„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2018 07 27

Ukrainiečių šeima atvyko atostogų, bet dėl karo liko gyventi Naujojoje Akmenėje

Naujojoje Akmenėje gyvenantys Kristina ir Nikolajus Surilo prieš kelerius metus į Lietuvą atvyko kelioms savaitėms paatostogauti. Tačiau neramumai gimtajame Luhanske virto karu, tad jie liko. Lietuviškų šaknų turinti Kristina ir pilietybę gauti galėtų, o ateitį šeima įsivaizduoja tik Lietuvoje. Į Ukrainą jie ketina nuvažiuoti, bet tik ne į Luhanską. „Ten banditai siautėja“, – sako sutuoktiniai.
Kristina ir Nikolajus Surilo
Kristina ir Nikolajus Surilo / Violetos Grigaliūnaitės/15min nuotr.

Naujojoje Akmenėje šiuo metu gyvena apie 50 ukrainiečių šeimų, mokyklas pastaraisiais metais lankė 9 vaikai iš Ukrainos.

Lietuviškos šaknys

Kristina ir Nikolajus Surilo yra vieni iš tų, kurie į Lietuvą bėgo nuo karo. „Atvykome iš Luhansko dėl įvykių ten. Planavome ir anksčiau, bet karas mūsų atvykimą paspartino. Mano šaknys – lietuviškos, senelis lietuvis, tėtis Lietuvos pilietis, tad kaip ir klausimo nebuvo, kur vykti, kai viskas prasidėjo. Turėjome pas ką atvažiuoti, čia gyvena močiutė“, – pasakojo Kristina.

Mes iš Luhansko išvykome galvodami, kad tik dviem savaitėms – su šortais, marškinėliais ir puse pakelio sauskelnių, – sakė Kristina.

Ryšiai su Lietuva šeimai padėjo susitvarkyti dokumentus, gauti nuolatinį leidimą gyventi.

„Mes iš Luhansko išvykome galvodami, kad tik dviem savaitėms – su šortais, marškinėliais ir puse pakelio sauskelnių. Vaikui tebuvo du mėnesiai. Išvažiuodami tikėjomės, kad viskas greitai baigsis, tad mes tik dviem savaitėms, nieko neėmėme“, – pasakojo Kristina, o jai antrina Nikolajus: „Niekas negalvojo ir netikėjo, kad tai ilgam, rimta. Ten labai ramus regionas, niekam minčių apie karą nekilo. Bet į Luhanską mes taip ir negrįžome.“

Kurį laiką jie pabuvo Charkove, kol susitvarkė išvykimo dokumentus, o tada su vienu lagaminu vėl atvyko į Lietuvą. Čia iš pradžių apsistojo pas močiutę Šilutėje, paskui atsirado galimybė įsigyti butą, tad Naujojoje Akmenėje jie gyvena jau beveik trejus metus. Ir nors iš pradžių šeimai pravertė pagalba, nes net šiltesnių drabužių trūko, vis dėlto jie nėra tie, kurie gyvena iš valstybės pašalpų.

„Mes ir Ukrainoje negyvenome skurdžiai, nėra taip, kad atvykome čia kaip kokie vargšai išlaikytiniai. Atvykome su pinigais, čia nusipirkome butą, mokame mokesčius“, – tikino N.Surilo.

Luhansko nebematė

Dabar Kristina tvarkosi namuose ir prižiūri dukrą, kuri dažnokai serga, tad mamos dėmesio jai reikia daug. Kai mažoji paaugs, apie karjeros perspektyvas teks susimąstyti ir Kristinai. Ukrainoje ji baigė rinkodaros studijas, bet padirbėti pagal specialybę nespėjo – ėmė lauktis dukros.

Nikolajus taip pat baigė aukštąją mokyklą, įgijo sociologijos magistro laipsnį, bet ir Ukrainoje dirbo kitoje – automobilių – srityje. Lietuvoje jis pakeitė ne vieną darbovietę, dabar jau antrus metus dirba tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau svajoja apie sėslesnį darbą. Kaip pats sako, „kad galėčiau vakarais matyti savo šeimą“.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ant žemės pastatytas kelio ženklas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ant žemės pastatytas kelio ženklas

Į savo senuosius namus Luhanske šeima taip nė karto ir nebuvo grįžę per beveik ketverius metus. Apskritai Ukrainoje jau trejus metus nebuvo. Apie galimybę grįžti ten gyventi jie jau ir nesvarsto – savo ateitį mato čia, Lietuvoje.

