Lukiškių aikštės ateitis ginčus pradėjo kelti jau 1991-aisiais, išmontavus ten stovėjusį Lenino paminklą. Kurį laiką vykę abstraktūs ginčai dėl aikštės paskirties ir ateities buvo sustabdyti 1995-aisiais. Tais metais aikštės kampe atsirado granito plokštė su įrašu: „Šioje aikštėje bus įamžintas nežinomojo partizano ir kovotojo dėl Lietuvos laisvės atminimas. 1995 m. gegužės 20 d.“.
Įšaldytos diskusijos ir vėl atgimė, kai Seimas žengė dar vieną žingsnį aikštės paskirties klausimu. 1999 m. vasario 11 d. priimtas nutarimas: „Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.“
2000 metų spalio mėnesį priimtas įstatymas „Dėl Lukiškių aikštės Vilniuje“, kuriuo šia aikšte pavesta rūpintis vyriausybei. Tuometinis prezidentas Valdas Adamkus įstatymą vetavo, argumentuodamas, kad Lukiškių aikštės klausimas turėtų būti sprendžiamas Vilniaus miesto savivaldybės, atsižvelgus į Seimo nuomonę.
Sutarta nesutarti
Klausimas ir vėl atgaivintas prieš Lietuvos valstybės paminėjimo tūkstantmetį. 2007 m. vasario mėnesį Vilniaus miesto savivaldybė organizavo kūrybines dirbtuves, laukdama menininkų pasiūlymų dėl Lukiškių aikštės rekonstrukcijos ir jos paminklo. Buvo pabrėžta, kad paminklas turėtų derėti prie memorialinės ir reprezentacinės aikštės paskirties.
Konkurso žiuri buvo sudaryta iš 21 asmens – Seimo narių, valstybinių įstaigų atstovų, skulptorių ir architektų. 2008 m. balandį atrinkti menininkų darbai eksponuoti Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje.
2008 m. gegužę konkurso žiuri išrinko septynis darbus, turėjusius dalyvauti antrajame etape. 2009 m. pradžioje konkurso komisijos pirmininkas, tuometinis Vilniaus miesto meras, „Tvarkos ir teisingumo“ atstovas Juozas Imbrasas pareiškė, jog organizatoriai per mažai informavo visuomenę apie projekto eigą.
Prasidėjusios diskusijos metu išryškėjo aiškus visuomenės nuomonių susiskaldymas.
Prasidėjusios diskusijos metu išryškėjo aiškus visuomenės nuomonių susiskaldymas: vyresnio amžiaus miestiečių grupės siūlė memorialinį paminklą, kuris pasižymėtų tradiciškai suvokiama simbolika. O jaunesni ir liberalesni žmonės pageidavo poilsiui pritaikytos miesto erdvės ir vietoje memorialinio paminklo siūlė pastatyti istoriškai neutralų objektą.
„Surengus viešą projektų aptarimą, paaiškėjo, kad skiriasi tremtinių ir miestiečių nuomonės dėl Lukiškių aikštės paskirties. Pastarieji mano, kad aikštėje reikia daugiau gyvybės: medžių, žalumos, gėlių, fontanų – be paminklų ir sienų, tuo metu tremtiniai ir istorikai projektuose pasigedo amžinosios ugnies, nežinomo kareivio kapo simbolikos“, – tuomet skelbė TV3 naujienos.
2009 m. kovą, jausdama visuomenės spaudimą ir nesugebėdama suderinti dviejų pusių interesų, sprendimo priėmimą komisija atidėjo ir kreipėsi į teisininkus dėl susidariusios konfliktinės situacijos ir jos teisinių aspektų.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos anksčiau kreipėsi į konservatorių premjerą Andrių Kubilių ir tuometinį sostinės merą Vilių Navicką su siūlymais stabdyti Lukiškių aikštės rekonstrukcijos konkursą ir pakeisti konkurso komisiją.
