– Kas paskatino domėtis, kaip rytų europiečiai mėgina imituoti Vakarų Europos kultūrą?
– Manau, kad visas pereinamasis laikotarpis nuo 1990-ųjų iki 2004-ųjų, Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) pradžios, buvo labai spalvingas, smurtingas, nesaugus ir nejaukus, kupinas didelių baimių, nežinomybės. Tačiau kartu – lūkesčių, didelių galimybių nuojautos. Tas laikas buvo labai įdomus – po Sovietų Sąjungos žlugimo visuomenė atsidūrė kultūros griuvėsiuose ir bandė suvaldyti nežinomybę bei nesaugumą kopijuodama, imituodama įvairias vakarietiškas praktikas. Tačiau esminis aspektas, įkvėpęs daryti šį tyrimą, buvo 2004 m., dar prieš Lietuvai įstojant į ES, vykusi „Šviesiausios Europos valstybės“ akcija.
Tigras savo tigriškumo nešvenčia. Kilo klausimas, kodėl lietuviams reikia savo europietiškumą įrodinėti tokiomis pompastiškomis priemonėmis ir ar galima dėti lygybės ženklą tarp Vakarų ir Rytų Europos po to, kai Lietuva įstojo į ES.
Šios akcijos metu šalies gyventojai buvo paprašyti tam tikru metu įjungti visas galimas šviesas, o Lietuva buvo fotografuojama iš palydovo. Ji turėjo būti šviesiausia Europos valstybė. Tuomet tapo labai įdomu, kodėl žmonės taip desperatiškai ir pompastiškai siekia pabrėžti savo europietiškumą. Ką reiškia tai, kad Lietuva – šviesiausia ES valstybė? Ką referuoja šie simboliai? Taip pat kilo toks lengvas įtarumo šešėlis, nes, kaip sako postkolonializmo teoretikai, – tigras savo tigriškumo nešvenčia. Kilo klausimas, kodėl lietuviams reikia savo europietiškumą įrodinėti tokiomis pompastiškomis priemonėmis ir ar galima dėti lygybės ženklą tarp Vakarų ir Rytų Europos po to, kai Lietuva įstojo į ES.
Čia kyla įdomus paradoksas. Viena vertus, Lietuva tapo ES dalimi, tad galima traktuoti, kad pagaliau mūsų pereinamasis laikotarpis sėkmingai baigėsi, grįžome ten, kur visuomet norėjosi būti – į Europą. Kita vertus, Lietuvai tapus ES nare prasidėjo masinė emigracija iš Lietuvos. Tad įdomu, ką parodo pastarasis aspektas ir kas slypi už tų fasadų, už garsiai deklaruojamo europietiškumo?
– Kokius metodus pasitelkėte tyrinėdama šį reiškinį?
– Buvo taikomi specifiniai kultūros studijų metodai, kai aprašomos atrinktos kultūrinės, politinės ir ekonominės praktikos. Kadangi laikotarpis nuo 1990-ųjų iki 2004-ųjų yra labai ilgas ir tai nebuvo didelis projektinis tyrimas, buvo aprašyti keli charakteringi reiškiniai. Pavyzdžiui, kaip Lietuvoje diegiamos kai kurios teisinės praktikos, kaip atsiranda neatitikimų tarp tų teisinių kategorijų ir konkretaus jų turinio Lietuvoje.
Dar vienas pavyzdys – restoranų ar kavinių muzikantai, dainuojantys angliškai ir nesuprantantys šios kalbos, jos nemokantys, nežinantys, apie ką jie dainuoja. Tai yra radikalus neatitikimas tarp formos ir turinio, kraštutinis imitavimo ir mimezės pavyzdys, taip pat – visiško asmens bejėgiškumo pavyzdys. Juk kaip žmogus pritaiko savo kūno kalbą, veido išraišką, kokias emocijas jis reiškia dainuodamas dainą, kurios prasmės jis nesupranta, nežino, apie ką ji yra? Taigi buvo atrinkti keli tokie groteskiški pavyzdžiai, variantai, įvykę Lietuvoje nuo 1990-ųjų iki 2004-ųjų.
Man atrodo, kad šis pavyzdys labai charakteringas ir tarsi apibendrina, ryškiausiai išreiškia visą šią mimetinę, imitavimo ir skolinimosi kultūrą, kai nepaprastai norima būti europiečiais, tokiais pasirodyti. Kai to trokštama bet kokia kaina, tokios praktikos imituojamos net nesuvokiant, ką jos reiškia. Tuo pačiu žmonės kalba ne apie savo autentiškus jausmus, ne apie tai, ką jie iš tikrųjų išgyvena, kas jiems svarbu, bet imituoja jiems primestą kanoną. Tai ir tapo ryškiausiu mano straipsnio pavyzdžiu.
