Ten pat pateikiamas pavyzdys, kaip dviguba pilietybė išsaugojo daugelio žmonių gyvybes. Antrojo pasaulinio karo metais daugybė žydų išvengė koncentracijos stovyklų, mat įvairių šalių diplomatai kiek išgalėdami dalijo jiems papildomus pasus. Per neseniai Egipte vykusią revoliuciją nutiko priešingai – norintieji negalėjo išvykti, mat jų pasai atverdavo kelius nebent į šalis, kurios pačios buvo apimtos neramumų, pavyzdžiui, Siriją. O jei kas turėjo dvigubą pilietybę, nesunkiai paliko konflikto zoną.
1930-aisiais pasirašyta Hagos konvencija pirmoji iš daugiašalių sutarčių apibrėžė tam tikrus pilietybės reikalus
Iki XIX amžiaus valstybės nuspręsdavo, kuriuos asmenis laikyti savo piliečiais, ir retai pripažindavo kitas jų turimas pilietybes. Panašiai nebuvo pripažįstama savų piliečių teisė atsisakyti paso be specialaus leidimo. Ilgainiui nusprendus, kad dviguba pilietybė tik kels diplomatinių problemų, vis daugiau vyriausybių ėmė ją drausti ir atimti pasus iš žmonių, pasižadėjusių kitai valstybei, ar net juos ištremti. Kone visuotinai sutarta, kad keleriopa pilietybė kenkia draugiškiems santykiams tarp tautų ir asmens gerovei. Būta tik kai kurių išimčių, pavyzdžiui, gimdami kitos valstybės pilietybę gavę amerikiečiai galėdavo išlaikyti JAV pasą.
1930-aisiais pasirašyta Hagos konvencija pirmoji iš daugiašalių sutarčių apibrėžė tam tikrus pilietybės reikalus, pavyzdžiui, dvigubos pilietybės ribojimą pagal esminį principą, kad valstybės pačios turi reglamentuoti, kokius reikalavimus atitinkantys žmonės yra jos piliečiai. Mažinti dvigubos pilietybės atvejų numatė ir 1963 metų Europos Tarybos konvencija „Dėl dvigubos pilietybės atvejų sumažinimo ir karinės prievolės įsipareigojimų asmenims, turinčių kelias pilietybes“.
Bet antros kartos imigrantams vis dažniau turint po du pasus, Prancūzija, Italija ir Nyderlandai jos Pirmuoju protokolu panaikino reikalavimą natūralizuotiems piliečiams atsisakyti kilmės pilietybės. Dar po keliolikos metų pasirašytas Antrasis protokolas sušvelnino pilietybės įgijimo sąlygas ekonominiams migrantams, nuolat gyvenantiems Europos Tarybai priklausančioje valstybėje.
Naujausia „Europos konvencija dėl pilietybės“ neberagina mažinti dvigubos pilietybės atvejų. Leidžiama išlaikyti ne vieną pilietybę vaikams, kurie jas gauna gimdami, ir asmenims, kurie tokioje situacijoje atsiduria dėl santuokos. Požiūris į keleriopą pilietybę švelnėja dėl tarptautinio dėmesio žmogaus ir ypač migrantų teisėms, mat, viena vertus, pastarieji siekia išlaikyti ryšius su gimtine, kita vertus, priimanti valstybė siekia juos integruoti į savo visuomenę. Europos šalyse po truputį švelnėja natūralizacijos sąlygos. Situaciją keičia ir gausėjančios mišrios santuokos.
Migrantų integracijos politikos indeksas (MIPEX), išrikiuojantis dešimtis valstybių pagal jų nuostatas dėl dvigubos pilietybės, rodo, kad vienos griežčiausių politikų laikosi Lietuva (34 vieta iš 38 vertintų šalių, žemiau – tik Kipras, Latvija ir Turkija). Konstitucija ir Pilietybės įstatymas nurodo, kad Lietuvos pilietis kitos valstybės paso negali turėti, išskyrus tam tikrus atvejus. Dviguba pilietybė leidžiama asmenims, ištremtiems ar pasitraukusiems okupacijos metais, ir jų palikuonims; asmenims, kitos valstybės pasą gavusiems gimus ar įvaikinus (tik iki 21 metų) arba susituokus; pabėgėliams; Lietuvos piliečiais išimties tvarka tapusiems žmonėms.
Naujausia „Europos konvencija dėl pilietybės“ neberagina mažinti dvigubos pilietybės atvejų
Pasas už 200 tūkst. dolerių
Ne vienos valstybės piliečiu asmuo būna dėl įvairių priežasčių (jei jų įstatymai leidžia), kartais – net pats to nesiekdamas. Vienas paprasčiausių būdų gauti dar vieną pasą – natūralizacija ne kilmės šalyje, kur žmogus būna išgyvenęs tam tikrą laiką (pavyzdžiui, Vokietijoje – aštuonerius, o Šveicarijoje – net 12 metų, Singapūras reikalauja atlikti dvejų metų karinę tarnybą).
Du pasus ne savo noru gali gauti skirtingų valstybių piliečiams gimęs vaikas, taip pat – jei susikerta ius sanguinisir ius soli (pilietybės pagal kilmę ir gimimo vietą) principai. Pastarasis galioja kone visose Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybėse, su apribojimais, kuriais nuspręsta pažaboti gimdymo turizmą, – Australijoje, PAR, kai kur Europoje ir Azijoje. Jei kūdikis pasaulį išvysta trečioje šalyje, kur laikomasi ius soli principo, pasų gali padaugėti iki trijų. Panašiai kitos valstybės piliečiu gali tapti įvaikintas mažylis.
