„Buvo visko“, – atvirauja karininkas. Ukrainos fronte jis praleido penkis mėnesius ir namo grįžo tik todėl, kad insulto ištiktam jo tėvui prireikė artimo žmogaus pagalbos.
Už jo galvą, kaip ir už kitų instruktorių, Rusijoje pažadėtas atlygis, tačiau vyras tvirtina nebijantis mirties – toks darbas.
„Pradžioje rusams tikrai netrūko nei ginkluotės, nei amunicijos. Jie turėjo visko, tačiau jie tikėjosi, kad juos sutiks su gėlėmis ir raudonais kilimais. O juos sutiko su Javelinais ir ryžtingu pasipriešinimu“, – karo pradžią prisimena Lazeris.
Jis prie Ukrainos karių instruktorių prisijungė ne nuo pat karo pradžios, o praėjus porai mėnesių – balandį.
Pasakoja, kad tuomet pamatytas šauktinių pasiruošimas išgąsdino – visi, kas tuo metu buvo pasirengę karui, jau kariavo, o atvykusiems instruktoriams teko dirbti su visiškais naujokais šauktiniais.
„Buvo taip, kad ateini dviese, stovi prieš tave trys šimtai ir nežinai, nuo ko pradėti. Kuopos vadas man atvirai pasakė, kad jis išvis ne karys – 20 metų dirbo istorijos mokytoju.
Jis net nežinojo, ką turi veikti kuopos vadas, tiesiog jautė atsakomybę už tuos žmones ir begalinį norą mokytis.
Jis suprato, kad net liūtų banda, vadovaujama avino, nieko nenuveiks“, – pasakoja lietuvis.
Karo abėcėlė
Lazeris pamena, kad ukrainiečius mokyti teko pradėti nuo pačių pagrindų – kaip laikyti šautuvą, kaip slėptis ar bėgti nuo priešo kulkų, galiausiai kaip vadovauti kariams, – visa tai teko aiškinti ir pasakoti šauktiniams.