– Prieš pokalbį citavote rašytojo Homi K.Bhabhos mintis apie imituojantį žmogų ir jo koncepciją. Papasakokite plačiau.
– H.K.Bhabhos imituojančio žmogaus koncepcija yra kilusi iš kolonializmo ar postkolonializmo studijų. Jo teigimu, imituojantis ir kopijuojantis žmogus yra atsidūręs kultūrinio ir ekonominio nelygiavertiškumo situacijoje. Tad kolonijų gyventojas traktuojamas kaip mažesnis, silpnesnis, mažiau vertingas. Jis, norėdamas prilygti kitiems, yra priverstas kopijuoti ir imituoti kolonisto kalbą, kultūrines ir socialines praktikas.
Tos praktikos dažnai jam labai svetimos. Jos sukuria tam tikrą išorinę, apsauginę kriauklę, fasadą. Jos įkalinančios, nes tik taip galima užmegzti dialogą su kolonistu, kolonizuojančia visuomene. Žmogus taip pat labai ryškiai jaučia savo bejėgiškumą, imituodamas jis negali perteikti savo paties autentiškos patirties, yra priverstas apsimetinėti.
– Ką toks siekis kopijuoti sako apie mus? Ar nurodo nevisavertiškumą, neišgyventus kompleksus, neįvykusią kultūrinę transformaciją, silpną identiteto suvokimą?
Lietuva po 1990 m. atsidūrė nesaugumo, nežinomybės būsenoje. Įsivaizduokite, Sovietų Sąjungoje užaugo dvi žmonių kartos, kurios miglotai įsivaizdavo, kas yra Vakarai.
– Manau, kad šį procesą galima įvardyti visais jūsų pasakytais bruožais. Jis ir natūralus, ir rodantis kultūrinį nelygiavertiškumą, padriką identitetą ir t. t. Kas buvo kopijuojama pereinamuoju laikotarpiu? Beveik viskas, beveik visose srityse. Antropologai ir sovietologai vadina tai sistemų eksportu. Tai reiškia, kad iš Vakarų eksportuojamos visos socialinės, ekonominės, politinės institucijos, kultūrinė kalba, sąvokos, koncepcijos, projektai. Kaip Vašingtone vykusioje konferencijoje sakė vienas iš Baltijos šalių ambasadorių, visa mūsų teisinė sistema praktiškai buvo pavogta iš Vokietijos. Su tuo aš ne visai sutinku, nes žodis „pavogta“ nėra teisingas.
Patys europiečiai labai aktyviai dalyvavo tame procese, eksportuodami savo politines, ekonomines ir kultūrines institucijas į Rytų Europą. Tai buvo natūralus procesas. Lietuva po 1990 m. atsidūrė nesaugumo, nežinomybės būsenoje. Įsivaizduokite, Sovietų Sąjungoje užaugo dvi žmonių kartos, kurios miglotai įsivaizdavo, kas yra Vakarai. Sovietinis pasaulis jiems galbūt atrodė nemielas, nemėgstamas, tačiau jis buvo jiems vienintelis pažįstamas pasaulis. Staiga visa ši visuomenė žlugo, nebeliko nieko, tik ekonominis, institucinis, politinis chaosas ir klausimas – kas bus toliau? Taip Vakarų kopijavimas ir imitavimas tapo galinga strategija siekiant išeiti iš nežinomybės ir chaoso būsenos.
– Kokie ryškiausi kopijavimo sindromai atsiskleidė, kokių Vakarų Europos bruožų norėta įgyti labiausiai?
– Kopijavimas pirmiausia apėmė politinius ir ekonominius dalykus, buvo siejamas su rinkos ekonomika, kapitalizmu ir liberaliąja demokratija, vartotojiška kultūra. Tačiau tai yra paviršutiniški dalykai, nes giluminiai vis dar lieka nepaliesti. Už to fasado lieka įvairios traumos, neartikuliuotos patirtys, nuoskaudos, pyktis. Šios emocijos tuo metu suspenduotos, nes vyko integracija į ES, simboline prasme – grįžimas į Europą. Skubėta perimti praktikas, jas nukopijuoti, o pačių žmonių traumos, autentiški išgyvenimai ir visa, kas neatitinka įsivaizduojamo kanono, tarsi sušluojama po kilimu. Kalbant apie klausimą, kas yra tikras europietis, šiame kontekste tikras europietis yra tas, kuris nesidairo per petį į jokius autoritetus, nesistengia niekam įtikti, kuriam jo europietiškumas yra natūralus, lengvas, savaime suprantamas. Savo europietiškumo toks asmuo nekvestionuoja, tai ne duotybė, o natūrali aplinka.
