Kartu Lietuvos ambasadorė prie UNESCO sakė nenorinti savo veiksmų programos skelbti dabar, iki rinkimų liekant dar metams, tačiau pabrėžė didelę svarbą teikianti organizacijos politikos įgyvendinimo efektyvumui.
„Man svarbiausia, kad šita organizacija efektyviai, skaidriai ir gerai įgyvendintų politiką“, – BNS sakė I.Marčiulionytė bei pridūrė, kad dabar tai nebūtinai yra taip.
I.Marčiulionytės nuomone, UNESCO generalinis direktorius pirmiausia yra pagrindinis organizacijos vadybininkas, privalantis užtikrinti valstybių narių formuojamos politikos įgyvendinimą.
„Ir visus prioritetus, ir biudžetą numato valstybės narės, vadinasi, generalinis direktorius jau po to tuose rėmuose viską įgyvendina“, – sakė Lietuvos ambasadorė.
I.Marčiulionytė pabrėžė, kad vykstant Jungtinių Tautų (JT) reformai UNESCO, kuri yra viena iš JT agentūrų, išgyvena labai įdomius laikus. Ambasadorės teigimu, daug kalbama apie koncepciją, numatančią glaudų visų JT agentūrų bendradarbiavimą valstybių ar regionų lygiu įvairiose JT veiklos srityse. I.Marčiulionytės manymu, šiomis aplinkybėmis UNESCO neturi likti pasyvi stebėtoja.
„Turi būti taip, kad UNESCO nebūtų agentūra, tiktai laukianti, ką jai pasakys, kaip ji turėtų prisitaikyti ir ką turėtų daryti. Ji turi būti aktyvi ir aiškiai parodanti, koks yra UNESCO vaidmuo ir kad tai nėra nereikšminga agentūra - nėra ta, kuriai visi diktuoja“, – sakė ambasadorė.
„Man svarbiausia, kad šita organizacija efektyviai, skaidriai ir gerai įgyvendintų politiką“, – BNS sakė I.Marčiulionytė bei pridūrė, kad dabar tai nebūtinai yra taip.
Jos manymu, didinant UNESCO vaidmenį ypač svarbu yra tai, kad organizacija būtų stipri ne tik centrinėje būstinėje Paryžiuje, bet kad stiprūs būtų ir jos vietiniai biurai.
I.Marčiulionytės teigimu, aktyvi UNESCO turėtų būti dar ir todėl, kad tai padėtų papildyti iš valstybių narių įmokų sudaromą jos biudžetą.
„Labai aiškiai matyti, kad UNESCO vis labiau reikia gauti vis daugiau papildomų biudžetinių lėšų, nes pats biudžetas, kiek moka valstybės, nedidėja. Kad ekstrabiudžetinių lėšų gautų daugiau, UNESCO turi būti tikrai labai aktyvi ir labai matoma, nes valstybės duoda papildomus pinigus tik tada, kai mato rezultatą“, – kalbėjo I.Marčiulionytė.
Jos nuomone, papildomų lėšų į organizacijos iždą turėtų būti siekiama pritraukti ir iš privačių šaltinių.
„UNESCO gauna (privačių lėšų – BNS), bet aš manau, kad su privačiomis organizacijom ir su privačiais fondais UNESCO galėtų dirbti žymiai daugiau. Suprantu, kad tai yra daug darbo užimantis procesas, bet vis dėlto tai yra šaltiniai, kurie nėra iki galo panaudoti“, – sakė ambasadorė.
Kalbėdama apie tai, kurias UNESCO veiklos sritis laiko prioritetinėmis, I.Marčiulionytė išskyrė švietimą.
„Švietimas visiems yra svarbiausias dalykas, kuris visų yra pabrėžiamas. Tik, žinoma, tai neturėtų būti vien pradinis išsilavinimas, kaip kalbama (iki 2015 metų JT valstybių narių ir daugelio tarptautinių organizacijų pasiekti užsibrėžtuose – BNS) Tūkstantmečio vystymosi tiksluose, nes visi žino, kad mes negalime sustoti ties pradiniu išsilavinimu“, – tvirtino I.Marčiulionytė, tačiau pripažino, kad vis dar nepasiektas ir užtikrinto visuotinio pradinio išsilavinimo tikslas.
