Referendumą organizavo teisėtumą praradusios Baltarusijos režimo institucijos, jis vyko baimės ir represijų prieš pilietinę visuomenę ir bet kokios alternatyvios nuomonės užgniaužimo aplinkoje. Baltarusijoje sunaikinta nepriklausoma žiniasklaida, kalėjimuose laikomi daugiau nei 1 070 politinių kalinių, o bet kokia pilietinės pozicijos išraiška negailestingai slopinama. Daliai visuomenės, priverstai išvykti iš šalies, nebuvo leista išreikšti savo pozicijos. Tokiomis sąlygomis neįmanomas tikras visuomenės įsitraukimas į diskusijas dėl pamatinių šalies konstitucijos klausimų.
Be to, taip vadinamasis „referendumas“ buvo organizuotas tuo metu, kai šalyje yra dislokuotas beprecendentis Rusijos okupacinės kariuomenės kiekis ir iš Baltarusijos teritorijos vykdomi karinės agresijos veiksmai prieš kaimyninę suverenią Ukrainą.
Užsienio reikalų ministerija griežtai smerkia agresyvius Rusijos ir Baltarusijos veiksmus ir reikalauja Rusiją išvesti visus karius ir karinę techniką iš Baltarusijos teritorijos bei nutraukti karinę invaziją.
Šiomis aplinkybėmis surengtas plebiscitas vertinamas tik kaip Aleksandro Lukašenkos bandymas įteisinti save bei užsitikrinti vadovavimą Baltarusijai neribotą laiką. Šis procesas negali būti laikomas patikimu tiek Baltarusijos žmonių, tiek tarptautinės bendruomenės akyse.
Vienintelis kelias iš aklavietės yra kuo skubiau pradėti dialogą su Baltarusijos pilietine visuomene dėl naujų, laisvų ir sąžiningų rinkimų, kuriuos stebėtų tarptautiniai stebėtojai, vadovaujami ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro, ir kurie atitiktų tarptautiniu mastu pripažintus standartus.