„Į Ukrainą važiuosime, bet į Luhanską – vargu. Mes neturime dokumentų, įrodančių, kad ten gyvenome, todėl galima nebent rizikuoti vykti. Ten siautėja banditai, dingsta žmonės. Ar jūs ten važiuotumėte, vaiką vežtumėte?“ – ne be nuoskaudos kalbėjo sutuoktiniai.

Moko keramikos

Ieškau galimybių apsigyventi visam laikui arba Lietuvoje, arba kur nors kitur Europos Sąjungoje, – sakė Antonas.

23 metų Antonas į Naująją Akmenę iš Donecko atvyko, kai Ukrainos Rytuose prasidėjo neramumai, kaip jis sako, kai „neaiškių asmenų ginkluotos grupės perėmė valdžią“. Šeima Naujojoje Akmenėje turėjo pažįstamų, žinojo, kad būstai čia pigūs, o gyvenimo sąlygos geros. Donecke jaunas vaikinas mokėsi meno aukštojoje mokykloje, tačiau studijas teko nutraukti ir imtis darbo, kad padėtų savo šeimai. Lietuvoje jis dirba Naujosios Akmenės meno mokykloje, moko vaikus keramikos.

„Ir pats užsiimu keramika, dalyvauju amatų festivaliuose. Kol kas dirbu taip, ieškau galimybių apsigyventi visam laikui arba Lietuvoje, arba kur nors kitur Europos Sąjungoje“, – sakė vaikinas, neatmesdamas galimybės ir studijuoti, jeigu pavyktų mokytis anglų arba rusų kalbomis, arba likti gyventi Lietuvoje ir išmokti lietuvių kalbą.

Šiuo metu vaikinas turi tik laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, tad čia jis gali būti tris mėnesius, tada privalo grįžti į Ukrainą, o po trijų mėnesių ir vėl atvažiuoti į Naująją Akmenę. Toks gyvenimo būdas Antono labai nevargina – jis prisipažino, kad šeima vienu metu kraustėsi nuolat, kai teko sprukti iš Donecko, tad dabartinės kelionės į Ukrainą ir atgal jau problemų nekelia. Tačiau jis tikisi, kad su laiku išmoks lietuvių kalbą, kas gerokai palengvins integraciją.

Svajoja apie pedagogės darbą

Kiek kitaip gyvena Olga – ukrainietė, ištekėjusi už lietuvio, su kuriuo augina dukrą. Jai neteko sprukti nuo karo, tiesiog gyvenimas taip susiklostė, kad Olga atsidūrė čia.

„Kai kūrėme šeimą su vyru, nusprendėme, kad gyvensime Lietuvoje, norėjome ir vaikui suteikti Lietuvos pilietybę, kad čia lankytų darželį, mokyklą, mokėtų lietuvių kalbą“, – pasakojo moteris.

Kai kūrėme šeimą su vyru, nusprendėme, kad gyvensime Lietuvoje, norėjome ir vaikui suteikti Lietuvos pilietybę, – sakė Olga.

Ji gyveno Černivcių mieste, studijavo universitete, galėjo susirasti darbą – baigė Ukrainos istorijos ir pedagogikos studijas.

„Karas manęs neiškraustė iš Ukrainos. Tai šeiminės aplinkybės. Šiuo metu čia nedirbu, prižiūriu dukrą, mergaitei 6 metai, ji lanko darželį, bet tik po dvi valandas per dieną. Tad neturiu galimybės ieškotis darbo. Jeigu turėtume kam vaiką palikti, kiti turi močiutes, senelius, tad savo laiką, energiją skiriu šeimai. Kai vaikas paaugs, tada norėtųsi kažką veikti“, – kalbėjo Olga.

Moteris jau kalba lietuviškai, nors pati tvirtina, kad dar nepakankamai gerai. Tačiau suprasti, kas lietuviškai sakoma, ji gali, susikalbėti kasdienėmis temomis taip pat. Jos teigimu, iš pradžių šeima gyveno Vilniuje, Kaune, kur galima buvo verstis ir be lietuvių kalbos, tačiau atvykus į mažesnį miestą jau teko prabilti lietuviškai. Kaip sako Olga, „ir gerai“, nes taip lengviau perprasti ir Lietuvos kultūrą.

