Giedraičių giminės atstovų yra daug ir žymių. Muziejuje ir Regiono tarptautinių susitikimų centre Videniškiuose tikimasi turėti kuo daugiau medžiagos apie skirtingas atšakas. Kaip sako Molėtų rajono meras Saulius Jauneika, šiuo metu kalbamasi su vietos parapija, Kaišiadorių vyskupija, Lietuvos istorijos institutu, kitais kultūros žmonėmis, galvojama, kaip Giedraičių giminės atminimą ir palikimą išsaugoti bei skleisti žinią apie jį.
Du garsūs žmonės
Vienas iš naujojo darinio idėjos sumanytojų yra Lietuvos istorijos instituto direktorius, Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo vadovas Alvydas Nikžentaitis. Jo teigimu, Videniškiai yra unikali vieta: „Tai yra vienas iš dviejų Lietuvoje garsios Giedraičių giminės šeimos lizdų (antrasis – Varniai), davęs ne tik Lietuvai, bet ir visam regionui keletą labai ryškių asmenybių, svarbių įvairioms tautoms, iš kurių reikėtų išskirti pal. Mykolą Giedraitį ir žinomą intelektualą, žmogų, pakeitusį nemaža dalimi Lenkijos ir regiono šalių tarpusavio santykius po komunizmo žlugimo, Jerzy Giedroycą. Tokių vietų pasaulyje, iš kur būtų kilusios tokios garsios ir ne tik Lietuvai svarbios asmenybės, nėra daug.“
Naujasis darinys neatsirastų tuščioje vietoje – Videniškiuose jau ne vienerius metus rūpinamasi Giedraičių šeimos tradicijomis, renkasi tos šeimos palikuonys, išsibarstę po visą pasaulį, tarp jų irgi yra žinomų asmenų.
„Toks šeimos tradicijos perkėlimas į Videniškius rodo ir tam tikrą šitos vietos legitimaciją iš giminaičių pusės. Tokioje situacijoje Videniškiai yra savotiška Dievo dovana Lietuvai. Mes turime unikalią Europos, pasaulio vietą, davusią tiek garsių vardų. Kartu tai ir savotiška pareiga ne vien molėtiškiams, videniškiams rūpintis šių žmonių palikimu ir tęsti tradiciją, bet ir savotiškas nacionalinis uždavinys. Dėl šitų priežasčių kalbantis su rajono valdžia, vietos bendruomene, Lietuvos politikais rutuliojasi idėja šitoje vietoje įsteigti muziejų ir regiono tarptautinių susitikimų centrą, kurie puoselėtų Mykolo Giedraičio ir Jerzy Giedroyco idėjas ir bandytų jas realizuoti XIX a.“, – kalbėjo prof. A.Nikžentaitis.
Muziejus ir centras vykdytų, kaip tai įsivaizduoja A.Nikžentaitis, šiek tiek skirtingas funkcijas: „XXI amžiuje vien tik muziejaus neužtenka. Pats geriausias muziejus yra tada, kai tęsiamos tam tikros žmonių tradicijos. M.Giedraitis priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijai, kai ieškota integracinių ryšių, o J.Giedroycas visų pirma skatino tam tikro dialogo atsiradimą tarp regiono tautų ir inicijavo realiai egzistuojančių problemų sprendimą.“
Derina pozicijas
„Deriname dabar pozicijas. Tai bus toks Giedraičių giminės centras, greičiausia mūsų muziejaus filialas. Norime bendradarbiauti su visomis Giedraičių giminės atšakomis, kad jos irgi jungtųsi į bendrą veiklą. Gal kultūrinę veiklą bendresne prasme, kažkokie festivaliai, parodos galės vykti, kad tai būtų centras ir piligrimams, ir kultūros žmonėms, galbūt stovyklos, kūrybinės dirbtuvės, kiti dalykai, kurie apimtų ir Jerzy Giedraičio, ir Mykolo Giedraičio atminimą“, – 15min sakė Molėtų meras S.Jauneika.
Popiežius Pranciškus Mykolą Giedraitį (gim. apie 1420-1425 m., mir. 1485 m.) palaimintuoju paskelbė 2018 m. lapkričio 8-ąją. Jo beatifikacija įvyko Krokuvoje, kur pal. Mykolas gyveno visą savo kaip suaugusiojo gyvenimą. Lietuvoje iškilmingos padėkos šv. Mišios už M.Giedraičio paskelbimą palaimintuoju aukotos birželio 22 d. Videniškių Šv. Lauryno parapijos bažnyčioje. Piligrimai dabar šioje bažnyčioje nuolatiniai svečiai.
