Sukilimo vadų ir sukilėlių laidotuvių išvakarėse Lietuvos istorijos institutas kartu su Lenkijos institutu Vilniuje bei Lietuvos dailės muziejumi surengė diskusiją apie 1863–1864 m. sukilimą lietuvių, lenkų ir baltarusių istorinėje atmintyje. Profesoriaus Alvydo Nikžentaičio moderuotoje diskusijoje dalyvavo istorikai iš Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos – Tamara Bairašauskaitė, Darius Staliūnas, Stanisławas Wiechas, Leszekas Zasztowtas, Dzimitryjus Matveičykas, ir Aliaksandras Smaliančukas.
Baltarusijoje – aplaidus Konstantino Kalinausko palaikų identifikavimas
Istorikė T.Bairašauskaitė sakė, kad sukilėlių atpažinimas – antropologų nuopelnas. Nepaisant Zigmanto Sierakausko atvejo, kai pavyko sukilėlio kūną atpažinti pagal vestuvinį žiedą su žmonos vardu. Antropologai ieškojo informacijos apie sukilėlių žaizdas ir į pagalbą pasitelkė pačius įvairiausius metodus tam, kad kūnai būtų atpažinti.
Anot istorikės, pagrindinė sukilėlių kaltė buvo ta, kad jie platino sukilėlių manifestą, kuriame buvo rašoma, jog valstiečiai yra laisvi, lygūs bajorams, jų žemė priklauso jiems patiems – dėl jo jie taip pat raginami prisidėti prie sukilimo. „Pirmos keturios aukos mirė iš tikrųjų nepalietusios ginklo“, – sakė ji.
Varšuvos universiteto istorikas, baltarusis A.Smaliančukas atskleidė, kodėl bandymai atpažinti Konstantino Kalinausko palaikus pagal jo brolio genetinę informaciją nepavyko. Prie to prisidėjo Baltarusijos valstybė, atsiribojusi nuo sukilėlių palaikų laidojimo reikalų. Jis atskleidė, kad Baltarusijos delegacija laidotuvėse dalyvaus tik dėl Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų uolaus bendradarbiavimo.
K.Kalinausko brolis, Viktoras Kalinauskas, mirė 1862-ųjų metų spalį ir žinoma, prie kurios cerkvės jis buvo palaidotas. Tiesa, vėliau ta cerkvė buvo perstatyta – pastatyta nauja, užimanti didesnę erdvę.
„Istorikai ieškojo jo palaikų, pasirinko seniausią rastą kapą ir pastatė simbolinį antkapį. Kad jis simbolinis – žinojo visi, tad buvo labai keista, kai pradėta tą vietą kasinėti ir rimtai ieškoti Kalinausko palaikų“, – pasakojo A.Smaliančukas.
Galų gale, spalio pirmąją, išsiaiškinta, kad iškasti buvo ne K.Kalinausko brolio palaikai.
Moterys sukilime kovojo pasitelkdamos žavesį ir „prancūzišką ligą“
Istorikas S.Wiechas teigė, kad daugelyje šaltinių kalbama apie moterų dalyvavimą sukilime.
„Moterys suvaidino labai didelį vaidmenį sukilime ir ne kartą skatino vyrus veikti, spaudė savo vyrus, tėvus, sūnus, kad jie dalyvautų“, – pasakojo jis.
Istorikas pacitavo Konstantino Milerio, vėliau tapusio Petrakavo gubernatoriumi, atsiminimus, kur jis itin vaizdžiai aprašė moterų indėlį į kovą – esą judėjimą palaikė tiek senos, tiek jaunos moterys, visų luomų atstovės, o nedalyvaujančius vyrus persekiodavo ir kritikavo.
Taip pat K.Milerio citatoje buvo paminėtas vienas itin netikėtas kovos būdas – kai tik galėdavo, moterys vyrus rusus apkrėsdavo sifiliu.
„Jos skatino visus veikti bažnyčiose, vienuolynuose, aukojo aukas, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, taip pat rinkdavo maistą ar kitus įvairius daiktus, atlikdavo būtinus darbus, niekas nedrįsdavo atsisakyti. Dirbo žvalgybininkėmis, kurjerėmis, perduodavo įvairius dokumentus“, – K.Milerį citavo S.Wiechas.
Istorikas sakė, kad moterys su rusais kovojo ir pasitelkdamos savo grožį – buvo atvejis, kai jaunas rusų karininkas pasidavė moters grožiui ir vykdė visus jos prašymus. Taip pat K.Milerio citatoje buvo paminėtas vienas itin netikėtas kovos būdas – kai tik galėdavo, moterys vyrus rusus apkrėsdavo sifiliu.