Keletas valstybių (pavyzdžiui, Iranas) pasus iškart išduoda savų piliečių sutuoktiniams (ius matrimoni principas) ar bent jau sutrumpina natūralizacijos terminą. Esama ir mums mažiau įprastų pilietybės gavimo būdų: dėl tikėjimo (Izraelyje galioja Grįžimo įstatymas, numatantis galimybę iš kitų kraštų persikeliantiems žydams greičiau gauti šios šalies pasą) ar užimamų pareigų (ius oficii principas taikomas Vatikane). Pasą galima ir tiesiog… nusipirkti – visai teisėtu keliu. Austrija, Kipras, Dominika, Sent Kitsas ir Nevis pilietybę gali suteikti automatiškai už solidžias investicijas į šalį, pavyzdžiui, Sent Kitse ir Nevyje reikia neatlygintinai skirti cukraus pramonei bent 200 tūkst. dolerių arba pusantro karto daugiau investuoti į nekilnojamąjį turtą.
Nors bemaž 100 valstybių pripažįsta keleriopą pilietybę, tai yra labiau komplikuotas dalykas nei būtinybė nepamiršti keliaujant susirinkti visus pasus. Belgija, Čekija, Graikija, Islandija, Italija, Kipras, Liuksemburgas, Malta, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Suomija, Švedija, kaip ir dešimtys ne Europos valstybių, dvigubą pilietybę leidžia. Pakistanas – tik su 16 valstybių.
Du pasus ne savo noru gali gauti skirtingų valstybių piliečiams gimęs vaikas, taip pat – jei susikerta ius sanguinisir ius soli (pilietybės pagal kilmę ir gimimo vietą) principai
Bet dauguma šalių, net toleruodamos kelis pasus, numato įvairias išlygas. Pavyzdžiui, kelios pilietybės leidžiamos tik vaikams, gavusiems jas gimus, ir kraujo ryšį su atitinkama valstybe pagrindusiems piliečiams. Kitur apribojamos tam tikros teisės, pavyzdžiui, Australija, Egipas ir Izraelis „ne gryniems‟ piliečiams neleidžia būti išrinktiems į parlamentą. Pietų Amerikos valstybės pasą įgiję ir ten įsikūrę ispanai gimtinėje teisiškai nelaikomi piliečiais, kol negrįžta jon gyventi.
Kai kurios valstybės keleriopą pilietybę toleruoja, aktyviai jos neskatindamos, kitos kaip tik vertina palankiai, nes taip esą žmonėms lengviau keliauti ir imtis verslo užsienyje.
Vienos valstybės, gavus antrą pasą, automatiškai atima pilietybę, o kitos, priešingai, draudžia jos atsisakyti (Argentina, Bolivija, Kosta Rika, Haitis, Iranas, Šiaurės Korėja, Tailandas) arba taiko sudėtingas procedūras. Dėl to kitos valstybės taiko lengvatas. Vokietija reikalauja, kad ne ES ar Šveicarijos piliečiai, gaudami vokišką pasą, atsisakytų kito, bet meksikiečių vaikams daroma išimtis, nes jiems tai neleidžiama.
Išimčių sulaukia ir nemažai garsių asmenų, pavyzdžiui, politikai. Bene žinomiausias pavyzdys – buvęs aktorius ir Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris, paprašęs išsaugoti jam gimtosios Austrijos pilietybę, nors šiaip kitos valstybės pasą gaunantys žmonės austriško automatiškai netenka. Kadenciją baigęs Lietuvos ir dabartinis Estijos prezidentai Valdas Adamkus bei Toomas Hendrikas Ilvesas buvo natūralizuoti JAV piliečiai, bet dėl šių pareigų abu antrųjų pasų atsisakė.
Kur gydytis ir atlikti karinę tarnybą?
Vis tik dauguma valstybių neleidžia tuo pačiu metu būti ir jų, ir kitų šalių piliečiais. Įdomi detalė – Monake, kuris laikosi tokios politikos, net 78 proc. iš 36 tūkst. oficialių gyventojų yra užsieniečiai.
Keleriopos pilietybės kritikai turi nemažai argumentų. Toks žmogus esą elgiasi nelojaliai savo gimtinės atžvilgiu ir atitrūksta nuo jos visuomenės, gali veikti priešingai pasą išdavusios valstybės interesams ar net kelti grėsmę saugumui, o pats gali turėti problemų pretenduodamas į poziciją, kuriai saugumo sumetimais reikia patikrinti jo praeitį. Leidžiant turėti daugiau nei vieną pilietybę, esą sumenksta šio instituto reikšmė. Kyla klausimų ir dėl dalyvavimo politiniame gyvenime, balsavimo, sveikatos apsaugos, karinės tarnybos, jei bent vienoje valstybėje iš suteikusiųjų pilietybę ji privaloma.
Daugiau nei vienas pasas asmeniui gali sukelti ir kai kurių keblumų, pavyzdžiui, mokesčių srityje, jei juos teks sumokėti kiekvienai valstybei. Be to, keliaujant ar keičiant gyvenamąją vietą reikia pasidomėti vietos įstatymais – kas žmogui bus neprivaloma kaip vienos šalies piliečiui, gali tapti privaloma kaip kitos šalies piliečiui.
Priešinga stovykla atkerta, esą kelių pasų savininkas visomis piliečio teisėmis galėtų naudotis tik šalyje, kur tuo metu oficialiai gyvena. Balsuoti net ir keliose valstybėse rinkėjai gali tik po vieną kartą, tad jo balsas esą menkai lemtų. Karinės tarnybos vietą siūloma pasirinkti pačiam asmeniui.
