Unikali žandikaulio operacija Žalgirio klinikoje: „Man nebeskauda! Man nieko neskauda“

Ligą aptiko per atsitiktinumą

Kaunietis Robertas visą gyvenimą buvo stiprios sveikatos, niekada ja nesiskundė, net sloga susirgdavo retai. 2017-ais konstruodamas lauko terasą nukrito nuo kopėčių. Kadangi ėmė skaudėti krūtinkaulį, kreipėsi į traumatologą, o šis, pamatęs krūtinės nuotrauką, pasakė trumpai: „Jums vėžys, matau metastazes“.

Tyrimai tai patvirtino – paaiškėjo, kad Robertui yra 4 stadijos inkstų vėžys. Dukra Neringa sako, kad tuo metu buvo daug kaltinimų, graužaties, už ką ir kodėl.

„Kol vėžys tavęs nepaliečia, atrodo, kad jis yra kažkur toli, kitiems, bet ne man“, – nelinksmai šypteli Neringa.

Onkologiniame skyriuje operavo 4 vyrus, iš jų tik tėtis vienas likęs... Kitų nebėra.

Tada prasidėjo ilga gydymo kelionė. Tais pačiais metais Kauno klinikose buvo atlikta pirmoji operacija, pašalintas inkstas.

„Onkologiniame skyriuje operavo 4 vyrus, iš jų tik tėtis vienas likęs... Kitų nebėra. Eini pas gydytoją onkologą ir matai laukiančius žmones, o po kurio laiko jau matai, kad iš pradžių vienas, paskui jau kitas nebeateina...“ – sunkų laiką prisimena Neringa.

Ieškojo būdų, kaip įveikti vėžį

Dukros teigimu, pagal visą ligos eigą ir istoriją jos tėtis neturėtų net vaikščioti, nes neturi dviejų stuburo slankstelių. Jie yra suėsti vaistų ir gydymo. Robertas buvo gydomas bifosfonatais bei taikomas vietinis švitinimas.

„Šalia pagrindinio gydymo mes be perstojo ieškojome, kas dar gali padėti: kokie vaistai, kokie preparatai. Labai daug kalbėjau su mokslininkais, sužinojau, kad labai padeda kanapės, aiškinausi, kokios tos kanapės. Tuo metu buvusi S.Skvernelio Vyriausybė buvo visiškai uždraudusi visus kanapių produktus, bet atradom vieną Lietuvos kompaniją, kuri turėjo tokį preparatą su kanapių junginiais, kurie žaibiškai veikia vėžines ląsteles.

Tie preparatai nebuvo kompensuojami, nusipirkti buvo labai sudėtinga, nebuvo jokios kompensacijos, o buteliuko už 400 eurų pakako 2 savaitėms. Kompanija dirba taip, kad nusiuntus visą ligos anamnezę, pagal tai parenka preparatus ir dozes.

Shutterstock nuotr./Palaikymas

Amerikoje, Izraelyje yra atskiros ligoninės, kur gydoma tik su kanapių preparatais. Pas mus kanapė yra apaugusi didžiuliais mitais. Kanapė yra rūkoma dėl THC, kuris svaigina, bet kanapių junginiai veikia kaip vaistai,“ – pasakoja dukra Neringa.

Pasakė, kad gydymo nebėra

Gydymas veikė, po truputį Robertas stiprėjo, tačiau netikėtai prasidėjo stiprūs žandikaulio skausmai.

Neringa prisimena: „Po visų chemijų pamatėme, kad stuburas yra pažeistas, tad buvo lašinama tokia druska, kuri užlaiko kalcį kauluose, bet pasirodo, jo silpna vieta organizme buvo žandikaulis ir prieš 4-5 metus prasidėjo žandikaulio skausmai. Skausmo lygis toks, kad nepadėdavo jokie vaistai.