Baltarusijos kovų dėl atminties epicentre – K.Kalinauskas
A.Nikžentaičiui pasiteiravus, ar sukilimas apskritai turėjo prasmę, šio tyrinėtojas, Baltarusijos istorikas D.Matveičykas teigė, kad atsakymas kartu yra ir labai sudėtingas, ir labai paprastas.
„Sukilimas atnešė didžiulių praradimų ne tiek gyventojų skaičiumi, kiek intelektualinių praradimų. Jame dalyvavo socialiai aktyviausia visuomenės dalis – tiek Baltarusijos, tiek Lietuvos, ir būtent jie buvo represuoti Muravjovo“, – pasakojo D.Matveičykas.
Anot jo, svarbu yra tai, kad 1863-1834 metų sukilimas visose Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje buvusiose valstybėse padalino ilguoju vadinamąjį XIX amžių.
„Sukilimas negalėjo laimėti. Buvo nelygios pajėgos ir sukilėliams nepalanki politinė situacija. <...> Vis dėlto baltarusiams jis suteikė vieną astronomiškai svarbią asmenybę – Konstantiną Kalinauską, kuris jau kito amžiaus trečiajame dešimtmetyje pateko į baltarusių istorijos panteoną. Lenkams sukūrė puikią martirologiją, o lietuviams Muravjovas tiesiogiai palaikė tautinį judėjimą, jį supriešinęs su lenkų judėjimais“, – diskusijoje sakė D.Matveičykas.
Sukilimo pasekmė buvo ne tik tai, kad nukentėjo sukilimo dalyviai, bet prasidėjo rusifikacija vadinta politika ir mes galime sakyti, kad jei ne sukilimas, tai ta politika nebūtų buvusi tokia drastiška.
Istorikas D.Staliūnas pridėjo, kad sukilimas yra svarbus ne pats iš savęs, o kartu su kitais tuo metu vykusiais procesais, ypač su baudžiavos panaikinimu. Tai simbolizavo savotišką perėjimą prie modernios visuomenės.
„Sukilimo pasekmė buvo ne tik tai, kad nukentėjo sukilimo dalyviai, bet prasidėjo rusifikacija vadinta politika ir mes galime sakyti, kad jei ne sukilimas, tai ta politika nebūtų buvusi tokia drastiška“, – teigė D.Staliūnas.
Jis atkreipė dėmesį, kad sukilimas tiesioginio ryšio su lietuvių ir baltarusių tautiniais judėjimais neturi, po represijų kaip tik buvo atimtos galimybės tautoms visavertiškai formuotis, o esant poreikiui vietoj K.Kalinausko būtų buvęs sugalvotas kitas tautinis herojus.
„Asimiliacinė politika prieš baltarusius tikrai stabdė baltarusių, kaip modernios tautos, formavimąsi. Literatūroje galim rasti tezių, kad valdžia padėjo lietuviams prieš lenkus. Nėra laiko lįsti į detales, bet, mano supratimu, tai yra mitologija, kurią pagrįsti faktais būtų sudėtinga“, – sakė D.Staliūnas.
Vis dėlto sutarta, kad K.Kalinausko mitas buvo svarbus baltarusių tautokūroje.
Sukilimo mitas keitėsi kartu su santvarkomis
Anot S.Wiecho, 1863-1864 sukilimas ir jo mitas nuo pat pradžių buvo manipuliacijos objektas. „Neatsitiktinai Muravjovo įsakymu pirmieji sukilimo istorikai buvo rusai ir kalbėjo apie sukilimą turėdami konkrečių tikslių“, – sakė jis.
Norėta sukilimą pristatyti neigiamoje šviesoje ir paneigti, kad tai buvo nacionalinis sukilimas. Buvo platinamas mitas, kad šis sukilimas tebuvo bajorijos ir dvasininkijos suokalbis, nukreiptas prieš valstietiją.
S.Wiecho nuomone, dalyvaujantys sukilime skirtingose vietose turėjo skirtingus požiūrius, veiklos metodus, tačiau kadangi tai buvo kelių sudedamųjų dalių sukilimas, buvo galvojama apie tam tikrus federalizacijos elementus atkūrus valstybę: „Galvota apie 1772-ųjų sienas, tačiau kitokią sandarą, federacinę valstybę.“
Tiesa, tarpukariu pozicija pasikeitė. Istorikas L.Zasztowtas sakė, kad, jo nuomone, tuomet sukilimo metinių minėjimams Lenkijoje įtakos turėjo maršalo Józefo Piłsudskio pozicija – iki jo mirties 1935 metais tai buvo viena svarbiausių valstybinių švenčių.
Nors po Antrojo pasaulinio karo sukilimas Lenkijoje buvo įpintas į komunistinę tradiciją, ir toliau daug kalbėta apie Adomą Mickevičių ir sukilimą.
