Čia kaimelio pradžioje, mažutėse kapinaitėse, pleškant laužui besimeldžiantys margioniškiai gražia dzūkiška tarme pasakoja: „degyc šventų ugnį kapinėsa, melscis ir šitep pagerbc mirusius mus išmokino mūs tėvuliai. Labai norim, kad ir mūs vaikai, ir anūkaiciai brangyt šitų tradicijų ir visų Vėlinių oktavų kapinėsa kūryt šventų ugnelį“.
Taigi, unikali tradicija Margionyse tęsiama, nors niekur kitur Lietuvoje to jau nebeišvysime. Ir, nors pirmosios lapkričio dienos jau apniukusios ir žvarbokos, bet Margionių kapinaitėse šilta nuo gyvųjų pagarbos mirusiesiems.
Vėlinių laužas nedidukėse kapinaitėse pirmą kartą įsižiebė vakar, kaip ir kasmet – Visų Šventųjų dieną. Pagerbti savo artimųjų susirinko ne tik vyriausieji margioniškiai, bet ir į gimtąjį kaimą suvažiavę jų vaikai, vaikaičiai, giminės. Kaimo senolės su pasididžiavimu balse daininga dzūkiška tarme pasakoja, kad vakar aplink laužą, kaip ir daugybę metų, toje pačioje vietoje meldėsi visa gausi ir graži Margionių kaimo bendruomenė. Tiesa, saugodami save ir kitus, meldėsi laikydamiesi pagarbaus atstumo, išsisklaidę po visas kapinaites. Laužo šiluma, magiškas žvakių ugnelių plevenimas, rožinis kaimo moterų rankose, tyli malda ir dzūkiška tarmė susirinkusiųjų lūpose – čia kaskart visa tai taip jautru ir tikra. Vėlinių laužas Margionių kapinaitėse šiemet vėl aštuonioms dienoms simboliškai sujungė gyvuosius ir mirusius margioniškius.
Šiandien, per Vėlines, kurias vyresni margioniškiai senu papratimu vadina „zadušnomis“, kaip ir visą Vėlinių oktavą, melstis susirinko tik nuolatiniai kaimo gyventojai – „cikriniai“ margioniškiai. Moterys prisimena, kad praeityje „zadušnos“ buvo svarbesnė diena, nes tądien meldžiamasi už artimus mirusius žmones. Nuo jų Margionyse anksčiau ir prasidėdavo Vėlinių oktava. Iš viso aštuonias dienas popiet tuo pačiu metu Margionių kaimo žmonės po vieną ateina ir sustoja toje pačioje vietoje kapinaičių viduryje. Kas ateina pirmas, užkuria laužą. Malkų jam visada būdavo parūpinta iš anksto.
Dažniausiai jos būdavo supjaunamos iš kapinėse augančių senų medžių, būdavo sudeginami ir seni, sutręšę kryžiai, kai pritrūkdavo, atsinešdavo iš namų... Jau kelis metus Vėlinių laužą jie kūrena iš tos pačios didelės senos drevėtos pušies, prie kurios daugelį metų šitiek melstasi. Kai senolė pušis nuvirto, kaimo vyrai iš jos priskaldė didžiausią krūvą malkų, kurių, kaip sako margioniškiai, užteks visų jų gyvenimo Vėlinių maldoms. Dabar žmonės meldžiasi prie šalia augančios pušies. Ant jos tarsi altorėlį padarė – pritvirtino kryželį, Kristaus kančią.
Kai visi susirenka ir ratu susėda ant iš seno kaimo kryžiaus padarytų suoliukų, aplink besikūrenantį laužą, Danutė Kvaraciejienė sako: „Tai žagnokimės ir poteraukim“. Ji, Agutė Jeremičienė ir Marytė Volungevičienė pradeda giedoti „Su galinga rožančiaus malda mes ateinam visi, o Marija...“ Paskui jas gieda ir kiti – ,„Marija, Marija“, „Viešpaties angelas“, …“. Tos maldos ir giesmės liudija ne tik šių žmonių nuoširdų tikėjimą, pagarbą savo į Amžinybę išėjusiems artimiesiems, tradicijoms, bet ir tvirtą bendrystę... Tylūs ir susimąstę, į laužo liepsnas žvelgdami, meldžiasi vyresnieji margioniškiai. Kas žino, gal kitąmet jau nebekūrens Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti nematomi...