Kad išgelbėtų tėčio žandikaulį, buvo padarytos 4 operacijos, bet jos buvo nesėkmingos. Tik nugremžė žandikaulį, pašalino pasekmes, bet ne priežastį. Labai gaila, kad gydytojai nekalba apie kitus kolegas kitose klinikose, kituose miestuose. Pavydas vienas kitam, konkurencija. O juk nurodydami kolegą specialistą jie galėtų išgelbėti žmogaus gyvybę...“

Robertui ir jo šeimai gydytojai pasakė, kad jam likusi tik paliatyvioji slauga, nėra jokio gydymo, jokios pagalbos ir daugiau nieko negalima padaryti.

Jo silpna vieta organizme buvo žandikaulis ir prieš 4-5 metus prasidėjo žandikaulio skausmai. Skausmo lygis toks, kad nepadėdavo jokie vaistai.

„Jų siūlymas buvo – sulūš žandikaulis, tada įvesti stomą į pilvą, susileisit maistą. Bet juk tuomet žmogus nebegali pats nei kvėpuoti, nei valgyti, nei kalbėti! Mes nepasidavėm“, – sako dukra Neringa.

Stengėsi surasti gydytoją, kuris sutiktų operuoti

Robertas jau buvo nuleidęs rankas, kartojo, kad jei gydytojai su šitokia patirtimi atsisako operuoti, vadinasi, nieko nelieka, čia kelio pabaiga. Tačiau šeima su tuo susitaikyti nenorėjo.

Jie aplankė daugybę Lietuvos gydytojų, dukros kreipėsi net į Švediją, į Upsalos universitetinę ligoninę, kur atliekamos tokios operacijos, tačiau paaiškėjo, kad ten yra nepaprastai didelė pacientų eilė. Vėliau sužinojo, kad ir Kroatijoje yra gydytojas, kuris sutiktų operuoti, bet ir ten didžiulė eilė. O Roberto žandikaulio skausmas tik dar labiau stiprėjo.

„Realybė tokia, kad yra gydytojų, kurie drįsta rizikuoti, ieško išeičių iš labai sudėtingų situacijų, ir tų, kurie nenori, bijo. Nes gydytojai, kurie rizikuoja, jei tik kažkas nepavyksta pagal planą, būna be gailesčio užsipuolami chirurgų bendruomenės. Taip, mes negalime apsiauti jų batų, tačiau labai liūdna, kad jie patys yra tokie negailestingi vienas kitam, – pastebi Neringa.

– Tad tu turi atrasti gydytoją, kuris ne tik mokės atlikti operaciją, bet ir sutiks rizikuoti viskuo: ir karjera, ir reputacija, ir paciento gyvybe.“

Gydytoją rado čia, Lietuvoje

Laimingo atsitiktinumo dėka Roberto šeima sako sužinojusi, kad tokią operaciją Vilniuje galėtų atlikti VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos vadovas, gydytojas veido ir žandikaulių chirurgas Dalius Matkevičius.

M.Rudzinsko nuotr./Dalius Matkevičius

Neringa sako, kad vien tai, kad gydytojas patikėjo, jog galima šitą operaciją atlikti, šeimai reiškė nepaprastai daug: „Nieko daugiau nereikėjo. Girdėjome apie jo išoperuotą ukrainietį, kurio niekas kitas nesiėmė operuoti. Supratome patekę į geras rankas.“

Chirurgas D.Matkevičius, komentuodamas Roberto atvejį, sako, kad pirmo susitikimo metu jis pamatė per odą styrantį juodą kaulą: „Smakras ir žandikaulio šonas išlindę per odą. Kai paprašiau paciento išsižioti, pamačiau skylę iš burnos į išorę. Jis vis valėsi servetėle kapsintį pūvantį kaulą. Pūliai, seilės bėgo, jis vis pasivalydavo.

Tai buvo tiesiog akyse nykstantis žmogus – ne tiek dėl savo pagrindinės ligos, kurią jis buvo apkovojęs, kiek dėl žandikaulio, nes buvo labai stiprus infekcijos židinys nuo vaistų, kurie gydė jo vėžį“.

Tėtis prieš operaciją sakė – o gal nerizikuojam? Mes sakėm, kad nieko nepraras, nes vis tiek ateis ta baisi diena, kai žandikaulis tiesiog sulūš.

