Tokias išvadas patvirtino sociologinis-antropologinis tyrimas, kurį atliko VDU ir Socialinių inovacijų instituto mokslininkai kartu su kolegomis Kroatijoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje.
Tyrimo vadovas, VDU Socialinės antropologijos centro vadovas, prof. dr. Vytis Čubrinskas sako, jog didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria sugrįžusieji, yra susiję su darbo kultūra ir paslaugų infrastruktūra – pavyzdžiui, šių žmonių šeimos nariams reikalingos nemokamos lietuvių kalbos pamokos, o jiems patiems labai padėtų vieno langelio sistema socialinėms ir kitoms paslaugoms. Nepaisant sunkumų, (re)migrantai dažniausiai pasilieka Lietuvoje – dėl geresnių sąlygų suderinti šeimą su karjera, tikina prof. dr. V.Čubrinskas.
Pokalbyje su antropologu – apie sugrįžusiųjų indėlį į Lietuvos gerovę, politikų vaidmenį skatinant (re)migrantus aktyviai dalyvauti visuomenėje ir skirtumus tarp grįžusiųjų iš migracijos Lietuvoje, Lenkijoje ir Kroatijoje.
– Projekte tyrinėjamas sugrįžusių emigrantų vaidmuo prisidedant prie savo gimtosios šalies gerovės. Kas Jus paskatino ištirti šią temą, klausiama universiteto pranešime.
– Migracija domiuosi seniai – manau, kad ją reikia tyrinėti iš įvairių perspektyvų. Remiuosi transnacionalizmu – tai ekonominiai, politiniai, kultūriniai procesai, kurie peržengia valstybių sienas. Kitaip tariant, žmones reikia matyti ne tik kaip emigrantus ar imigrantus, bet ir kaip esančius nuolatinėje mobilioje būsenoje, santykiuose, ryšiuose su kitais. Mane kaip antropologą domina transnacionalinis mobilumas kaip žmogiškasis būvis.
Migrantų temą jau esu tyrinėjęs JAV, Indijoje, Rusijoje. Viename projekte teko tirti ir iškart po Sovietų Sąjungos griūties vykusius sugrįžimus iš taip vadinamos politinės-prievartinės emigracijos, kuri vyko Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, traukiantis nuo artėjančios sovietinės okupacijos. Tad šis tyrimas yra logiškas ankstesniųjų tęsinys.
Šiame projekte tiriate procesą, vadinamą „socialinėmis perlaidomis“. Kas tai yra?
Socialinės perlaidos – tai tarptautinės patirtys, idėjos, normos, vertybės, socialinis kapitalas, kurį sugrįžusieji iš migracijos parsiveža kaip išteklius, skirtus prisidėti prie savo kilmės šalių gerovės augimo. Tai gali būti įvairios iniciatyvos arba vertybės, perimtos iš gilios demokratijos šalių: pavyzdžiui, kitokia darbo etika, jautresnis santykis su žmogaus teisėmis, didesnis iniciatyvumas kurti verslus, steigti įvairias organizacijas, tokias kaip „Eksemigrantai“, „Sugrįžus“ ir t. t.
Mūsų tyrimas parodė, kad dažniausiai grįžtantieji nori, stengiasi šį simbolinį kapitalą perteikti savo gimtinėje. Tai yra akivaizdus ryšio patvirtinimas tarp migrantų ir ne migrantų: žmonės jaučia tam tikrus moralinius ar kitokius įsipareigojimus, kurių vedami jie atlieka tam tikrą priedermę ne tik savo šeimai ar giminaičiams, likusiems Lietuvoje, bet ir tėvynei.
– Kokius pagrindinius atradimus atskleidė Jūsų tyrimas?
– Nustebino grįžusiųjų didelis iniciatyvumas, ambicija išdalinti savo atsivežtus socialinius, kultūrinius, intelektualinius resursus. Jie labai aktyvūs pilietiškai, siekia užpildyti įvairias Lietuvoje mažiau išvystytas nišas – pavyzdžiui, viena iš sugrįžusiųjų įsteigė centrą, skirtą vaikams su autizmu, kitas įkūrė mikrobiologijos institutą. Yra daugybė kitų pavyzdžių, kaip grįžusieji realizuoja save įvairiose socialinėse nišose.
