Savo mintimis karys sutiko pasidalinti su 15min. Ukrainoje R.Armaitis buvo dvejus metus, iš pradžių – kaip instruktorius, vėliau jo pulkas kovėsi pačiuose karščiausiuose fronto taškuose. Pasak lietuvio – ten, kur vyko tikrasis armagedonas, kur griuvo dangus ir lydėsi plienas.
Adrijus kalbėjo apie tai, kad Lietuvą tegul gina tie, kurie nori, kurie jaučia tam pašaukimą.
„Nesiruošiau apie tai kalbėti. Galvojau – tiek jau visko pasakyta. Bet tylėti nebegaliu. Nes kai matau, kas vyksta, kas ir kaip kalba – kaip žmogus, stovėjęs fronte, turiu pasakyti.
Tegu Lietuvą gina tie, kurie nori?
Ne.
Lietuvą turi ginti tie, kurie supranta – jeigu mes jos neginsim, jos paprasčiausiai nebus. Ir tada neliks nieko: nei tavo vaikų, nei tavo kalbos, nei tavo laisvės rinktis, nei tavo „Instagramo“, nei „Tiktoko“, nei „Netflixo“. Tik tyla. Užversta žeme tyla.
Sakai, nėra ką ginti?
Tai gal tu tiesiog nebežinai, kas yra Lietuva? Gal tau ji tik kažkoks plotas, kur pigesnis PVM, kur tavo naujas iPhone’as atkeliauja greičiau?“ – feisbuke rašė R.Armaitis.
Anot R.Armaičio, tuo metu, kai Adrijus skrolina telefone, kažkas meta viską ir eina stoti už šitą žemę: „Ne už save. Už tave. Už tavo teisę gyventi, kalbėti, net nesuprasti, ką gini. Jie eina, kai tu šūdą mali.
Taip, vaikai dainuoja angliškai (Adrijus laidoje kalbėjo, kad Lietuvą jis gali ginti dainomis, tautiškumo ir tradicijų puoselėjimu, bet dabar nemato, ką ginti – vaikai mokyklose kalba angliškai, dainuoja angliškai – red. past.).
Ne už save. Už tave. Už tavo teisę gyventi, kalbėti, net nesuprasti, ką gini. Jie eina, kai tu šūdą mali.
Žinai ką? Tai ne jų kaltė. Tai mūsų klaida, nes per trisdešimt metų išmokėm juos visko, išskyrus mylėti savo Tėvynę.
Užaugo karta be šaknų – nes šeimoje tautiškumas „nebe madingas“, o mokykloje meilę Tėvynei pakeitė „projektai“, „moduliai“ ir „testai“. Dabar jie žiūri ir nesupranta – ką čia ginti?“
Bet tai, teigia R.Armaitis, ne priežastis nuleisti rankas: „Tai – spjūvis mums į veidą ir tuo pačiu – šansas atsibusti. Jei šaknys nyksta – sodink naujas. Jei kalba blėsta – kalbėk garsiau. Jei vaikas nežino, kas yra Lietuva – parodyk. Tu. Ne ministerija. Ne prezidentūra. Tu.
Lietuva – tai ne valdžia. Ne biurokratai. Ne eilutės biudžete. Lietuva – tai tu. Ir jei sakai, kad ji nyksta – gal pirmiausia kažkas miršta tavyje?
Valdžios ateina ir išeina. Lietuva lieka. Kol kas nors dar stovi. Net jei vienas. Net jei su skylėta liemene, bet su stuburu ir kietais kiaušais. O kol kiti slepiasi po žodžiais, cinizmu, „protingais pasvarstymais“ – tol Lietuva dar kvėpuoja. Kol dar kas nors pasiryžta ne kalbėti, o eiti – tol mes neišnykom.
Kai man kas nors sako: „aš prieš žudymą“, man net virpa vidus. Žinai, kodėl? Nes mano eskadrone – Konstantino Kalinausko pulke – beveik visi paramedikai buvo pacifistai.
Kai jų paklausiau: „Kaip jūs tai ištveriate? Šauksmus, aimanas, purvą, šlapimą, išmatas, kraują... Kaip jūsų galvos nesproginėja nuo to?“, jie atsakė labai paprastai: „Mes nešaudom. Mes neiname ten, kur jūs einate. Bet mes darom, ką galim.“
Ir žinai ką? Jie ten nesėdėjo su plakatu „karui – ne“. Jie rinko kruvinas žarnas ir tempė bekojus per minų laukus. Jie virė kavą žmogui, kuriam trūko pusės veido. Jie stovėjo po raketom be ginklo rankoj. Štai kas yra tikras pacifistas.
Ne tas, kuris „negali žudyti“, o tas, kuris daro, ką gali – net kai baisu, net kai smirda šlapimu, kai aplink šauksmai ir kraujas. Kai ištraukia žmogų gyvą ir pats gauna skeveldrą į petį. Jie – kontūzyti, drebančiomis rankomis, mirksinčiomis akimis, bet jie – stovėjo. Kiek jie išgelbėjo karių...
Visi po kelis kartus kontūzyti, kai kurie sužeisti 1–3 kartus. Kartais atrodo – ne visai adekvatūs. Štai tokie tie mūsų karo broliai ir sesės pacifistai.
Ir kai man koks jaunuolis, jaunas vyras ar barzdotas hipsteris sako: „Aš prieš karą, aš nesu smurto šalininkas“, – aš dažnai nematau ten principingumo. Aš matau bailumą, įpakuotą į gražius žodžius apie taiką.
Taika be valios ją ginti – tai ne taika. Tai sapnas. Iliuzija. Iki pirmo tanko. Iki pirmo šūvio. Iki pirmos prarastos motinos.
O tada, kai sapnas baigsis, bus per vėlu.“