Prisimindama dienas iki operacijos Neringa neslepia: „Tėtis prieš operaciją sakė – o gal nerizikuojam? Mes sakėm, kad nieko nepraras, nes vis tiek ateis ta baisi diena, kai visas žandikaulis tiesiog sulūš. Jis jau neturėjo, ko prarasti, ypač kai tokiuose skausmuose gyveno.

O čia, pasirodo, už 100 kilometrų nuo namų buvo galima rasti realią pagalbą. Jei tik anksčiau būtume žinoję, kad yra toks gydytojas...“

Skausmingas gyvenimas iki operacijos

Prakalbus apie gyvenimą iki operacijos dukra atsidūsta: „Kvapas. Puvimas. Tas kvapas buvo tragedija. Tėtis pats jau buvo susitaikęs su tuo kvapu, nebeužuodė, bet namuose tvyrodavo tas kvapas. Ko tik mama nedarė... Kvapukai, lazdelės, difuzoriai, patalynės keitimas. Ko tik ji neišbandė, bet vis tiek tas kvapas visur būdavo.

Didelis diskomfortas ne tik tėčiui, bet ir visiems aplinkui. Laimė, kad aplinka labai palaikanti ir supratinga, tėtis nebuvo atstumtas.

Be to, jam nuolat lašėdavo skystis per smakrą ir jau buvo atsiradęs įprotis vis pasivalyti. Ir dabar, jau po operacijos vis valo, o aš sakau vis – tėti, niekas nebėga“.

Pasiruošimas unikaliai operacijai

Tokiais atvejais didžiausia rizika yra operacijos plano pasirinkimas. Gydytojas D.Matkevičius atvirai sako, kad pagrindinis klausimas buvo operacijos apimtis: „Reikėjo apsispręsti: ar dar žaisti su labai mažu likučiu sveiko kaulo, ar viską radikaliai išimti. Kadangi žandikaulis jau buvo ne vieną kartą operuotas, tai buvo priimtas sprendimas keisti viską – visą žandikaulį su sąnarine dalimi. Tai tas pats, kas daryti rankos protezą, tik čia žandikaulio.“

Gydytojas sako, kad pagrindinė užduotis buvo žmogui mažiausiai pakenkti, nes lyg ir galima būtų išimti pūvančią kaulo dalį ir toliau galėtų žmogus gyventi. Bet tada maitinimas ir kvėpavimas būtų tik per vamzdelius.

Kadangi žandikaulis jau buvo ne vieną kartą operuotas, tai buvo priimtas sprendimas keisti viską – visą žandikaulį su sąnarine dalimi.

Kadangi Robertui buvo išsivystęs lėtinis uždegimas, visi audiniai aplink buvo apmirę, todėl teko priimti optimaliausią iš visų technologinių sprendimų, kurie yra rinkoje, kuris duotų ir naudos, ir padarytų mažiau žalos. Taip operacijos metu žmogui buvo grąžintos gyvybinės funkcijos.

Chirurgas D.Matkevičius sako, jog žandikaulis yra įdomus tuo, kad jis turi du sąnarius, kurie turi dirbti išvien: „Tai reiškia, kad negali pakeisti vieno sąnario, o kito nekeisdamas tikėtis, kad viskas bus gerai. Situacijos radikalumas pradeda tave riboti. Išimti pūliuojantį kaulą ir palikti pacientą be kažkokio karkaso, neužfiksuoti raumenų – ne mažiau pavojinga būklė, nes kai liežuvio nelaiko jokie raumenys, jis tampa kaip svetimkūnis, gali patekti ant kvėpavimo takų ir žmogus gali užspringti, uždusti.

Žandikaulio ribose viskas yra gana saugu, bet kai reikia visą žandikaulį fiksuoti prie kaukolės pamato, tai iškart kyla tam tikros rizikos, čia gali būti skaudžių nesėkmių. Nežinai, kada operacijos metu galėsi pakliūti į kaukolės pamatą, nes bet koks nepamatuotas, nepagrįstas judesys gali labai daug kainuoti, netgi paciento mirtį.“

M.Rudzinsko nuotr./Žalgirio klinika

Ši operacija Robertui reiškė, kad jis ir toliau galės kalbėti, valgyti, galbūt ateityje bus galima galvoti apie kramtymo funkcijos atstatymą.

