„Kam patinka šiukšlėse gyventi? – klausia dvylika metų Želsvos kaime Marijampolės savivaldybėje ūkininkaujantis Drąsius Kisielius. – Yra kategorija žmonių, gyvenančių sąvartyne, tačiau, mano manymu, žmogus turi susitvarkyti savo ūkį. Šiais laikais tai daryti nėra sunku“.
Netinkamai tvarkomos, teršia aplinką
Žemės ūkio technikos atliekos – akumuliatoriai, amortizatoriai, filtrai, alyva, padangos ir kt. – priskiriamos prie pavojingųjų atliekų. Išmestos į komunalinių atliekų konteinerius ar, dar blogiau, nuklojusios pamiškes, pakeles, jos ne tik plečia ir taip didėjančius sąvartynus, teršia aplinką, bet ir irdamos išskiria žmogaus organizmui pavojingas chemines medžiagas: sunkiuosius metalus, pavyzdžiui, šviną, bei elektrolitus.
Niekur nereikia vežti – paskambini, susitari, atvažiuoja žmonės ir atliekas išveža. Yra atliekų, už kurių išvežimą reikia mokėti, kitos išvežamos nemokamai. Pavyzdžiui, už priduotą akumuliatorių dar ir sumokama.
„Niekur nereikia vežti – paskambini, susitari, atvažiuoja žmonės ir atliekas išveža. Yra atliekų, už kurių išvežimą reikia mokėti, kitos išvežamos nemokamai. Pavyzdžiui, už priduotą akumuliatorių dar ir sumokama“, – atliekų tvarkymo ypatumus aiškino D. Kisielius.
Ūkininkas priminė, kad akumuliatorius, kaip ir kitas žemės ūkio technikos atliekas, šalinti kartu su komunalinėmis yra draudžiama. Pavojingųjų atliekų šalinimas kartu su nerūšiuotomis komunalinėmis atliekomis yra reglamentuojamas teisės aktų.
Pridavus nebenaudojamas technikos dalis išrašomas oficialus atliekų pridavimą patvirtinantis dokumentas. Vėliau šios atliekos yra perdirbamos. Reikia priminti, kad prieš trejus metus Lietuva buvo gavusi oficialų perspėjimą iš Europos Komisijos dėl neegzistuojančios įstatyminės bazės. Vis dėlto Seimo nariai suskubo ir sugebėjo patvirtinti reikalingas Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas.
Stengiasi tvarkytis
„Dirbame su rusiškais traktoriais, per metus atliekų tvarkymo bendrovei išvežame apie 100 litrų tepalų. Dėl kitų atliekų – sunku paskaičiuoti, tačiau prireikus priduodame“, – pasakojo ūkininkaujantis D. Kisielius.
Statistika rodo, kad ūkininkai po truputį sąmoningėja. Atliekų tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ duomenimis, 2013 m. perdirbti buvo priduota 82 940 kg akumuliatorių, lyginant su 53 681 kg 2014 m., oro filtrų – 7010 kg, lyginant su 5919 kg, amortizatorių – 2029 kg, lyginant su 1085 kg užpernai. Tiesa, pernai, lyginant su 2012 m., mažiau priduota padangų: 2013 m. šis skaičius siekė 33 783 kg, užpernai – 41 902 kg. Visas šias atliekas galima perdirbti ir panaudoti dar kartą.
„Pažįstu daug ūkininkų, kurie naudojasi sukurta sistema – neieško, kur užkasti akumuliatorių, atliekas atiduoda jų tvarkymu užsiimančiai bendrovei, – sakė D. Kisielius. – Vis dėlto kaimo žmonės stengiasi susitvarkyti po savęs – jiems rūpi, kad kiemas, kuriame gyvena, būtų švarus. Mūsų kaimas per dvidešimt metų jau spėjo „išeiti“ iš komunizmo. Žmonės pamatė pasaulio, pakeliavo, todėl stengiasi gražiau gyventi, darosi atsakingesni“.
Nepasidavė pagundai
Kauno rajone ūkininkaujantis Danas Dambrauskas su siaubu prisiminė laikotarpį, kai pro pakelės šiukšles būdavo sunku nusigauti iki savo ūkio. „Ko tik nerasdavome pakelėje, – šypsojosi pamiškėje savo ūkį tvarkantis vyras. – Kartais netgi tekdavo gaišti laiką, kad galėtume nurinkti išmestas atliekas nuo vienintelio į sklypą vedančio tako per mišką. Rinkome ir padangas, ir senas automobilių detales, įvairias pakuotes. Žmonės netgi sugalvodavo panaudotą alyvą pilti po samanomis“.
Kauno rajone ūkininkaujantis Danas Dambrauskas su siaubu prisiminė laikotarpį, kai pro pakelės šiukšles būdavo sunku nusigauti iki savo ūkio.
Pasak D. Dambrausko, daugelis anksčiau traukdavo pečiais ir sakydavo „O kas čia blogo?“ Niekam net nekildavo įtarimas, kad alyvos atliekose galima rasti kone trečdalį Mendelejevo lentelės: varį, cinką, sunkiuosius metalus, chlorintus. „Pildavo visi, kur papuldavo ir numodavo ranka, nes nebuvo tinkamai veikiančios sistemos. Atrodydavo, kad žmonės tais laikais, prieš gerą dešimtmetį, ir namus galėdavo pasistatyti iš buitinių atliekų“, – juokėsi pašnekovas.
Ūkininkas negalėjo atsakyti į klausimą, kas versdavo žmones tai daryti. „Manau, kad jie nesuprasdavo, kad ta pati gamta, kurią teršia, mus maitina. Tačiau skubėti kaltinti irgi nereikia. Sistemos, kuri egzistuoja dabar, nebuvo. Niekas juk tais laikais net negalvodavo, kad gali savo atliekas priduoti, o už dalį jų – net gauti pinigų. Niekas nebijojo būti baudžiamas, niekas nežinojo, kokios gresia baudos. O dabar viskas reguliuojama įstatymais ir baudomis“, – sakė Danas Dambrauskas.
Skiriant baudas, prie kompromisų nelinkstama
Nejaučiame jokio gailesčio skirdami baudas.
Kauno rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Vytautas Rimas patikino: sukurta atliekų surinkimo ir tvarkymo sistema veikia, svarbu – ja naudotis: „Jeigu ūkininkas turi nenaudojamą akumuliatorių, jis gali jį priduoti atliekų tvarkymo bendrovei. Taip pat, kaip ir kiekvienas, aplinka besirūpinantis, žmogus. Stambūs ūkininkai, kurie turi daugiau įvairios technikos, žinoma, visada turi daugiau atliekų. Tad tikrai nebeverta galvoti, kur jas „slėpti“ ar deginti“.
Pasak specialisto, dar prieš dešimtmetį tekdavo sukti galvą, ką daryti su nebetinkamomis naudoti atliekomis, dabar rasti informacijos, kaip jas tvarkyti, nėra sudėtinga. Visą reikiamą informaciją galima rasti ir projekto „Esu atsakingas vairuotojas“ interneto svetainėje www.esuatsakingas.lt.
Deja, net veikiant geriausioms sistemoms kartais atsiranda norinčiųjų jas apeiti. „Anksčiau žmogus, gavęs baudą už ne vietoje išmestas atliekas, teisindavosi klausimu: „O kur man jas dėti?“ Dabar šio klausimo negirdime, todėl nejaučiame jokio gailesčio skirdami baudas“, – sakė Kauno rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas ir priminė, kad gyventojo, tokiu būdu padariusio žalą aplinkai, laukia bauda nuo 200 iki 400 litų.