Kai visi susirenka ir ratu susėda ant iš seno kaimo kryžiaus padarytų suoliukų, aplink besikūrenantį laužą, Danutė Kvaraciejienė sako: „Tai žagnokimės ir poteraukim“.
Kažin, ar kas galėtų tiksliai pasakyti, kada Margionyse atsirado ši graži tradicija – ugnimi ir maldomis pagerbti išėjusius? Pasak vyresniųjų margioniškių, aštuonis vakarus, visą Vėlinių oktavą, prie senos, du šimtus metų stovėjusios drevės, kurioje kadaise ir bitelės gyveno, meldėsi ir laužą kūreno jų seneliai ir tėvai, meldėsi ir sovietmečiu. Taip iki šiol Vėlinių laužo šviesoje meldžiasi ir jie bei jų vaikai ir vaikaičiai.
Vieną kartą per Vėlinių oktavą Margionių kaimo kapinaitėse pasimeldžia ir jas pašventina Kabelių parapijos klebonas. Meldžiamasi už mirusius vyskupus, kunigus bei kitus dvasininkus, kurie Dievui ir žmonėms tarnaudami, ėjo žemėje šventas ir labai atsakingas pareigas. Meldžiasi už mirusius margioniškių tėvus, senelius ir prosenelius, už mirusius jų brolius ir seseris, gimines, artimuosius, bičiulius ir geradarius. Meldžasi prašydami Dievo amžinosios ramybės tiems mirusiesiems, kurių jau niekas nebeprisimena ir kurių kūnai ilsisi šiose kapinėse ir visoje šios parapijos žemėje.
Po maldų pakalbintos moterys lėtai, apgalvodamos kiekvieną žodį, pasakojo, kad nuo jaunystės atsimena, jog kasmet artėjant lapkričiui eidavo į kapines. „Visų savaitį prieš Vėlines tvarkom kapines, rūpinamės ne cik savo giminės, bet ir kaimynų ar šiaip pažįstamų kapeliais. Uždegam žvakutį ir ant visų pamiršto, laukinėm žolalėm užžėlusio kapelio“. Margioniškės šitaip pagerbia mirusįjį suvokdamos, kad tokia tikinčiojo priedermė. „Dažnai pakalbam, ar kitus metus irgi visi ataisim, ar katro jau gal ir nebus? Mumi gi jau daug metų. Prašom sveikatos sau, savo vaikam ir visiems pažįstamiem…“.
Susirinkę kapinaitėse margioniškiai ne tik meldžiasi. Po maldų jie atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones, aptaria nūdienos rūpesčius.
„Šitos kapinės mum nuo mažumės kap bažnyčia. Ca meldziamės ir per Motinos ir Tėvo dzienų. Mumi labai svarbu per Vėlines ataic an kapinių ir melscis. Anksciau per Vėlinių oktavų melsdavomės vakarais, kap pašardavom gyvulaicius. O dar jau gyvulių neturim, tai ateinam kap šviesu, dzienų. Labai traukia mus ca ataic, šitom dzienom beveik nieko nedyrbam, mum tai šventas laikas, jo labai laukiam“, – pasakoja Danutė Kvaraciejienė ir Agutė Jeremičienė, pagrindinės Vėlinių oktavos poteriautojos. „ Pyrmų dzienų ugnį užkūrė mano sūnus Gintas, o kiekvienų dzienų vis kitas vyras užkura. Anksciau poteravo be rožančiaus, an pirštų. Buvo tokis senas žmogus, pavardi Gaidzys, tai jis vedė Vėlinių poterus. Tai jis būdavo, prie dravės atsisėda ir pradeda poterauc an pirštų.
O mes jau visi apstojį aplink laužų meldziamės stovėdami. Ir mes anksciau kap ganėm karves, tai rožančiaus nesnešėm, an pirštų poteravom. Kap Gaidzys numirė, tadu tokia Vladzia poteravo, o tadu jau mumi perdavė. Anksciau ir vaikai ajo kiekvienų dzienų poterauc per Vėlines, jiem cia buvo kap atlaidai“, – prisimena Danutė. Agutė atsimena, kad sovietų laikais Margionų kapinės buvo kurį laiką uždarytos. „Nežinom, kol jas buvo uždarį? Gal nenorėjo, kad žmonės melstūs… Nesmagu būt be laužo. Argi dasėdėtūm, būt gal jau mum ir šalta? Va sėdzim ir meldziamės ant šitų suolukų, o jiej tai iš seno kaimo kryžaus padaryci. Va prieš Visus Šventus vyrai sustatė suolukus, o kap jau baigsis Vėlinų oktava, tai vėl nuims juos vyrai, kad nesupūt“.