Žalgirio klinikos vadovas D.Matkevičius atviras: „Man buvo labai gaila to žmogaus. Jo akyse matėsi noras gyventi, bet tą norą temdė tai, kas su juo vyko. Siekiamybė buvo jį išvaduoti iš milžiniškų skausmų ir kad būtų atkurtas hermetiškumas, kad iš burnos seilės, maistas, skystis nebėgtų per skylę į lauką.“

Biurokratiniai labirintai ir pacientui, ir gydytojui

Besirengiant operacijai žandikaulio protezą pagamino Kauno įmonė „Ortho Baltic“. Jį padaryti reikėjo specifinės žandikaulio tomografijos, tam radiologai net specialiai turėjo sukalibruoti rentgeno aparatą.

Roberto dukra teigia, kad biurokratiniu atžvilgiu – tai labai ilga kelionė ir ji šeimai dar nesibaigė. Vien protezo kaina yra 19 360 eurų. Kad galėtų sumokėti, tėvai ir vaikų šeimos sudėjo visas santaupas.

„Teoriškai tą turėtų kompensuoti Valstybinė ligonių kasa, bet tam, kad kompensuotų, reikia eiti į Retų ligų komisiją. Gydytojas, kuris sutinka operuoti, turi pristatyti operaciją, paruošti dokumentus. Tuomet Retų ligų komisijoje reikia sušaukti konsiliumą iš trijų gydytojų, kurie patvirtintų operaciją.

Man buvo labai gaila to žmogaus. Jo akyse matėsi noras gyventi, bet tą norą temdė tai, kas su juo vyko.

Gydytojui veido ir žandikaulių chirurgui Daliui Matkevičiui pavyko tokį konsiliumą surinkti. Tiesa ta, kad už šitų dokumentų paruošimą gydytojui niekas nemoka, o darbo kiekiai čia yra neadekvatūs, labai dideli. Ir vis dėlto neprarandame vilties, kad Valstybinė ligonių kasa kompensuos tėčio implantą,“ – sako Roberto dukra Neringa.

Operacijos sėkmė turi daug dedamųjų

Ruošdamasis šiai operacijai chirurgas D.Matkevičius sako strategiją ir planus permąstęs daugybę kartų. Nusišypso – kai yra ne tik planas A ir B, bet ir C, ir D, bet kuriuo metu gali tekti juos išsitraukti, nes operacijos metu juk nebus galimybės viską sustabdyti ir pagalvoti kelias dienas, ką daryti toliau.

„Eidamas į rimtą operaciją turi turėti minimum 3 veikimo planus – tuomet yra didelis šansas, kad bus sėkmė. Bet jei eini į operaciją turėdamas 1 planą, tai tada gali bet kuriuo metu užstrigti. O gali ir visi 3 planai būti panaudoti per vieną operaciją, jei norėsi pasiekti rezultatą“.

Ši unikali operacija truko 5 valandas ir 15 minučių.

„Visą tą laiką operacinėje buvo maksimaliai profesionali komanda, – sako Žalgirio klinikos vadovas. – Labai džiaugiuosi mūsų klinikos gydytoju anesteziologu Jonu Makausku, jis yra skyriaus vedėjas. Ir jis ne pirmą kartą dalyvauja tokiose sudėtingose operacijose, pacientams atlieka tikrai sudėtingas narkozes.

Taip pat – savo gydytoju rezidentu Nerijum Stuku, kuris vienintelis į šitą atvejį žiūrėjo taip pat, kaip ir aš. Mes prieš operaciją susimodeliavom, susidėliojom savo veiksmus, kas, ką daro, kad viskas eitų kaip laikrodis. O kur dar instrumentatorė, kuri yra tikras pilkasis kardinolas, jos padėjėja.

