Gerovę veikia konfrontacija tarp darbo ir namų
Negalima teigti, kad lietuviai Lietuvoje yra nelaimingi vien dėl savirealizacijos darbinėje srityje stokos. „Tie asmenys, kurie dirba juos tenkinantį darbą, gauna pajamas, leidžiančias užtikrinti savo ir savo šeimos poreikius, turi aukštąjį išsilavinimą, yra patenkinti savo gerove nepriklausomai nuo šalies, kurioje gyvena“, – tikina Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė. Psichologė sako, kad mūsų šalyje yra susiklosčiusios tradicijos skųstis ir būti nepatenkintais. „Atrodo, kad nepasitenkinimas bei skundai, ypač socialine situacija, politikais ar neįvertinimu darbe, yra lyg kovos su sistema išraiška vengiant atsakomybės už savo pasirinkimus. O į užsienį emigravę lietuviai patenka į kitokių tradicijų kultūras, kuriose norint prisitaikyti būtina keisti tiek požiūrį į visuomenę, tiek ir į savo asmeninį indėlį“, – teigia K. Žardeckaitė-Matulaitienė.
Prof. dr. Auksė Endriulaitienė priduria, jog atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad atsižvelgiant į dirbančiojo asmens savo darbo vertinimą, demografiniai veiksniai, pavyzdžiui išsimokslinimas, vertinant gerovę tampa ne tokie svarbūs. „Nustatėme, kad didesne gerove pasižymi tie emigracijoje ir Lietuvoje gyvenantys asmenys, kurie yra labiau patenkinti savo darbu nepriklausomai nuo objektyvių darbo ypatumų, tokių kaip užimamos pareigos, gaunamas atlyginimas ir pan. bei kurie patiria mažesnį konfliktą tarp įsipareigojimų darbe ir namų ruošos darbų“, – tyrimo rezultatus komentuoja VDU mokslininkė.
Lietuviai – nieko neišsiskiria iš kitų emigrantų iš Rytų Europos
K. Žardeckaitės-Matulaitienės teigimu, paprastai tyrimuose lyginami emigrantų (nepriklausomai nuo jų kilmės šalies) su priimančios šalies gyventojų gerovės rodikliai, kurie atskleidžia, kad dažniausiai emigrantai pasižymi prastesne gerove nei priimančios šalies gyventojai. Visgi, keletas iš skirtingų šalių bei kontinentų atvykusių į Skandinavijos šalis (Švediją, Daniją) emigrantų gerovės palyginimo tyrimų atskleidė, kad geresniais gerovės rodikliais pasižymi emigrantai iš kitų Skandinavijos ar Vakarų Europos šalių, o prasčiausiai – iš Rytų Europos, Azijos ar Afrikos. „Bendrai grupės lygmeniu lietuvių emigrantų išskirtinumų nerandama – esame panašūs į kitus emigrantus iš Rytų Europos šalių dėl panašios istorinės, politinės patirties. Aišku, individualiu, konkretaus emigravusio asmens, atveju, skirtumų galėtume rasti“, – nurodo psichologė K. Žardeckaitė-Matulaitienė.
Esame panašūs į kitus emigrantus iš Rytų Europos šalių
VDU psichologės A. Pranckevičienės įsitikinimu, skirtingų šalių emigrantų gerovės vertinimo skirtumai atspindi kultūrų skirtumus. „Asmenys, kilę iš individualistinių visuomenių (Vakarų pasaulio šalys), vertindami savo gyvenimą yra labiau linkę remtis savo vidine atskaitos sistema. O, asmenys, kilę iš kolektyvistinių visuomenių (Rytų šalys), linkę vadovautis supratimu, kiek tam tikram gyvenimo būdui linkę pritarti kiti tos visuomenės atstovai. Taigi, pasitenkinimas gyvenimu šiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus – priklauso nuo to, kiek laimė yra vertybė konkrečioje kultūroje”, – atskleidžia mokslininkė.
Kas lemia žmogaus gerovę?
Mokslininkai, siekdami įvertinti žmogaus laimę, dažnai tyrinėja labai įvairius aspektus. Pavyzdžiui, tarptautinė bendrovė „Gallup“, skaičiuodama kiekvienos šalies laimės indeksą apibendrina tris rodiklius: pačių gyventojų įvertintas savo gyvenimo sąlygas, vidutinę gyvenimo trukmę šalyje ir gamtos išteklių panaudojimo ir at(si)naujinimo sąlygas. Psichologės dr. Aistės Pranckevičienės teigimu, psichologai, kalbėdami apie žmogaus gerovę, dažniausiai analizuoja ir vertina tai, kiek ir kaip žmogus sutaria pats su savimi, kiek jis jaučiasi laisvas daryti sprendimus ir kiek atsakomybės už juos prisiima, kiek geba pasinaudoti aplinkos siūlomomis galimybėmis tobulėti. Taip pat svarbu kiek jis auga ir realizuoja save kaip asmenybę, kiek sugeba kurti šiltus, draugiškus, artimus santykius su žmonėmis, kiek sugeba rūpintis kitų gerove, kiek pozityviai ar negatyviai vertina kitus žmones, kaip sugeba sietis su visuomene, bendruomene, kurioje gyvena.
„Daugelis gerovės tyrėjų prieina gana vienareikšmiškos išvados: asmens gerovės vertinimams žymiai daugiau reikšmės turi jo subjektyvus savo gyvenimo suvokimas bei laimingumo vertinimas nei objektyvios aplinkybės. Juk žmogus dažniausiai yra linkęs prie įvairių aplinkybių daugiau ar mažiau prisitaikyti“, – teigia A. Pranckevičienė ir nurodo, kad, pavyzdžiui, mokslininkai E. Diener, R.E. Lucas bei S. Oishi (2002) teigia, jog materialinės gerovės rodikliai su gerove susiję tik iki to laipsnio, kol yra patenkinami baziniai žmogaus poreikiai, o vėliau sąsajos ryškiai silpnėja. Taigi, šiuo atveju kalbant apie tai, kas lemia žmogaus laimę, prasmingiausia kalbėti apie tai, kas lemia jo daromus vertinimus. Ir čia bene svarbiausias vaidmuo tenka žmogaus asmenybei: nustatyta, kad optimistinis (pozityvus) požiūris į gyvenimą susijęs su aukštesne gerove. Kita vertus, žmogaus savo gyvenimo vertinimą iš dalies lemia ir socialinė aplinka bei kultūra: kiek priimtina ir reikalinga toje visuomenėje būti laimingam.