Į Naująją Akmenę šeimą atviliojo pigesnis būstas, galimybės lengviau rasti vietą vaikui darželyje, o ir pats miestas esą puikiai pritaikytas auginti vaikus – žaidimų aikštelės, pasivaikščiojimų vietos ir t.t.

„Dukra su manimi kalba ir rusiškai, ir ukrainietiškai, su tėčiu automatiškai pareina prie lietuvių kalbos, taip pat jau mokosi anglų kalbos. Jai tai išeina nesunkiai, automatiškai, ji gali čia pat kalbėti su manimi rusiškai ir atsakinėti tėčiui lietuviškai. Vaikai mėgsta visa tai daryti žaisdami, tad mes tikrai nevertėme jos kalbėti vienaip ar kitaip. Tai tiesiog bendravimas su vaiku, susitinka su kitais vaikais kieme, greitai viską perpranta“, – kalbėjo Olga.

„Scanpix“/AP nuotr./Nepriklausomybės dienos minėjimas Ukrainoje
„Scanpix“/AP nuotr./Nepriklausomybės dienos minėjimas Ukrainoje

Ji neslepia pasvajojanti apie pedagogės darbą, jos specialybė – Ukrainos istorija, tačiau ji studijavo ir visuotinę istoriją, tad tikisi, kad galėtų tokio dalyko mokyti ir Lietuvos mokykloje. Tiesa, pirmiausia jai reikės įteisinti savo diplomą. Be to, šiuo metu Olga turi tik laikiną leidimą gyventi, kurį gauti tenka iš naujo kas dvejus metus, kas kelia nemažai streso – ji sako niekada nesanti tikra, kad tikrai tą leidimą gaus, nors ir turi vyrą bei dukrą.

Baksnoja į teisės aktus

Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas primena, kad ukrainiečiai neplūstelėjo dabar, viskas prasidėjo prieš 3-4 metus. Naujojoje Akmenėje sulaukta srautų iš trijų Ukrainos taškų. Pirmiausia tai Doneckas ir Luhanskas, iš kur ukrainiečius išvijo karas ir pasikeitusi valdžia.

Mes turbūt esame vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kuri turime administracijoje specialistą, užsiimantį užsieniečių integracija Akmenės rajone, – sakė V.Mitrofanovas.

Tiesa, šiems žmonėms atvykti nėra lengva. „Lietuvoje nėra sprendimo dėl tokių atvykėlių, kaip kad turi Lenkija atskirą statusą Luhansko ir Donecko gyventojams. Juk pagal tarptautinę teisę nėra nustatyta, kad Ukraina kariauja su Rusija, todėl tai yra karo pabėgėliai, bet negalime jų taip vertinti. Lietuvoje gauti pilietybę ir leidimą gyventi galima tik turint lietuviškų šaknų. O atskiro statuso tų regionų žmonėms nėra nustatyta“, – kalbėjo Akmenės meras, stebėdamasis – juk žmonės nukentėjo, prarado namus, kartais ir pinigus, tad tenori saugiai gyventi.

„Klausinėjau ukrainiečių, nes nuolat su jais bendraujame, stebime situaciją. Mes turbūt esame vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kuri turime administracijoje specialistą, užsiimantį užsieniečių integracija Akmenės rajone. Atvyksta pas mus ir rusų, mokykloje mokosi Rusijos piliečių, taip pat pabėgėlių. Klausinėjau jų, kaip jie atrado mūsų miestą. Savu laiku nekilnojamasis turtas Naujojoje Akmenėje buvo labai pigus“, – vieną iš priežasčių, kaip iš Ukrainos atkeliaujama iki šio krašto, minėjo V.Mitrofanovas.

