Robertas – Antakalnio gyventojas. Jis pasakoja ir pats negalįs patikėti, kad prestižiniu vadinamame Vilniaus rajone gali stovėti tuščias „niekieno“ butas.
„Taip jau nutiko, kad bute gyveno asocialūs asmenys, tačiau mokesčius mokėjo, su kaimynais nesipyko ir vienintelis jų „minusas“ buvo dažni išgėrimai ir kartais „garsūs tostai“ ar nepasidalinimas „kas eis kito butelio“.
Atsitiko gyvenimas ir pirmasis pas šv. Petrą iškeliavo senolis, kuris bute paliko šeimininkauti savo dukrą. Jos sugėrovų kompanija nebuvo tokia „maloni ir tyli“, tačiau po 3–4 mėnesių pas savo tėvą iškeliavo ir dukra.
Taip bute kokiems 2-iems mėnesiams liko apsistoję tik prašalaičiai sugėrovai. Kaimynams neapsikentus jų triukšmo ir neaiškaus plauko lankytojų, su policijos pagalba „įnamiai“ buvo iškeldinti ir butas liko tuščias. Taip Vilniuje atsirado niekieno butas ir jis toks jau beveik metai“, – teigė Robertas.