Skubėta perimti praktikas, jas nukopijuoti, o pačių žmonių traumos, autentiški išgyvenimai ir visa, kas neatitinka įsivaizduojamo kanono, tarsi sušluojama po kilimu.
Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, posovietiniais metais, susidarė kitokia situacija. Išgyventas stiprus jausmas, kad sovietinė okupacija išplėšė tas visuomenes iš Europos. Posovietinis žmogus tarsi paženklintas tam tikros stigmos, sovietinės patirties. Dauguma žmonių, kurie keliauja į Vakarus, ypač pirmą kartą, pasakoja, kaip iš kūno kalbos ar aprangos, iš išvaizdos jie pažįstami ir identifikuojami kaip kažkas kitas – beveik europietis, tačiau ne visai. Tai ir yra tas skirtumas.
Rytų europiečiui jo europietiškumas yra užduotis, misija, tai, ką reikia įrodyti, atkurti. Labai įdomu, kad, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose viešintis prancūzas arba vokietis pasakys, kad jis yra iš Europos, o lietuvis, latvis ar lenkas prisistatys ar bus pristatomas kaip žmogus iš Rytų Europos.
– Ar įmanoma atkurti ar įgyti tikrą europietiškumą?
– Europietiškumas yra socialinis konstruktas, paremtas galios santykiu – labai konkrečiu ir specifiniu, tokiame pat konkrečiame kontekste. Ankstyvaisiais posovietiniais metais europietiškumas reiškė didžiulę Vakarų Europos kultūrinę, politinę, ekonominę hegemoniją. Šie galios santykiai labai dinamiški, jie nuolat keičiasi, nes visuomenė vystosi, susiduria su skirtingais iššūkiais, skirtingomis krizėmis. Šiandien visuomenės, kurias istoriškai suvokiame kaip Vakarų Europą, susiduria su didžiule imigrantų krize, „Brexit“ ir kitais politiniais iššūkiais. Ši situacija visiškai kitokia ir manau, kad šiuo atveju noras imituoti Vakarus gerokai mažesnis.
– Tad kiek tas kopijavimas aktualus dabar?
– Iš ko kyla tas kopijavimas? Iš nelygiavertiškumo, noro pritapti ir prilygti. Taip pat – su politiniu, ekonominiu vystymusi, nes Lietuvoje keičiasi tiek ekonominio, tiek kasdienio gyvenimo standartai. Skirtumas tas Vakarų ir Rytų Europos mažėja, žmonės, išvykę į Vakarų šalis, nebesijaučia nesaugūs, nėra apimti didžiulės nuostabos. Žmonių norą kopijuoti ir imituoti lemia realios ekonominio, politinio, socialinio gyvenimo aplinkybės.
– Kokią kainą moka žmogus, mėginantis tapti vakarų europiečiu?
– Čia svarbūs du aspektai. Pirmąjį įvardinčiau kaip teigiamą, tai – didžiuliai laimėjimai, privalumai iš to, ką davė Vakarų Europos imitavimas ir kopijavimas. Buvo suvaldytas posovietinio gyvenimo chaosas, išgyventa nežinomybė, Lietuva integravosi į Vakarų Europos kultūrinę, politinę, ekonominę erdvę. Kaip minėjau, žmonės, išvykę į Prancūziją, Ispaniją ar kitas šalis, ten jaučiasi jaukiai, atpažįsta jas kaip savas, pažįstamas. Jie yra pažįstami kaip europiečiai, o ne svetimi žmonės. Galima keliauti, dirbti, studijuoti, atostogauti, apsipirkinėti ir t. t.
Kitas, neigiamas, aspektas yra tai, kad posovietinės transformacijos buvo labai intensyvios ir dauguma žmonių patyrė didžiulį psichologinį, emocinį ir kultūrinį šoką. Žinoma, permainas visuomenė sutiko su džiaugsmu, bet tai buvo ne tik didelio džiaugsmo, bet ir didelio šoko laikotarpis. Ekonominiu atžvilgiu Rytų Europoje buvo taikoma šoko doktrina. Tai reiškia, kad senosios ekonominės sistemos yra atšaukiamos ir vyksta ne laipsniškas perėjimas į kapitalizmą, bet žmonės tarsi įmetami į naują sistemą. Jie priversti joje kapanotis ir išplaukti.
