VU AHA katedros vadovė profesorė Janina Tutkuvienė tuščių pažadų nežarsto ir tiesiai sako – pasikalbėti su kokiu nors Paskutinės valios pareiškimą užpildžiusiu žmogumi nepavyks, mat kiekvienam iš jų yra užtikrinamas anonimiškumas.
Be to, po mirties kūną paaukoti moksliniams tikslams nusprendę žmonės išgarsėti netrokšta. „Tai yra visuomenės elitas tikrąja ta žodžio prasme“, – paaiškina J.Tutkuvienė.
Senas, ligotas – bet gal dar naudingas?
Apsiskaitę, santūrūs, kilnūs ir labai dvasingi – taip žmones, pasiryžusius pašvęsti save mokslui, apibūdina profesorė.
„Jei žmogui, kuriam dabar 70–80 metų, anuomet būtų suteiktos galimybės baigti mokslus, šiandien jis būtų didesnis profesorius nei mes visi trys kartu sudėjus. Inteligencija, aukšta vidinė kultūra nepriklauso nuo išsimokslinimo – tai tiesiog duota“, – įsitikinusi J.Tutkuvienė.
„Galiu tik paantrinti: visi šie žmonės yra tikrai neįtikėtini, – patvirtina VU AHA katedros asistentas Mantas Minsevičius ir išskiria dar vieną jų savybę. – Jie labai kuklūs. Paskambina ir pradeda pasakoti, kiek jiems metų, kokiomis ligomis serga, kiek ir kokių operacijų turėję. Po to klausia: „Ar dar galiu būti naudingas?“
Į šį klausimą M.Minsevičius turi paprastą atsakymą: patologija – irgi medicinos mokslo dalis.
Registre – ne vien vilniečiai
Tarp VU AHA katedrai dovanojusių kūną studijoms žmonių yra 43 moterys ir 24 vyrai. Jauniausiam Paskutinės valios pareiškimą pasirašiusiam žmogui apsisprendimo momentu buvo 19-a, vyriausiam – 83 metai.
Jie labai kuklūs. Paskambina ir pradeda pasakoti, kiek jiems metų, kokiomis ligomis serga, kiek ir kokių operacijų turėję. Po to klausia: „Ar dar galiu būti naudingas?“
J.Tutkuvienė pažymi, kad pastaruoju metu jaunėja anatomijos studijoms kūnus aukojančių žmonių amžius.
Kiekvieno iš jų motyvai skirtingi ir labai individualūs: vieni nori įprasminti savo gyvenimą, antri yra buvę medikai ar visą gyvenimą domėjosi mokslo pažanga. Treti atsitiesė po sunkios ligos ir vėliau paaukodami save mokslui ne tik atsidėkoja medicinai, bet ir tampa jos varomąja jėga. Ketvirti neturi artimųjų, todėl po mirties nori patekti į geras rankas.
„Anksčiau absoliuti dauguma žmonių, apsisprendusių paaukoti kūną mokslui, būdavo vilniečiai. Tačiau po kelių radijo laidų skambučiai pasipylė iš visos Lietuvos: Šilutės, Panevėžio, Šiaulių, Radviliškio, Klaipėdos, Telšių, Jurbarko, Pasvalio, Plungės, Gargždų, Ukmergės, Alytaus“, – vardijo M.Minsevičius.
Valią pakeitė tik kartą
Paskutinės valios pareiškimas užpildomas laisva valia ir tvirtinamas notaro. J.Tutkuvienė pabrėžė, kad dvejojančių ir svyruojančių žmonių niekas neįkalbinėja.
„Netgi atvirkščiai – patariame neskubėti ir dar kartą viską apmąstyti. 80 proc. tokių žmonių paskambina jau tvirtai apsisprendę – po dviejų, trijų mėnesių, kartais ir po metų. Likę 20 proc., matyt, viską pasveria ir persigalvoja“, – kalba profesorė ir primena, kad pakeisti nuomonę galima bet kada.
Tačiau per jos darbo metus tai nutiko tik kartą: „Moteris persigalvojo, nes turėjo skaudžią patirtį gydantis. Supyko ant medicinos sistemos. Jos persigalvojimas buvo tarsi atkirtis – tam tikra pasipriešinimo forma.“
Dar viena Paskutinės valios pareiškimą pasirašiusi moteris nusprendė emigruoti ir informavo AHA katedrą, kad pasikeitus gyvenamajai vietai paaukoti kūną būtų sudėtinga.
Sprendimas be artimųjų žinios
Apie sprendimą po mirties kūną paaukoti medicinos mokslui žmonės dažnai neprasitaria net artimiausiems šeimos nariams.
„Patariame, kad jie tai padarytų, tačiau tam ryžtamasi retai. Žinoma, tokia žinia artimiesiems – didžiulis psichologinis krūvis: ne visi mąsto taip atvirai, ne visi su tuo gali susitaikyti“, – svarsto J.Tutkuvienė.
Žinoma, tokia žinia artimiesiems – didžiulis psichologinis krūvis: ne visi mąsto taip atvirai, ne visi su tuo gali susitaikyti.
Kai kuriose pasaulio šalyse laikomasi praktikos, kad Paskutinės valios sutikimas būtų pasirašytas ir giminaičių.
„Manau, Lietuvoje tai smarkiai apsunkintų kūno po mirties paaukojimo moksliniams tikslams procesą, nes pas mus viskas dar tik prasideda“, – aiškina profesorė.
Ji užtikrina, kad giminaičiams nesutinkant katedra niekada neprieštarauja jų valiai.