Kai komanda yra aukščiausio lygio, tai viskas susideda į sėkmės modelį. Gydytojo užduotis ne tik pačią operaciją, bet ir prieš ją susidėlioti, kas bus operacinėje, nes nei viena grandis negali šlubuoti, visi turi vienodai sklandžiai dirbti. Kiekviename etape turi būti garantuotas už sėkmingą etapo atlikimą ir tau operacijos metu belieka tik operuoti.“

Lukas Balandis / BNS nuotr./Dalius Matkevičius

Paklaustas, ko reikia, kad tokia sudėtinga ir unikali operacija pavyktų, D.Matkevičius neslepia: „Reikia ir empatijos, ir žinių. Labai daug žinių.“

Jis tikina, kad tokioms rizikingoms operacijoms reikia ne tik daug profesionalumo, bet ir vidinių jėgų: „Tu arba sudegi, arba nesudegi. Arba komplikacijos, turi įsirašyti tokią operaciją sau kaip nesėkmę, arba kaip pavykusį atvejį. Kai yra toks fonas, kai pacientas jau buvo daug kartų operuotas, jam buvo daug aiškinta, kad nieko neįmanoma padaryti ir kad nepavyks, tai aš kaip chirurgas ne tik turiu akistatą su pacientu, bet ir su ore tvyrančia įtampa tarp kolegų, kurie tau garsiai nieko nepasakys, bet jie puikiai supranta, kuo tu rizikuoji ir kur tu lendi.

Jei mano ryžtas sutaptų su 20-ies kolegų mintimi, kad reikia bandyti – būtų drąsiau. Bet kai esi 1 prieš 20, kurie sako: ne, čia nesąmonė, – tai yra iššūkis. Nes tu turi tikėti savimi ir tikėti tuo, ką darai.“

Aš kaip chirurgas ne tik turiu akistatą su pacientu, bet ir su ore tvyrančia įtampa tarp kolegų, kurie tau garsiai nieko nepasakys, bet jie puikiai supranta, kuo tu rizikuoji ir kur tu lendi.

Su nerimu laukė naujienų iš operacinės

Prieš žandikaulio operaciją visa šeima jaudinosi. Roberto dukra sako visą operacijos laiką nerimavusi, jog sulauks skambučio, pranešančio, kad kažkas nepavyko, kažkas negerai: „Ši itin sudėtinga ir rizikinga operacija turėjo trukti nuo 5 iki 10 valandų.

Tėčiui prieš operaciją pradėjo svoris kristi, apetitas buvo dingęs, nuo įvairių išbandytų nuskausminamųjų vaistų viduriavo. Išgyvenom, kad dėl svorio trūkumo gali neoperuoti“.

Neringa prisimena operacijos dieną: „Juokingiausia buvo, kai mama gavo tėčio žinutę: „Aš po operacijos, guliu palatoj.“ Ji man skambina ir sako: „Žinok, turbūt kažkas pavogė tėčio telefoną.“ Ji negalėjo patikėti, kad per geras 5 valandas tėtis buvo išoperuotas ir viskas puikiai pavyko. Ir aš gavau žinutę: „Aš esu palatoj“. Kai aplankiau, pirmi jo žodžiai buvo: „Man nebeskauda. Gydytojai siūlo vaistų, bet man nebeskauda! Man nieko neskauda.“

Nuo pat pradžių po operacijos Robertas pradėjo judinti persodintą žandikaulį. Pooperacinis laikas praėjo ramiai, net tinimo nebuvo. Pirmomis dienomis šeimą Robertas džiugino atsiradusiu apetitu, ėmė laukti pusryčių, pietų, prašė kavos ir šokolado, kol kaip tikrą sveikimo ženklą visi priėmė jo norą suvalgyti žmonos keptą karbonadą ir kugelį iš pečiaus.

Dabar jis pats nori būti savarankiškas. Planuoja užsiauginti barzdą.

Neringa susigraudina: „Kai po operacijos kartu su tėčiu laukiau atvažiuojant mamos, jau nuo ryto pastebėjau, kad jis kitoks. Jis taip stipriai laukė mamos. Išvažiavusi klausiau jos, kaip tėtis, ji pasakojo, kad jis sėdėjo ir verkė: „Jei ne mano dukros, tai senai jau manęs nebūtų.“

Ir priduria: „Mes visi esam žmonės. Juk susirgęs tikiesi, kad tau ir sistema padės, ir aplinkiniai, tačiau tėčio ligos metu susidūrėm ir su dideliu gydytojų abejingumu: „Ko jūs kovojat, jis gi vėžininkas yra, jis numirs. Ko jūs kovojat...“ Mes suprantam, kad biurokratijos įkaitas yra ir pacientas, ir gydytojas. Bet mes kaip visuomenė tikrai viduje turim labai daug tarakonų.