Dažniausiai Vakaruose (re)migrantai gauna daugiau pasitikėjimo savimi, kurį jie sugrįžę į Lietuvą nevengia realizuoti – tai ir yra jų stiprybė, dėl to jie ir gali pasidalinti įvairiais socialiniais ištekliais.
– Kaip, Jūsų nuomone, politikos formuotojai Lietuvoje galėtų skatinti sugrįžusius iš migracijos ir dar aktyviau dalyvauti visuomenėje, prisidėti prie pokyčių į gera?
– Mūsų tyrime apimti grįžusieji iš migracijos neretai yra aukštos kvalifikacijos žmonės, kurie galėtų sėkmingai įsidarbinti daug kur pasaulyje, nes jie turi didelį intelektualinį potencialą, išsimokslinimą. Į Lietuvą jie atvyksta su šeimos nariais, kurie nebūtinai yra lietuviai, vaikai nebūtinai kalba lietuviškai – tad mūsų institucijoms kyla iššūkis, kaip juos priimti. Pavyzdžiui, turėtų būti galvojama apie dvikalbes mokyklas, darželius.
Reikalinga vieno langelio sistema jų poreikiams – tai yra, socialinės rūpybos, medicinos, gyvenamosios vietos, įsidarbinimo ir t. t. Šiais klausimais padeda Vilniuje veikianti organizacija „International House“, tačiau ji aptarnauja užsieniečius. Tokio pat aptarnavimo dažnai reikėtų ir (re)migrantams. Taip pat reikėtų, kad darbdaviai daugiau atsižvelgtų į grįžtančiųjų sukauptą tarptautinę darbo patirtį kaip privalumą samdant darbuotojus.
Dažnai atrodo, kad mylime tik diasporą, o kai tik žmonės sugrįžta, tada jau nenorime skirti jiems jokio dėmesio.
Kitas dalykas – Užsienio reikalų ministerijos vykdoma „Globalios Lietuvos“ programa, kuri dabar nukreipta į diasporos rėmimą, diasporos lietuvybės palaikymą ir pan. Dalis tos programos galėtų būti nukreipta ir į jau sugrįžusius į Lietuvą, nepaliekant jų už borto. Reikėtų visus tris dėmenis įtraukti: diasporą, tuos, kurie raginami sugrįžti, ir jau sugrįžusius. Dažnai atrodo, kad mylime tik diasporą, o kai tik žmonės sugrįžta, tada jau nenorime skirti jiems jokio dėmesio.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais Lietuvoje susiduria sugrįžusieji iš migracijos? Kodėl kai kurie iš jų vėl emigruoja?
– Dažniausiai iššūkiai yra susiję su darbo rinka – skiriasi Lietuvoje ir užsienyje siūlomi atlygiai, darbo kultūra, verslo etika. Mūsų tyrime atsiskleidė, kad sugrįžusiųjų iniciatyvumas, jautrumas bet kokiai korupcijai, šešėlinei ekonominei veiklai yra labai stiprus. Jie negali pakęsti imituojamo darbo, atsainumo, perdėtos hierarchijos, nepotizmo, saviškių protegavimo. Dėl to darbdaviai juos gali „nusodinti“ arba vertinti kaip atėjusius tik trumpam, nepastovius, nes jie įsidarbinti sėkmingai galėtų ir kitur. Gaudami tokius signalus darbo rinkoje, (re)migrantai dažnai linkę patys kurti savo verslus, savo darbo vietas. Tuomet jiems aišku irgi kyla visokių iššūkių.
Kiti dalykai siejami su infrastruktūros stoka teikiant tam tikras paslaugas. Pavyzdžiui, jiems labai reikalingos nemokamos lietuvių kalbos pamokos. Užsieniečiai jas gali gauti, o štai grįžusiųjų antrosios pusės, jei tai mišri šeima – ne.