„Dažnai rengtos eitynės, dalyviai jose rengdavosi XIX amžiaus rūbais, vykdavo daug iškilmių. Šventė vyravo iki 1939 metų“, – pasakojo L.Zasztowtas.
Nors po Antrojo pasaulinio karo sukilimas Lenkijoje buvo įpintas į komunistinę tradiciją, ir toliau daug kalbėta apie Adomą Mickevičių ir sukilimą.
Tuo metu Lietuvoje iki sovietmečio sukilimas laikytas svetimu, dažnai priskirtas „lenkmečiui“. D.Staliūnas papasakojo, kad dėmesys 1863-1864 įvykiams pradėtas kreipti tik sovietmečiu. „Pagal oficialią interpretaciją jis turėjo tapti savu, bet niekada netapo labai svarbiu dėl jo antirusiško pobūdžio“, – sakė istorikas.
D.Staliūnas priminė kuriozišką situaciją, kai praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lukiškių aikštėje buvo pastatyta paminklinė lenta K.Kalinauskui ir Zigmantui Sierakauskui. Lentos autoriai tai suprato kaip kovą už socialinę lygybę, politines teises, tačiau nomenklatūra į ją reagavo kitaip. Greitai atsirado kita paminklinė lenta revoliuciniams demokratams.
Istorikas taip pat atkreipė dėmesį, kad sovietmečio pasakojimo apie sukilimą pasekmės yra jaučiamos ir šiandien. Kaip pavyzdį jis pasitelkė filmą „Tadas Blinda: pradžia“. „To filmo siužetas, mano nuomone, didele dalimi atkartoja sovietinį naratyvą, nes geriečiai yra valstiečiai, kurie sukyla, o blogiečiais yra ne tik karininkai, bet ir dvarininkai, yra lenkas dvarininkas“, – sakė D.Staliūnas.
A.Smaliančukas paliudijo, kad baltarusiškasis sukilimo mitas ir jo transformacijos yra kiek panašios į lietuvišką variantą. Iš pradžių kalbėta apie baltarusių valstiečių sukilimą prieš lenkų bajorus, K.Kalinauskas tapo nacionaliniu herojumi, o sovietmečiu tautinis dėmuo pašalintas, liko tik pasakojimas apie revoliucionierių demokratų kovą.
Dėl K.Kalinausko vertinimo Baltarusijoje vis dar kyla diskusijos
Anot D.Matveičyko, Baltarusijoje tarpukariu egzistavo dviem frontais kovojančio K.Kalinausko modelis – prieš caro administraciją ir stambius dvarininkus. Tiesa, toks modelis neilgai gyvavo. Penktame dešimtmetyje K.Kalinauskas buvo paskelbtas bajorų didvyriu, taigi pieštas neigiamomis spalvomis. Pirmojo pasaulinio karo metais Sovietų Sąjunga vėl pakeitė nuostatas K.Kalinausko atžvilgiu ir jis buvo reabilituotas.
„Tiesa, sukilimas buvo paskelbtas valstiečių sukilimu, kuris tik chronologiškai sutapo su lenkų bajorų sukilimu“, – teigė D.Matveičykas.
Anot istoriko, ilgainiui įsitvirtino jo, kaip revoliucionieriaus demokrato, įvaizdis, tiesa, nuo 1991-ųjų derintas ir su tautinėmis pažiūromis.
„Nors nuo tada – prorusiškų propagandistų jam buvo užtraukta neigiama reputacija, vaizduojant jį kaip teroristą, norėjusį, kad būtų atkurta Lenkija, o Baltarusija prijungta prie jos. Šiandien jo, kaip teroristo, koncepcija iš dalies dar gaji, bet tokioje marginalinėje pozicijoje. Negalima sakyti, kad sukilimas yra pamirštas“, – sakė D.Matveičykas.
L.Zasztowto nuomone, diskusija apie tai, kieno buvo sukilimas, yra absurdiška, o tai, kad tarpukariu lenkai pradėjo kalbėti apie „lenkų sukilimą“, yra rusiška tradicija: „Tai buvo bendras kelių tautų sukilimas, bet tokia minėjimo tradicija formuojasi tik šiuo metu.“
Penktadienį, lapkričio 22 d., Vilniaus Rasų kapinėse vyks iškilmingos dvidešimties mirties bausme nubaustų 1863-1864 m. sukilimo dalyvių laidotuvės, kuriose dalyvaus Lietuvos ir Lenkijos prezidentai su pirmosiomis poniomis, Baltarusijos vicepremjeras, Latvijos ir Ukrainos vyriausybių atstovai.
Iškilmingą ceremoniją transliuos Lietuvos ir Lenkijos televizijos.