Žmonės dažnai nežinojo, kad jų šeimoje vienas iš tėvų ar net sutuoktinis yra augęs tremtyje. Jie matydavo smurtaujantį ir geriantį tėvą, bet niekada nematė, kas už to yra, kokios patirtys ir traumos už viso to slypi.
Nors tranzitologai dažniausiai akcentuoja ekonominę šoko doktriną, manau, kad lygiai toks pat šokas vyko ir socialiniu, psichologiniu ir kultūriniu lygmeniu. Kai žmonės yra šoko būsenoje, jie suspenduoja, represuoja savo jausmus. Nėra laiko užsiiminėti pasakojamąja istorija, kvestionuoti savo elgesio motyvų, savijautos, analizuoti traumų ar užsiiminėti psichoanalize. Tuo metu reikia išgyventi, judėti pirmyn, sukurti valstybę, atkurti institucijas, kasdienio gyvenimo stabilumą. Kaip sako postkolonializmo teoretikai, yra imituojamas paviršius, fasadas, bet už jo lieka labai daug neartikuliuotos ir neįvardytos patirties, nuoskaudų, nepasitenkinimo.
Žmonės dažnai sako, kad jie traumų neprisimena, kad jų gyvenimas buvo sąlyginai stabilus, bet tai neatsimenama dėl to, kad tiesiog nežinota. Pavyzdžiui, dėl visuotinai paplitusios nutylėjimo kultūros. Žmonės dažnai nežinojo, kad jų šeimoje vienas iš tėvų ar net sutuoktinis yra augęs tremtyje. Jie matydavo smurtaujantį ir geriantį tėvą, bet niekada nematė, kas už to yra, kokios patirtys ir traumos už viso to slypi.
Taip pat manau, kad posovietinis, pereinamasis laikotarpis buvo didžiulio šoko, nors ir didžiulės laimės metas. Sovietinė sistema, tokia nemėgiama, žlunga, bet laisvės patyrimas yra ir džiaugsmingas, ir traumuojantis. Jau nekalbant apie tai, kad per kelias dienas prarandamos viso gyvenimo santaupos, o kartu nuvertėja ir viso gyvenimo patirtis. Žmonės atsiduria kitame pasaulyje, kitoje visuomenėje, kultūroje, kurią jie menkai pažįsta, sunkiai joje orientuojasi. Todėl kai kurie tyrėjai akcentuoja, kad posovietinės visuomenės yra potrauminio sutrikimo visuomenės. Potrauminis sutrikimas yra tokia specifinė žmogaus būklė, nuo kurios kenčia, pavyzdžiui, kariai, grįžę iš Afganistano, arba moterys, nukentėjusios nuo seksualinės prievartos.
Tai reiškia, kad dėl tam tikrų išorinių aplinkybių žmogus praranda bazinį pasitikėjimo jausmą, yra labai piktas ir į kiekvieną, net menkiausią triukšmą, reaguoja kaip į grėsmę. Be to, reaguoja į tai su smurtu. Kai kurių tyrėjų teigimu, posovietinėse visuomenėse tai tapo bendru kolektyviniu simptomu – natūralia, kolektyvine visuomenės būkle, kuri yra natūralizuota kaip savaime suprantama.
Kaina, kurią sumoka imituojantys žmonės – jų likusios, taip ir neįvardytos ir neverbalizuotos nuoskaudos, nerimas, pyktis, nusivylimas. Šiandien visa tai pasireiškia kitais būdais – svaigalų vartojimu, fiziniu ir emociniu smurtu, nepasitikėjimu savimi, patyčiomis, savižudybėmis. Tai dalykai, apie kuriuos šiandien vis daugiau kalbama ir reikia kalbėti.
– Šiais dalykais domimės ne tik mes patys, bet ir žmonės iš vakarietiškos kultūros, tos vakarietiškos Europos, apie kurią kalbame, – jūsų tyrimo pagrindu sukurtas filmas.
– Labai smagu, kad šis tyrimas rado atgarsį ir šiais metais Anastasija Piroženko iš Nyderlandų kino akademijos straipsnio pagrindu sukūrė filmą „Syndromes of Mimicry“ (liet. „Mimikrijos sindromas“). Jame vaizduojami dalykai, aprašyti mano straipsnyje. Tai įvairios situacijos, kuriose žmonės bando suvaldyti nesaugumo būseną posovietinėse visuomenėse imituodami ir kopijuodami Vakarus. Manau, kad šis filmas parodo vis didesnį žmonių susidomėjimą tuo, kas buvo nutylėta, kas liko už europietiškumo fasadų, kas yra ne taip.