Šis jaunas miestas turi daug daugiabučių, apie 380, trečdalis iš jų jau renovuoti. O butą čia galima buvo savu laiku susirasti ir vos už 5 tūkst. eurų. Tad tokios būsto kainos pritraukė ir tuos ukrainiečius, kurie tiesiog ieško geresnio gyvenimo, norėdami gauti Šengeno vizą privalo įsigyti nekilnojamojo turto.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Vitalijus Mitrofanovas
Alvydo Januševičiaus nuotr./Vitalijus Mitrofanovas

„Turime tokį pavyzdį: moteris nuolat dirba Paryžiuje, jai reikia Šengeno vizos, tad būtinas nekilnojamasis turtas. Ji atvyko pirkti buto, o pamatė beveik kurortinį miestelį, kuriame galima gyventi. Kaip mums sakė ši moteris, ji jau pakvietė čia penkias šeimas iš Ukrainos. Išeina kaip ir su lietuviais – vienas išvyksta į Didžiąją Britaniją, o paskui save išsiveža šeimą, artimuosius.

Taip yra ir su ukrainiečiais, pirmos atvykusios šeimos pamatė, kad čia gyvenimo sąlygos ir aplinka yra tinkama, taip jų pradėjo daugėti, pirkti butus. Tai padarė įtakos ir nekilnojamajam turtui, jis ėmė brangti. Bijau, kad pirmuosius ukrainiečius mūsų verslininkai galėjo ir apgauti, pardavinėdami butus gerokai brangiau. Juk Donecke butas kainuodavo po 100 tūkst. dolerių, todėl atvykstantieji iš ten negalėjo net įsivaizduoti, kad čia toks pats butas gali kainuoti 7-8 tūkst. dolerių“, – kalbėjo meras.

Įvairiatautis miestas nuo seno

Akmenės rajono savivaldybė užklausė vaiko teisių apsaugos specialistų, kaip reikėtų elgtis, tai gavome formalų atsakymą, kad reikia sudaryti sąlygas deportuoti vaiką kartu su mama.

Šiuo metu Akmenės savivaldybėje gyvena apie 50 ukrainiečių šeimų. Pernai mokyklose mokėsi 13 ne Lietuvos piliečių, šiemet – 9 iš Ukrainos ir Rusijos. Patekti į mokyklas, darželius šiems žmonėms tikrai nesudaroma kliūčių, atvirkščiai, vaikams padedama integruotis, jiems skiriamas vadinamasis užsieniečių krepšelis. Padeda ir mokytojai, siunčiasi rusiškus geografijos, fizikos, kitų dalykų vadovėlius iš Vilniaus, nes vaikai bent jau iš pradžių nesupranta lietuvių kalbos.

„Naujoji Akmenė kažkada buvo įvairiatautis miestas, nes jis pradėtas statyti 1949 metais šalia cemento gamyklos. Lietuvoje nebuvo specialistų, tad čia jau seniai gyveno ir ukrainiečiai, turime ukrainietiškų pavardžių. Tad juokauju – kažkada buvo antplūdis, dabar antroji banga“, – kalbėjo V.Mitrofanovas.

Vis dėlto jis dar kartą priminė Lietuvos teisės aktus: „Paskutinę tokią istoriją turime: moteris jau 4 metus turi leidimą gyventi, nuolat jį pratęsia, dukra jau ketverius metus mokosi mūsų mokykloje, visiškai integravosi, kalba lietuviškai. Bet Migracijos departamentas atsiprašė ir pranešė, kad nepratęs leidimo gyventi tai moteriai. Ji bandė įrodinėti, kad ir dukra mokosi, tačiau tai nieko nesudomino. Akmenės rajono savivaldybė užklausė vaiko teisių apsaugos specialistų, kaip reikėtų elgtis šiuo atveju turint omeny vaiko teises, tai gavome sausą formalų atsakymą, kad reikia sudaryti sąlygas deportuoti vaiką kartu su mama.

Jokių bandymų aiškintis. Mes sakome, kad Lietuva mažėja dėl emigracijos, bet žmonės, norintys gyventi, nesaugomi. Situacija keista, šios moters vyras vadovavo specialiosioms tarnyboms Donecke, dabartinė Donecko valdžia jam paskelbė mirties nuosprendį. Dėl šeimos ramybės moteris gyvena čia, net nesutampa vyro ir žmonos pavardės. Kaip ir negalima jokių Lietuvos institucijų kaltinti dėl situacijos, bet tas formalus požiūris kartais stebina.“

V.Mitrofanovas sako ne kartą girdėjęs ukrainiečius sakant, kad Lietuva teturi leisti jiems čia gyventi, o užsidirbs jie patys, neprašys nei pašalpų, nei lengvatų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs