Patyrė kelis sunkius sužeidimus
Jurijus Ulšinas pirmą kartą buvo sužeistas dar Maidano įvykių metu, bandydamas atremti jėgos struktūrų agresiją prieš minią.
„Mano karas prasidėjo nuo Maidano, – sako Ukrainos karys. – Pamatęs, kaip tuometinė valdžia žiauriai susidoroja su taikiais protestuotojais, supratau, kad reikia kažką daryti, reikia keisti sistemą, kad jaunimas turėtų ateitį.
Prasidėjus neramumams Rytų Ukrainoje, kartu su draugais 2014 m. pavasarį įstojau į „Azov“ savanorių batalioną, buvau paskirtas į žvalgų būrį. Pradžia buvo tikrai sunki – neturėjome nei patirties, nei gerų ginklų, tad mokytis kariauti teko realių karinių veiksmų metu. Aišku, už patirties ir žinių stoką mokėjome didžiausią kainą – karių sveikatą ir gyvybes.
Dalyvavau šturmuojant Mariupolio miestą, taip pat Donecko priemiesčio Marjinkos perėmimo operacijoje. Po keleto sunkių mūšių supratau, kad, norint sėkmingai kovoti, reikia toli matyti leidžiančių priemonių ir toli šaudančio ginklo. Kreipiausi į reikiamus žmones, kurie man parūpino snaiperio šautuvą su gera optika. Su šiuo ginklu dalyvavau Ilovaisko, Debalcevo operacijose, mūšiuose prie Donecko aerouosto ir vis labiau įsitraukiau į snaiperio veiklą.
Būnant snaiperiu, teko išmokti ir specifinių žvalgo, diversanto įgūdžių, nes, norint užsiimti gerą poziciją šaudymui, neretai tenka skverbtis į taip vadinamą „pilkąją zoną“ (50-200 m pločio zoną, skiriančią kariaujančių pusių pozicijas) ar net į priešo teritoriją. Apskritai, tokiu pavojingu darbu pas mus užsiima vienetai, daugiausiai savanoriai.“
Ilovaisko mūšyje „Graikas“ pasižymėjo išskirtine narsa, iš mūšio lauko traukė sužeistuosius, dengė atsitraukimą kulkosvaidžio ugnimi. Traukiantis per Pokrovką, buvo sužeistas. Pasveikęs dalyvavo mūšiuose prie Donecko oro uosto kaip snaiperis ir žvalgas. Dvikovoje su priešo snaiperiu 2016 m. buvo sunkiai sužeistas prieštankine valdoma raketa.
„Kovoti su mumis, Ukrainos snaiperiais, priešas naudoja ir savo snaiperius, ir artileriją, kas yra draudžiama pagal Minsko susitarimus. Abu kartus buvau sužeistas, kai teko akis į akį kovoti su priešo snaiperiais. Turiu pripažinti, kad prieš mus kovoja tikrai profesionalūs Rusijos (nebijau to įvardinti) snaiperiai, gerai išmanantys savo amatą“, – teigia Ukrainos karys.
Šiuo metu svarbiausia – technologijos
Jurijus mėgsta sakyti, kad karas – tai lyg gyvas organizmas, jis nuolat keičiasi, tobulėja. Kiekvienam nuodui netrukus išrandamas ir priešnuodis. Abi kovojančios pusės nuolat stengiasi naudoti naujas taktikas, naujas technologijas ir jei nori būti geresnis už priešą – turi būti vienu žingsniu priekyje, visomis prasmėmis.
„Mes vis dar techniškai atsiliekam nuo Rusijos kariuomenės, – sako „Graikas“. – Šiuo metu kare dominuoja naujos technologijos ir kas turi geresnę įrangą – turi ženklų pranašumą. Ir galiu pasidžiaugti, kad pastaruoju metu mus techninėmis priemonėmis labiausiai remia Lietuva. Jūsų tiekiami naujoviški prietaisai (dronai, vaizdo kameros, naktinio matymo prietaisai ir pan.) mums leidžia efektyviau kovoti ir išsaugoti mūsų karių gyvybes.
Su lietuviais pirmą kartą susidūriau maždaug prieš 3 metus, kai Rytų Ukrainoje pradėjo lankytis Lietuvos žurnalistai ir savanoriai. Netrukus susipažinau ir su mums paramą tiekiančių savanorių atstovu Jonu Ohmanu. Pasikalbėjome, kuo jie gali padėti. Mums tuo metu kaip tik labiausiai reikėjo modernios technikos, naujų technologijų. Jonas pažadėjo parūpinti ko mums reikia ir savo žodį ištesėjo. Taip ir pradėjome draugauti... Man iki šiol imponuoja tai, kad Jonas su savo pagalbininkais lankosi fronte, tiesiogiai bendrauja su Ukrainos kariais ir tiesiogiai remia tuos, kuriems realiai reikia pagalbos.
Mes taip pat vis dažniau lankomės Lietuvoje. Smagu, kad galime su jūsų kariais pasidalinti kovine patirtimi, tačiau ir mes čia kažko naujo išmokstame, kažką naujo sužinome iš teorinės ir techninės pusės. Mokytis niekada ne vėlu ir ne gėda...“
Karas tampa nešvariu
Viešėdamas Lietuvoje, „Graikas“ susitiko su Juozo Lukšos Mokymo centro ir kitų Ruklos įgulos dalinių kariais, dalinosi savo patirtimi, įžvalgomis ir išmoktomis pamokomis. Kario pristatymo paklausyti atvyko ir NATO priešakinių pajėgų bataliono kariai. Ypač daug klausimų Ukrainos karys sulaukė iš mūsų kariuomenės snaiperių ir artilerijos specialistų.
Pasak Jurijaus, šiuo momentu karas Rytų Ukrainoje įgavo keistą, klastingą charakterį: „Nors vis dar galioja Minsko susitarimai, Rusija siunčia savo specialistus ir dirba labai kryptingai. Mes matome, kad visos priešo operacijos planuojamos labai profesionaliai, pasitelkiant karo inžineriją, naujas technologijas. Kai pas juos atvyksta nauji tam tikros srities specialistai (inžinieriai, artileristai, žvalgai, diversantai ir pan.), mes iškart pajuntame savo kailiu.
Įdomus momentas, kad iki karo Sirijoje situacija Rytų Ukrainoje buvo labai įtempta. Bet kai prasidėjo Sirijos konfliktas, pas mus tapo gerokai ramiau, nes daug Rusijos kariškių bei samdinių išvyko kariauti ten. Ir atvirkščiai – pas mus vėl tapo gerokai karščiau, kai Rusija atitraukė savo pajėgas iš Sirijos. Niekam ne paslaptis, kad daug karių iš ten buvo permesta tiesiai į Ukrainą. Priešo veiksmai tapo tikslūs, gerai apgalvoti, įgavo diversinį pobūdį.
Mūsų padėtį apsunkina tai, kad Rusija veikia nešvariais būdais. Lyg ir galioja paliaubos, bet vos tik priešas pamato vertingą taikinį, į mūsų pusę skrieja tikslus, gerai paruoštas artilerijos smūgis, po kurio jį atlikęs dalinys iškart atitraukiamas iš fronto zonos. O po to paskelbiama, kad neva Ukrainos pusė neleistinai naudoja artileriją, bet šaudo netiksliai, į savus.
Tas pats ir su snaiperiais. Atvažiuoja rusų snaiperiai, šaudo mūsų vaikinus, o vėliau Rusijos propaganda skelbia, kad Ukrainos pusėje neva nusižudė karys arba koks nors išprotėjęs ukrainietis iššaudė savus. Tokia klastinga, melo taktika labai neparanki mums ir naudinga priešiškai pusei.“
Dar viena Ukrainos problema – seno mąstymo, dar sovietinį išsilavinimą turintys karininkai.
„Jiems sunku „performatuoti“ savo smegenis, prisitaikyti prie naujų karo būdų ir naujų realijų, – teigia Jurijus. – Ir tai taip pat atneša mums daug nuostolių. Kai karininkas operacijas planuoja tik kabinete, bet nežino, ką gali, kuo gyvena paprastas karys – sėkmės nesitikėk. Vienaip operacija atrodo ant popieriaus, bet visai kitaip ji vyksta realiame gyvenime. Patikėkite, būnant fronto zonoje tas labai jaučiasi.
Kita vertus, jau ir pas mus atsiranda vis daugiau karininkų, net generolų, kurie atvyksta į karo zoną susitikti su paprastais kariais, stengiasi sužinoti kuo jie gyvena, ko jiems trūksta, kokios jų galimybės ir t.t. Kai kurie net patys praleidžia kokią savaitę apkasuose su eiliniais kariais, kad geriau suprastų karo zonos realybę. Tuomet ir jiems patiems lengviau planuoti operacijas bei išsaugoti karių gyvybes.“
Savanoriai vis dar nepageidaujami
Paklaustas apie tai, kas šiuo metu vyksta fronte, Jurijus nevynioja žodžių į vatą: „Šiuo metu karo zonoje veikia ir Ukrainos kariuomenės daliniai, ir savanoriai, tokie kaip aš. Savanorių situaciją šiuo metu įvertinčiau kaip nepatenkinamą. Valstybė mums vis dar nesuteikia jokio statuso, neduoda jokio aprūpinimo. Mums tiesiog siūlo įsilieti į reguliarios kariuomenės gretas, bet daugelis savanorių to vengia dėl mano minėtos priežasties – nekompetentingų karininkų.