„Būna ir taip, kad notaras mums praneša apie žmogus mirties faktą, o giminės apie tai neinformuoja arba padaro tai pavėluotai. Matyt, jie nepritarė velionio sprendimui – ir tai yra jų valia. Kartais nutinka, kad artimieji neranda Paskutinės valios pareiškimo, nors šį dokumentą rekomenduojame saugoti kartu su pasu. Visko nutinka“, – pasakoja J.Tutkuvienė.
Laidotuvės – universiteto rūpestis
Bet koks užmokestis už kūno dovanojimą yra draudžiamas. M.Minsevičius tikina jokių klausimų apie pinigus net negirdėjęs. Žmonės nesiteirauja ir to, kokiame karste bus palaidoti, ar kaip aprengti. Tai dar kartą įrodo, kad jų pasišventimas mokslui yra nuoširdus.
Tačiau pildydami Paskutinės valios pareiškimą žmonės gali nurodyti, keleriems metams sutinka paaukoti kūną, ar norėtų likti anonimiški, ar pageidautų būti kremuoti, ar palaidoti be kremavimo, ar norėtų būti palaidoti giminės kape, ar katedros numatyta tvarka ir t.t.
Minimalus laikotarpis, kuriam VU AHA katedrai galima paaukoti kūną, yra dveji metai. Palaikų saugojimo terminą lemia palaikų balzamavimo ypatybės ir žmogaus kūno anatomijos studijų trukmė.
„Nuo momento, kai žmogus miršta, iki laidotuvių kūnu rūpinasi katedra ir Medicinos fakultetas. Laidotuvės visuose medicinos universitetuose būna kuklios, bet labai jaukios: paprastai ateina atsisveikinti studentai, akademinė bendruomenė, o mes užsakome mišias Šv. Jonų bažnyčioje, kviečiame ir artimuosius“, – aiškina J.Tutkuvienė.
Be anatomijos – nė žingsnio
Anatomija – buvo ir yra pamatinė medicinos studijų disciplina, saugios klinikinės praktikos garantas, svarbus ne tik chirurgams, neurologams, bet ir terapeutams, kitų sričių gydytojams.
Laidotuvės visuose medicinos universitetuose būna kuklios, bet labai jaukios.
Anatomijos mokomasi įvairiais būdais nuo paskaitų, muliažų, vaizdo medžiagos, kompiuterinių programų iki žmogaus kūno, jo dalių, organų preparatų apžiūros ir savarankiško preparavimo.
J.Tutkuvienė sako, kad Vilniaus universiteto Medicinos fakultetui pagal studentų kiekį ir programas kasmet reikėtų iki 10 kūnų. Jei būtų daugiau, jie būtų naudojami rezidentų ir gydytojų žinių bei įgūdžių tobulinimo kursuose, mokymuose, seminaruose.
„Sakoma, kad 80 proc. chirurgų sėkmės priklauso nuo anatomijos žinojimo. Dabar mūsų gydytojai tobulintis gali tik užsienyje, nes fiziškai neturime kūnų“, – konstatavo J.Tutkuvienė.
Paroda padarė meškos paslaugą
VU AHA katedros koridoriuje stūkso didžiulės spintos, kuriose saugoma šimtai žmogaus kaukolių. J.Tutkuvienė griežtai draudžia jas fotografuoti. Nors kaukolės iškastos labai seniai ir atsiklausti dėl viešo jų eksponavimo nėra ko, profesorė griežtai laikosi bioetikos taisyklių.
„Šį koridorių traktuojame kaip katedros laboratoriją, mokslo ir mokymosi erdvę. Mes neorganizuojame viešų mokamų ekskursijų, nes pasisakome prieš žmogaus kūno komercializavimą“, – aiškina J.Tutkuvienė.
Ji neslepia, kad 2012 metais Vilniuje organizuota paroda „The Human Body Exhibition“ anatomijos studijoms Lietuvoje padarė meškos paslaugą.
Ji įvyko ir mes susidūrėme su didžiulėmis problemomis: žmonės, kurie ketino padovanoti kūną, mažiausiai metams sustabdė pareiškimus, nes nesijautė užtikrinti, kad bus panaudoti mokslui, o ne šou.
„Joje buvo pažeista 80 proc. gerosios praktikos punktų, suformuluotų Tarptautinės anatomų tarybos ir nacionalinių bioetikos komitetų.
Tačiau ji įvyko ir mes susidūrėme su didžiulėmis problemomis: žmonės, kurie ketino padovanoti kūną, mažiausiai metams sustabdė pareiškimus, nes nesijautė užtikrinti, kad bus panaudoti mokslui, o ne šou“, – apgailestauja J.Tutkuvienė.
Mentaliteto ledlaužiai
Profesorė atkreipia dėmesį, kad, pasak Katalikų Bažnyčios, žmogaus kūnas po mirties yra niekas. Svarbiausia – jo siela.
„Džiaugiamės, kad mus palaiko kunigai, ypač dėkoju Šv. Jonų bažnyčios dvasininkams“, – sako J.Tutkuvienė.
Be religinių įsitikinimų žmonių sprendimams įtakos turi išsilavinimas, mentalitetas, požiūris į gyvenimą, vertybės.
„Šie mūsų registre esantys 67 žmonės yra pirmosios kregždės, Lietuvoje laužiančios mentaliteto ledus. Šie žmonės parodo savo atsidavimą mokslui, jo pažangai ir drąsą“, – apibendrina J.Tutkuvienė.
