priėmimo dešimtmetį. Tuomet į laisvę išėjo 171 nuteistasis.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mūsų šalyje jau buvo skelbtos 6 amnestijos: 1990, 1993, 1995, 1998, 2000 ir 2002 metais.
Pakako kitų rūpesčių
Tačiau Tūkstantmečio amnestijos atveju, rodos, nebuvo aiškiai atsakyta į šį moralinį ir teisinį klausimą. Tuomečio Seimo nario socialliberalo A. Valionio parengtas įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio sukaktį“ projektas paprasčiausiai „užsimetė“, kai atsirado daugybė įvairių rūpesčių, o iniciatyvos šiuo klausimu naujajame Seime taip pat niekas nerodė – „savižudžių“ neatsirado.
Tik teisingumo ministras Remigijus Šimašius pareiškė aiškią ir kategorišką nuomonę prieš progines amnestijas. Jis sutinka, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių žmonių skaičius, pagal kurį Europos Sąjungoje esame trečiojoje vietoje, turi mažėti, ir žada artimiausiu metu pateikti sisteminių priemonių, kaip tai spręsti.
Nepaisant to, kad naujasis Baudžiamasis kodeksas buvo priimtas jau nepriklausomos Lietuvos laikais, bausmės Lietuvoje taikomos dar ganėtinai keistai. Vis dėlto valstybė teisingumą vykdo visuomenės vardu, tad bausmės daugumai visuomenės narių turi būti suprantamos ir priimtinos.
Šiaip ar taip, kol kas maždaug 700 nuteistųjų, kurie, pagal A. Valionio pateiktą projektą, po amnestijos turėjo įkvėpti laisvės oro, ir dar apie 2 400 kalinių, kurių įkalinimo laikas būtų sutrumpėjęs, savo viltis turės atidėti tolesnei ateičiai.
Specialistai yra apskaičiavę, kad 70 proc. paleistųjų į laisvę anksčiau ar vėliau vėl sugrįžta už grotų. Tad po amnestijos bendrasis įkalintųjų skaičius sumažėtų neilgam. Vargu ar amnestija būtų gera priemonė įkalintųjų skaičiui mažinti – jų gausėjimo problemos glūdi kažkur kitur.
Lietuvos nuteistieji – romūs
Lietuvos visuomenei nuolat kyla klausimų, kodėl šalyje nevyksta mitingų, streikų ir protesto akcijų. Mūsų nuteistieji – tokie pat romūs ir nuolankūs, kaip ir mes, būdami laisvėje. Tad šis tas mus sieja.
Tūkstantmetis – didžiulė sukaktis valstybės gyvenime, todėl ir viltys, siejamos su šiai progai skirta amnestija, tikriausiai taip pat buvo didžiulės, tačiau jokių neramumų ją atšaukus Lietuvos įkalinimo įstaigose nekilo.
Tačiau neseniai Gruzijos prezidentui M. Saakašviliui paskelbus įsaką, kuriuo Velykų proga buvo patenkinti 390 nuteistųjų malonės prašymai (malonės teikimas – ne tas pats, kas amnestija), pasipiktino Tbilisio 5-ojoje pataisos darbų kolonijoje bausmę atliekančios moterys, mat amnestuotųjų sąraše tebuvo tik 23 moterų ir 6 nepilnamečių pavardės.
Jos sukėlė maištą, išlaužė vartus, užėmė dalį kolonijos teritorijos, sudegino medinius baldus. Nuteistosios reikalavo, kad malonė būtų suteikta visoms be išimties bausmę atliekančioms moterims. Gruzijos valdžios atstovai pareiškė, kad neįmanoma vienu metu suteikti amnestijos 700 nuteistųjų (būtent toks skaičius buvo minimas mūsų amnestijos projekte; anksčiau buvo parengtas dar didesnės amnestijos projektas), iš kurių bent 40 nuteista už žmogžudystes ir kitus sunkius nusikaltimus. Beje, taikant ir amnestiją, ir malonę, didžiausias dėmesys tradiciškai skiriamas nusikaltusioms moterims ir nepilnamečiams.