Tačiau, apskritai kalbant, sugrįžimas atgal į emigracijos vietas nėra labiau paplitęs, nei pasilikimas. Nereikėtų manyti, kad labai daug kas pakartotinai emigruoja. Aišku, kai kurie išvažiuoja, nes jie turi didelį žmogiškąjį kapitalą, patirtį, kurios dėka jie bet kur gali susirasti darbovietę. Antra – juos Lietuvoje labiausiai laiko balansas tarp darbo ir gyvenimo. Čia jie turi geresnes sąlygas būti arčiau šeimos, gamtos, turiningiau leisti laisvalaikį ir t. t. negu emigracijoje, kur jie dažniausiai tik dirba ir dirba. Dėl to jie ir pasilieka gimtinėje.
– Kokius ryškiausius skirtumus ar panašumus pavyko aptikti tarp tyrimo rezultatų Lietuvoje, Kroatijoje ir Lenkijoje?
– Lenkija mums labai artima – ši šalis turi didelę diasporos bendruomenę, vadinamą Polonija. Lenkija turi arti 40 mln. gyventojų, o lenkų diaspora – vos ne 20 mln. Todėl dėmesys diasporai yra ne mažesnis, negu Lietuvoje. Grįžtamosios migracijos irgi yra labai daug, tačiau kartu yra ir daug nepasitenkinimo sugrįžus: susiduriama su post-socialistiniais iššūkiais, dėl jau minėtų žmogaus teisių, šešėlinės ekonomikos ir kitų aspektų. Juk dabartinė Lenkijos valdžia yra konservatyvi. Jaučiama, kad sugrįžusieji eina prieš tą konservatyvią vagą, daug skepticizmo jai. Lietuvoje taip pat to yra, tačiau ne taip stipriai.
Kroatija išsiskiria tuo, kad devyniasdešimtųjų pradžioje ten vyko prievartinė migracija, kurią sukėlė Balkanų karai. Lietuvoje ir Lenkijoje tuo pat metu vykusi migracija buvo savanoriška. Dėl šios priežasties, grįžimas į Kroatiją buvo itin didelio masto ir turėjo tam tikrą tėvynės atkūrimo aspektą – tokį patį moralinį įsipareigojimą, kurį jautė ir Valdo Adamkaus laikų grįžusieji Lietuvoje, Atgimimo laikotarpiu. Kroatijoje juntamas noras sugrįžus atiduoti tam tikrą duoklę valstybei, prisidėti prie tėvynės klestėjimo. Juo labiau, kad Kroatija labai vėlai prisijungė prie Europos Sąjungos, tik 2013 m. Ji jaunesnė žaidėja tarptautinėje arenoje, todėl šioje šalyje galima įžvelgti kiek daugiau patriotizmo, kurį išreiškia grįžtantieji. Aišku, patriotizmo nestokoja ir sugrįžusieji į Lietuvą, tačiau galbūt ne taip stipriai akcentuojamas valstybės atstatymas.
– Pabaigai – ko mes Lietuvoje labiausiai galėtume pasimokyti iš sugrįžtančiųjų?
– Man atrodo, kad galima pasimokyti transnacionalizmo – žvelgimo už valstybių ribų. Net ir sugrįžę į Lietuvą jie išlieka labiau pasaulio žmonės, atviresni pasauliui, išlaiko savo užmegztus ryšius, pažintis, kolegas, į juos gali visada kreiptis ir gauti stiprų palaikymą. Šia prasme jie yra kitokie. Šie žmonės jaučia didelį pasitikėjimą savimi, pasižymi jautrumu negerovėms ir neteisybei, tačiau tuo pačiu jie turi ir tam tikrą tvirtą moralinį optimizmą, kurio Lietuvoje dažnai stinga.
Kokybinį tyrimą „(Re)migrantų socialinės perlaidos visuomenės gerovės augimui: iššūkiai ir patirtys lyginamojoje perspektyvoje (Lietuvos, Lenkijos ir Kroatijos atvejai)“ finansavo Lietuvos mokslo taryba (LMT). Tyrimo išvados bus pristatytos 2022 m. pasirodysiančioje knygoje „Returning – Remitting – Receiving: Social Remittances of Transnational (Re)migrants to Central, Eastern and South-Eastern Europe“. Tyrimas buvo išsamiai pristatytas virtualioje tarptautinėje konferencijoje.