Tarp gydytojų to yra labai daug konkurencijos, trukdymo, slopinimo. O kada ateis tas supratimas, kad visi dirba dėl to paties paciento?“

Lukas Balandis / BNS nuotr./Žalgirio klinika

Operacija baigėsi, chirurgo darbas – ne

„Kol pacientas nepradeda jaustis sąlyginai gerai, tol jokie jausmai gydytojo neužplūsta, nes labai realiai supranti, kad ties operacija niekas nesibaigia. Daugeliui atrodo – įvyko operacija ir viskas pasibaigė. Chirurgui – ne“, – sako Robertą operavęs gydytojas D.Matkevičius.

Klaida gali nutikti operacijos metu, sako chirurgas, o visai kas kita – pooperacinės komplikacijos, kurių gydytojai negali kontroliuoti. Gali supūliuoti, dar kažkas nutikti – kiekvieną kartą individualiai. Gydytojo darbas yra stebėti kiekvieną odos ir spalvos pokytį, bendrą organizmo būklę, savijautą. Visą tą laiką gydytojas jaučia įtampą, kol nepamato pooperacinio rezultato be komplikacijų.

Paklaustas, ko po operacijos klausė kolegos gydytojai, D.Matkevičius liūdnai šypteli: „Kai po tokios operacijos kolegos klausia, kaip tas žmogus kramtys, kaip judins žandikaulį, norisi jiems parodyti – bet jis jau judina ir kramto. Tą akimirką tu suvoki, kad kolegos, sakydami, jog tau nepavyks, net nebuvo įsigilinę į situaciją. Ir tada supranti, kad tu buvai tas vienas, kuris iš tiesų gilinosi, kai tuo tarpu daugelis matė tik dantis, o aš mačiau gyvybines funkcijas.

Tada supranti, kad yra tam tikras vertybių skirtumas, ką kiekvienas gydytojas mato. Jei chirurgas mato giliau, išjaučia paciento skausmą, tai jis ir sieks išgydyti ten, kur pacientui labiausiai skauda. O jei chirurgas mato tik siauru akipločiu patologiją, tada užsiriša kelias dideliems darbams.“

Po ketverių metų skausmas liovėsi

Robertas sako, kad 4 metus tvertas skausmas buvo nepakeliamas: „Skausmas buvo tiesiogiai žandikaulyje, viduje. Pulsuojantis. Lyg elektra. Visus tuos metus tabletes rijau saujomis. Buvo didžiuliai skausmai. Ryte vos tik atsikeliu, pavalgau ir prasideda. Tabletė po tabletės, tabletė po tabletės. Ir skrandį sugadinau… Tokios dozės tablečių buvo, kad baisu pagalvoti.“

Po operacijos labai keista dėl to, kad neskauda. Neįprasta. Atsimenu, atsibudau po narkozės ir nebėra to skausmo.

Paklaustas, koks žmogus pasidaro, kai taip stipriai ir nepertraukiamai skauda, Robertas atsako: „Aš pripratau. Neimdavau į galvą. Man išrašė tabletes, bet jos nelabai padėjo. Ėjau į Skausmo kliniką, tai ten skyrė tokias pusiau narkotines. Tai irgi jos man silpnos pasidarė. Pastiprino. Būdavo tokių dienų, kad išgeri tabletę ir neskauda iki vakaro. Bet labai retai.

Bet aš negulėjau lovoj, aš toks žmogus. Pas onkologę nueidavau... Vis dar sunku kalbėti, viskas verda viduj... (Su ašaromis akyse pasakoja toliau – red.past.) Onkologė klausdavo, kaip aš ištveriu. Aš atsakydavau: „Daktare, o koks skirtumas? Jei aš jums aimanuosiu, ar jums nuo to lengviau bus?“ Taip ir kentėjau.