Pas mus yra dvi karinės veiklos sąvokos – tarnauti ir kariauti. Tai štai savanoriai, kurių dauguma yra itin pilietiški ir patriotiški, ateina būtent kariauti, kovoti už savo žemę, vykdyti ir įvykdyti sudėtingas užduotis fronte. O tarnauti, t.y. leisti laiką kariuomenėje, gali ir kiti – šauktiniai ar nemotyvuoti karininkai.
Kai Kryme prasidėjo neramumai, daug savanorių prašė: duokite mums ginklų, priemonių, transporto ir mes kovosime. Deja, kariuomenės vadovybė tada sakė, kad Kryme yra pakankamai Ukrainos karių, kad jie priešinsis. Kaip buvo iš tikrųjų – žinome visi... Štai tokie buvo tuomet mūsų kariuomenės vadai. Vėliau daug jų nuteisė, bet Krymą praradome.
Karas Rytų Ukrainoje nuo pat pradžių buvo hibridinis. Dar prieš prasidedant konfliktui, pas mažų miestelių administracijos vadovus atvykdavo žmogus iš Rusijos su lagaminėliu pinigų ir juos paprasčiau papirkdavo. Tada atvažiuodavo būrys „žalių žmogeliukų“ be atpažinimo ženklų, be jokio pasipriešinimo perimdavo valdžią ir paskelbdavo, kad to miestelio žmonės nepripažįsta Ukrainos valdžios ir kuria savo „respublikas“. Taip Rusija beveik be pasipriešinimo užėmė Donecko ir Luhansko sritis. Jei ne savanoriai ir prasidėjęs priešinimasis, jie būtų taip užėmę dar daugiau Ukrainos teritorijos.
Savanoriais ateina labai įvairių profesijų motyvuoti žmonės, dažnai su naudingais, unikaliais įgūdžiais, bet kai tokius savo srities specialistus nesąžiningi karininkai paskiria nešioti smėlio maišų ar saugoti kokius sandėlius – kyla konfliktas ir daug savanorių tiesiog neišlaiko, grįžta namo. Nors dabar jau ir Ukrainos kariuomenės vadovybė vis geriau supranta padėtį ir stengiasi išnaudoti potencialą, kurį su savimi atsineša savanoriai. Deja, kariuomenė yra tarsi didelė mašina ir bet kokiems pasikeitimams reikia nemažai laiko...“
Konfliktą gali išspręsti tik geopolitiniai sprendimai
J.Ulšinas pasakoja, kad dabar, praėjus keliems karo metams, aiškėja daug įdomių dalykų: „Jau žinome, kad mūšyje prie Ilovaisko patyrėme kai kurių karininkų išdavystę ir dėl to buvome apsupti. Taip norėta sunaikinta kuo daugiau savanorių, kurie kai kam trukdė vykdyti savo užmačias.
Sunku tai pripažinti, bet kai kuriems Ukrainos valdžioje esantiems oligarchams didžiausias priešas yra ne Rusija, o Ukrainos patriotai. Jų nepapirksi, jiems rūpi tik vienas dalykas – Tėvynės laisvė. Daugelis ukrainiečių nori labai nedaug – oraus darbo užmokesčio ir ramaus gyvenimo. Deja, kol kas to neturime ir Rusija savo tikslams puikiai naudojasi sunkia Ukrainos žmonių padėtimi.
Mano manymu, išspręsti konfliktą Ukrainoje gali tik geopolitiniai sprendimai. Tikiu, kad pasaulio bendruomenė pajėgs priversti Rusiją laikytis bent kažkokių susitarimų. Bet kol kas Rusija randa būdų, kaip pastūmėti Vakarų politikus priimti jai naudingus sprendimus. Vienus paveikia pinigais, kitus šantažu, trečius tiesiog prigąsdina... Ir šie būdai, ypač pirmasis, veikia visur, net pačiose demokratiškiausiose valstybėse.“
Paskutinį kartą „Graikas“ buvo rimtai sužeistas 2018 m. žiemą priešo snaiperio, dalyvavo reabilitacijos programoje Lietuvoje. J.Ulšinas apdovanotas prestižiniu ordinu „Ukrainos liaudies didvyris“ ir kitais apdovanojimais. Jis sukūręs platų bendradarbiavimo tinklą tarp kovojančių dalinių, rėmėjų ir savanorių Donecko regione, turi labai plačią žvalgybos, išminavimo, kovos su snaiperiais patirtį. Šiuo metu „Graikas“ daugiausiai dirba su bepiločiais aparatais ir kovos su bepiločiais srityje.
