Galimybė pakelti kompetenciją
Įgūdžių tobulinimas, žinių gilinimas ir kompetencijų plėtimas itin svarbus visose žemės ūkio veiklose. Tai užtikrina ūkininko konkurencingumą, pažangios technologijos ir naujausios žinios padeda siekti vis geresnės paslaugų ar produktų kokybės. Kelti kvalifikaciją ir tobulėti nori dažnas ūkininkas, vis dėlto neretai sustabdo finansinis klausimas – investuoti į mokymus pasiryžta ne visi. Vis dėlto naujas kompetencijas ir galimybes vis dažnesniam atveria KPP teikiama parama pagal priemonės „Žinių perdavimas ir informavimo veikla“ veiklos sritį „Parama profesiniam mokymui ir įgūdžiams įgyti“. Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymų skyriaus vyr. specialistė Nomeda Padvaiskaitė atkreipė dėmesį, kad parama kompetencijų plėtimui ir profesiniam tobulėjimui yra labai reikšminga.
„Šie mokymai yra neformalaus pobūdžio, į juos gali įsitraukti įvairūs ūkininkai. Pirmiausia tie, kas pradeda ūkininkauti – norintys įgyti kokių nors naujų žinių, pagilinti jau turimas ar praplėsti akiratį. Į mokymus ateina ir tie ūkininkai, kurie galvoja keisti ūkininkavimo formą, taigi pritrūksta žinių ir ateina pasisemti įgūdžių, įgyti naują kvalifikaciją“, – kalbėjo specialistė.
Teikti paraiškas vykdyti mokymus gali įstaigos, turinčios licenciją vykdyti formalų profesinį mokymą, bei mokslo ir studijų institucijos ir profesinio mokymo įstaigos: tai – ir universitetai, ir žemės ūkio mokyklos, ir profesinės mokyklos.
Paprašyta įvardyti, kokių mokymų ūkininkai gali tikėtis, pašnekovė atkreipė dėmesį, kad sritys – pačios įvairiausios – nuo ekonomikos iki ekologijos: „Galbūt kokia veterinarija, bitininkystė ar paukštininkystė ne tokios populiarios, bet aplinkosauga, ekologija, ekonomika ar paprasčiausias buhalterijos vedimas, kuris reikalingas ūkininkui, tikrai sulaukia susidomėjimo.
Mokoma pačių įvairiausių dalykų, kurie šiomis dienomis yra aktualūs ir reikalingi, sakykime, kaip pasirengti verslo planą ar pan.“ Disciplinų, kurias gali siūlyti pareiškėjai, spektras itin platus. Visa, kas telpa į Neformalias mokymo programas, įtrauktas į Programos Leader ir žemdirbių mokymo metodikos centro sudarytą žemės, miškų, žuvininkystės ūkio ir kaimo plėtros sektoriaus dalyvių neformaliojo tęstinio profesinio mokymo programų sąvadą bei formalą Ūkininkavimo pradmenų mokymo programą.
N. Padvaiskaitė atkreipė dėmesį, kad atidžiai renkami ir tie, kurie pasiryžta ūkininkams teikti žinias. Patys lektoriai turi būti motyvuoti, aktyvūs savo srityse ir galintys perteikti naujausias tų mokymo programų sričių tendencijas.
„Lektoriai turi turėti ne mažesnį nei magistro aukštąjį išsilavinimą toje srityje, pagal kurią ketina teikti paslaugą. Taip pat turi ne mažiau kaip vienerius metus užsiimti šviečiamąja, ugdomąja ar mokslo sklaidos veikla. Pastaroji, aišku, turi būti susijusi su dėstomu turiniu. Taip pat pastaruosius kelerius metus lektoriai turi būti kėlę savo kvalifikaciją, rengdami mokslines publikacijas, dalyvaudami seminaruose ar kursuose. Kitaip tariant, turi būti aktyvūs ir suinteresuoti“, – reikalavimus lektoriams vardijo pašnekovė.
Tiesa, atnaujintos turi būti ir pačios mokymo programos, kurioms keliamas ne senesnio nei trejų metų senumo kriterijus. O žinios, kompetencijos ar įgūdžiai turi „pasiekti“ ne mažiau nei 8 ūkininkų grupę. Vienam projektui skiriama parama negali viršyti 200 tūkst. eurų.