„Žmonių seniau buvo pylnos kapinės, bet kapines lankydavo kadu kas turi čėso. Malkos raikėjo atsinešč iš namų. O dar tai dravį kūrinam. An laužo sudeginam ir medzinius senus, nupuvusius kryžus nuo kapo“, – pasakoja moterys.
„Ankšciau sakydavom – šventa ugnė. Dabar visi sako, kad Vėlinių laužas, tai ir mes jau tep inpratom“, – sako aštuoniasdešimtmetį perkopusi Marytė Volungevičienė. „Kiek savi acimenu, ciek eidavau per Vėlines in kapines melscis. Mum, vaikam, buvo labai gera dziena ir buvo labai įdomu. Nebuvo anksciau tų žvakutių, tai pjaustėm žvakį in kelias dalis. Būdavo, padeginam an vieno kapo, paskui nešam padegyc an kito. Dar kap buvo tėvai, tai visi malkų atsineša po glėbukų, ir buvo ugnis. Kapus puošėm irgi senoviškai – vinycais, baltom uogelėm, Ir aš tep anksciau puošdavau kapus. Buvo labia gražu. Kol dar tep senoviškai nepuošam? Kiba aš žinau? Dar jau kitos tradicijos“, – nuoširdžiai pasakoja senolė.
„Aš galvoju, kad jūngia mus toj tėvų meilė. Mes tvarkom kapus visadu, o prieš visus šventus jiej sutvarkyci kap kambarai. Šitas aštuonias dzienas antrų dalį sopulingojo rožančiaus kalbam. Kol nor vienas margioniškis žinos, kas kokian kapelin palaidota, tol bus gyva kaimo istorija. Medzinis kryžius supus, bus sudegytas, o žmonių atmintis liks. Šita tradicija Margionyse gyvuoja iki šol iš mūs, gyvųjų, pagarbos mirusiem ir pagarbos paciem sau. Cia ramybėn apgalvojam savo gyvenimų, prismenam savo artimus. Ir ne cik savo – visus pažįstamus ir cia atgulusius žmonis. Ar gyvuos šita tradicija? Kol kam bus vest poterus, kalbėc rožančių, tai ir gyvuos.
Margionys labai draugiškas kaimas, tokių, kad būt suspykį, nėra. Ir naujakuriai bendrauja kap cikri margioniškiai.
Aš ir sakau jaunesniem – kap mūs nebus, vaikeliai, tai šitas dzienas nor ir nesmelsit, tai būtinai uždekit ugnį ir išlaikykit Margionių tradicijų. Margionys labai draugiškas kaimas, tokių, kad būt suspykį, nėra. Ir naujakuriai bendrauja kap cikri margioniškiai“,– gražia dzūkiška tarme pasakoja aštuoniasdešimt ketverių metų Danutė Kvaraciejienė ir jos vienmetė Agutė Jeremičienė. Jos sako, kad margioniškiams šventa pareiga tęsti savo protėvių tradiciją ir melstis šalia Vėlinių laužo. „Dar kol kas margioniškiai visi moka poterauc, ale kas ir nemoka iš jaunesnių, bet per tas aštuonias dzienas gali išmokc“.
Prieš trylika metų sodybą Margionyse nusipirkusi ir dabar kaimo bendruomenei vadovaujanti Lina Vosylienė sakojog margioniškiai yra tikras pasididžiavimas, jie savo pagarba senosioms tradicijoms privilioja ir kaimo naujakurius.
Su nostalgija margioniškiai mena tuos laikus, kai kaime mokykla veikė, joje vienu metu mokėsi apie septyniasdešimt vaikų, o unikaliajame Margonių klojimo teatre vaidino po artistą bene iš kiekvienos pirkios. Dabar Margionyse – tik penkios dešimtys gyventojų, o žiemą čia gyvena vos trisdešimt. Tačiau Margionių kaimo senoliai sako, jog ir dabar dar sutinka vaidinti klojimo teatre, nedingęs ir noras dainuoti dzūkiškas senovines dainas.
Vėlinių laužas Margionių kaimo kapinaitėse kasmet tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir jau išėjusius, nutiesia simbolinius laiko tiltus tarp praeities ir dabarties. Norisi tikėti, kad ši unikali ir labai prasminga mirusiųjų pagerbimo tradicija kūrenti Vėlinių laužus Margionių kaime gyvuos amžinai.