Žymiai daugiau, pasak ambasadorės, UNESCO galėtų daryti taip pat ir patardama vyriausybėms įvairių sričių – švietimo, kultūros, mokslo – politikos formavimo klausimais.
„Visos valstybės narės kalba, kad UNESCO ir buvo kurta didele dalimi tam, kad galėtų padėti ir kad būtų tokie stiprūs eskpertai, kad padėtų ekspertuoti nacionalines politikas ir padėtų tiems žmonėms, kurie jas kuria: padėtų savo tarptautine patirtimi ir pasakytų kaip kur yra daroma, kokių klaidų galima išvengti“, – kalbėjo I.Marčiulionytė.
Jos teigimu, iniciatyva tokiais atvejais turėtų kilti iš vyriausybių, peršama niekas nebūtų.
„Aišku, valstybėms pačioms niekas negali to primesti, bet pakonsultuoti ir padėti ir leisti pasimokyti iš svetimų klaidų – taip“, – sakė ambasadorė.
Kalbėdama apie kitas UNESCO veiklos sritis – humanitarinius, socialinius ir tiksliuosius mokslus, kultūrą, komunikaciją ir informacines technologijas – I.Marčiulionytė teigė, kad svarbu kiekvienoje jų nusibrėžti sau prioritetines kryptis ir vengti išsibarstymo į smulkius, menką poveikį teturinčius projektus ir nedubliuoti kitų organizacijų darbo.
Žymiai daugiau, pasak ambasadorės, UNESCO galėtų daryti taip pat ir patardama vyriausybėms įvairių sričių – švietimo, kultūros, mokslo – politikos formavimo klausimais.
Paklausta, ar, laimėjus rinkimus ir ėmus vadovauti didelei tarptautinei organizacijai, nebūtų sunku pamiršti tautinius sentimentus ir į ne vienerius metus atstovautą Lietuvą žvelgti kaip į bet kurią kitą šalį, I.Marčiulionytė sakė: „Tautybė niekur nedingsta. Vistiek atsiranda kažkoks atspalvis ir niekada tu to nepaneigsi. Aš manau, kad žmogus vis tiek niekada negalės savo identiteto atsikratyti ir to niekada nereikia. Tuo labiau, kad mano pavardė nėra iš lengvųjų.“
I.Marčiulionytė taip pat pridūrė, kad generaliniu direktoriumi išrinktas žmogus juo nebūna visą gyvenimą ir kad ji mananti, kad valstybei, kurios pilietis tampa kokios nors didelės agentūros vadovu, tai esanti didžiulė garbė.
Kaip bendra Baltijos šalių kandidatė į UNESCO generalinio direktoriaus postą 2009-2013 metų kadencijai Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO ambasadorė I.Marčiulionytė oficialiai pristatyta pirmadienį šios organizacijos būstinėje Paryžiuje.
Ambasadorė I.Marčiulionytė 2004 metais buvo išrinkta į UNESCO Pasaulio paveldo komitetą, o 2005-2006 metais šiam komitetui pirmininkavo. Šiuo metu ji taip pat yra UNESCO Vykdomosios tarybos vicepirmininkė, Būstinės komiteto pirmininkė, Tarpvyriausybinio Konvencijos dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo komiteto vicepirmininkė, įvairių UNESCO darbo grupių vadovė ir narė.
UNESCO vadovo rinkimai vyks 2009 metų rudenį.
UNESCO – universali JT švietimo, mokslo ir kultūros organizacija – buvo įkurta iškart po Antrojo pasaulinio karo – 1945 metų lapkričio mėnesį. Organizacija savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo, plėtoti tautų bendradarbiavimą švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