O žinios, kompetencijos ar įgūdžiai turi „pasiekti“ ne mažiau nei 8 ūkininkų grupę. Vienam projektui skiriama parama negali viršyti 200 tūkst. eurų.
Teikti žinias – misija
Besinaudojančių galimybe teikti įvairaus pobūdžio žinias ūkininkams – ne viena dešimtis mokslo įstaigų, tarp jų – ir Alantos technologijų ir verslo mokykla. Paklausta, kodėl nuspręsta teikti paraišką ir imtis tokios veiklos, projektų vadovė Justina Levenauskienė pradeda nuo to, kad Alantos technologijos ir verslo mokykla yra švietimo įstaiga, kurios misija – teikti bendrojo ir profesinio lavinimo žinias ir praktinius įgūdžius. Vienas iš svarbių siekių – ugdyti gebėjimus verslo, technologijų ir paslaugų srityse.
„Turime žemės ūkio sektorinį praktinio mokymo centrą ir ypač orientuojamės į žemdirbiškas programas, ūkininkų kvalifikacijos kėlimą. Dalyvavimas veiklose, kurios yra remiamos KPP, yra pridėtinė vertė mūsų mokyklos misijos vykdymui. Aktualumas – pagrindinė tikslinė mūsų projektų grupė – jaunieji ir kiti ūkininkai, kurie turi poreikį kelti kvalifikaciją ir įgyti tiek teorijos, tiek praktikos žinių.
Kadangi turime šios srities mokymo bazę bei kvalifikuotus specialistus, kurie yra ne tik pedagogai, bet didelė dalis jų turi ir praktinės dalykų patirties, noriai dalyvaujame tokiuose projektų konkursuose ir organizuojame seminarus. Tikimės, jog šiais metais bus investuojama į Alantos TVM žemės ūkio sektorinio praktinio mokymo centro plėtrą ir turėsime dar geresnes galimybes vykdyti praktinį dalyvių mokymą“, – komentavo atstovė.
Nuo energetikos iki vadeliojimo
Svarbiausiomis įstaigos mokymų sritimis J.Levenauskienė įvardijo žemės ūkį ir alternatyvią energetiką, daugiausia koncentruojamasi į galimybes ją panaudoti ūkyje.
„Mokymus vykdėme ir vykdome visoje Lietuvoje, paskutinio projekto metu apvažiavome 31 rajoną ir organizavome seminarus pagal 6 mokymo programas. Mokome įvairių dalykų: augalininkystės, tausojamojo ūkininkavimo, alternatyvios energijos (biodujų, šieno, saulės, vėjo ir kt. energijos šaltinių) panaudojimo žemės ūkyje, agrarinės aplinkosaugos, tręšimo planavimo, anksčiau turėjome mokymus, skirtus Lietuvos žirgininkams, kurių metu mokėme veterinarijos, vadeliojimo, jojimo pagrindų ir kt. Mokymuose nemaža dalis laiko yra skiriama praktiniams mokymams, daug dalyvių buvo atvežta į mokykloje veikiančią biodujų jėgainę, supažindinta su jos veikimu, panaudojimo galimybėmis“, – apie platų teminį spektrą kalbėjo pašnekovė.
Paklausta apie ūkininkų susidomėjimą J.Levenauskienė pabrėžė, kad jis labai priklauso nuo temos: „Dalyviai gausiai rinkosi į temas, kurios yra privalomos pagal KPP paramą jauniesiems ūkininkams, tačiau nesiskundėme lankomumu ir kitų programų. Apie planuojamus mokymus skelbiame vietos spaudoje, internete, socialiniuose tinkluose, informuojame vietos žemės ūkio konsultavimo tarnybas, kartais ir seniūnijas.“
Vis dėlto paprašyta įvertinti, kaip sekėsi surinkti ir sudominti ūkininkus, pašnekovė veiklas vertino labai gerai – projektuose numatyti tikslai buvo pasiekti. Žinių pritaikymas ūkyje – sunkiai pamatuojamas dalykas, tad konkrečių duomenų apie vėliau panaudotas žinias nerenkame.