Anot Molėtų mero, viename centre skirti dėmesio ir pal. M.Giedraičiui, ir kitam, kur kas vėliau gyvenusiam Jerzy Giedroycui tikrai įmanoma: „Mums labai norėtųsi suderinti, kad nebūtų takoskyros kažkokios, priešpriešos.“
Molėtų rajono taryba savo posėdyje jau artimiausiu metu ketina priimti muziejaus nuostatų pakeitimus, kad muziejus galėtų turėti tokį filialą. O veikla startuoti turėtų jau kitąmet, bent tikimasi, kad derinimai ir pasiruošimas neužtruks labai ilgai.
ULB strategija
Sumanymas dar tik brandinamas, tačiau idėjas jam siūlo ir jas palaiko daugybė žmonių. Prof. A.Nikžentaitis į Videniškių vienuolyną, tapsiantį būsimojo muziejaus ir centro buveine, atsivežė ir garsųjį lenkų intelektualą, disidentą, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiąjį redaktorių Adamą Michniką.
Jis susitikime Videniškiuose, kuriame dalyvavo ir Molėtų meras S.Jauneika, buvęs meras ir Seimo narys Valentinas Stundys, Molėtų muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė, kalbėjo apie Jerzy Giedroycą. A.Nikžentaitis A.Michniką pristatė kaip vieną iš J.Giedroyco mokinių – jie bendravo ir, kaip prisipažįsta A.Michnikas, mėgo vienas kitą.
Lietuviškų šaknų turintis J.Giedroycas – Minske 1906 m. gimęs, Paryžiuje 2000-aisias miręs – Lenkijos politikas ir publicistas. Po karo, 1947 metais, jis pradėjo leisti mėnraštį „Kultūra“, kuris, leidžiamas Paryžiuje, formavo lenkų savimonę. Slapta į Lenkiją gabentas leidinys turėjo įtakos ne vienai lenkų kartai, formavo jų pasaulėžiūrą.
J.Giedroyco pristatyta ULB (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) strategija tapo Nepriklausomos Lenkijos užsienio politikos pagrindu kalbant apie rytines kaimynes. Jis primygtinai kalė lenkams į galvas, kad jiems laikas pamiršti bet kokias teritorines pretenzijas į Vilnių, Gardiną ir Lvovą, nes tai Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos dalys. O laisvos Lenkijos nebus be laisvos Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos. Anot A.Michniko, tai nulėmė, kad dabar į Vilnių atvykę lenkai čia mato senuosius lenkiškuosius ženklus, tačiau puikiai suvokia – tai nepriklausomos Lietuvos sostinė.
A.Michnikas pažadėjo muziejui žurnalo „Kultūra“ numerių.
„J.Giedroycas galėjo būti labai kilnus. Nors pats sirgo, padėdavo kitiems. Visą laiką galvojo apie svarbius istorinius procesus, o jeigu pakeliui, siekiant tų tikslų, kažką suimdavo ar nužudydavo – ką gi, nutinka. Jis nebuvo paprastas žmogus. Aš asmeniškai jį mėgau, jis mane irgi, bet kartais būdavo labai įkyrus. Jis norėjo viską kontroliuoti ir, kol kalba ėjo apie disidentinius judėjimus, tai buvo įmanoma, bet kai prasidėjo daugiamilijoninis „Solidarumo“ judėjimas, tai tapo neįmanoma. Bet jis negalėjo suprasti, kaip negalima kontroliuoti to gaivalo, todėl nuolat visiems reiškė visokias pretenzijas. J.Giedroycas kai kurių dalykų nesuprato. Tarkim, aš visą laiką ginčijausi su juo dėl Katalikų bažnyčios – jis buvo nusiteikęs prieš, nesuprato Bažnyčios įtakos Lenkijos kultūrai, visuomenei, kuri buvo milžiniška“, – bendravimo su J.Giedroycu laikus prisiminė A.Michnikas.
Garsusis lenkas, anot A.Michniko, gyvendamas Vakaruose nesuvokė ir „perestroikos“ fenomeno: „Jis žiūrėjo į „perestroiką“ tokių nepalaužiamų rusų emigrantų akimis ir dėl to „Kultūroje“ dažnai publikavo neprotingus tekstus.“
Tačiau svarbiausia, pasak A.Michniko, kad vienas žmogus – Jerzy Giedroycas – sukūrė instituciją, supurčiusią komunizmą. „Tai buvo „Kultūra“, – įsitikinęs A.Michnikas.