2009 m. kovo 12 d. architektų sąjungos susirinkimo išvadoje paskelbta: „Kadangi, tarybos nuomone, ir II konkurso etapas neatskleidė aiškaus favorito, tikslinga užbaigti šį konkurso etapą, išrenkant keletą perspektyviausių darbų. Atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius, ekonominę situaciją ir miesto vystymosi tendencijas, peržiūrėti konkurso uždavinius, sąlygas ir tęsti konkursą po kurio laiko“.
Atėjusi ekonominė krizė sustabdė sprendimą dėl paminklo Lukiškių aikštėje ir vėl jis atgimė jau artėjant valstybingumo šimtmečio minėjimui.
J.Imbrasas: „Nieko per jėgą mes nestūmėm“
15min pakalbino du tuometinių diskusijų paliestus politikus – buvusį Vilniaus miesto merą Juozą Imbrasą ir premjerą Andrių Kubilių. Jie abu stebėjosi, kad šis klausimas vis dar sprendžiamas ir po dešimtmečio bei atveda prie tokio paties konflikto.
Šiuo metu Seimo nariu esantis buvęs meras J.Imbrasas teigė, kad Lukiškių aikštėje turėtų stovėti valstybės simboliu laikomas objektas.
„Buvo konkursas, bet nieko per jėgą mes nestūmėm“, – prisimindamas 2008–2009 metų debatus dėl paminklo kalbėjo „Tvarkos ir teisingumo“ narys.
„Ir dabar į Seimo komisiją atėjo tie patys vyrai, kurie kalbėjo tada. Jie prieštaravo, kad architektų pateikti variantai neatitinka tos dvasios, kurios siekia mūsų patriotinės organizacijos. Todėl ir nebuvo skubėta. Mes tada įsiklausėm į žmonių nuomonę“, – pasakojo J.Imbrasas.
Paklaustas, ar tik patriotinės organizacijos turi lemiamą balsą šiame sprendime ir ar derėtų išklausyti ekspertų ar miestiečių nuomonės, Seimo narys retoriškai klausė: „O ar patriotinės organizacijos ne visuomenė pagal jus?“.
„Suverenas (tai yra tauta) išrinko Seimą. Seimas, jausdamas atsakomybę, kad jais patikėjo, priėmė rezoliuciją su aiškia kryptimi. Tokia kryptimi, kuri buvo parašyta ir projektavimo užduotyje architektams – valstybės simbolis turi būti pagrindinis akcentas“, – aiškino J.Imbrasas.
Bet kažkodėl ekspertai, viena ministerija, ne žmonių rinktos institucijos, neįsiklausė į tautos rinktos institucijos, atstovaujančios visiems piliečiams, nurodymą, – pridūrė jis.
„Bet kažkodėl ekspertai, viena ministerija, ne žmonių rinktos institucijos, neįsiklausė į tautos rinktos institucijos, atstovaujančios visiems piliečiams, nurodymą“, – pridūrė jis.
J.Imbraso manymu, šį kartą Lukiškių aikštės klausimas pagaliau turėtų būti išspręstas. „Bus karšta diskusija“, – prognozavo jis, kalbėdamas apie ketvirtadienio diskusiją Seime.
„Linkstama, kad būtų Vytis ar kažkas panašaus. Reikia nenukrypti nuo to“, – kalbėjo Seimo narys, pabrėždamas, kad konkurso užduotyje numatyta vieta aikštėje paminklui-valstybės simboliui.
Paklaustas, kodėl projektas taip ilgai tęsiamas, J.Imbrasas svarstė, kad kai kurie valdžios atstovai per darbų gausą vis pamiršta šį svarbų klausimą.
„Seimo nuomonė nebuvo įgyvendinta. Palikta ekspertams, vienos ministerijos atstovams. Va šitiems palikta keisti tą kryptį, kurią Seimas jau nustatė savo sprendimu“, – piktinosi jis.
„Dabar labai madinga tuos ekspertus visur kviesti, tik nežinau, ant kurio medžio priauga tų ekspertų Lietuvoje?“ – retoriškai klausė J.Imbrasas.
A.Kubilius: „Mes toje pačioje vietoje“
2008–2012 metais Lietuvos premjeru buvęs Andrius Kubilius teigė, kad pasiūlymų tuo metu sulaukta daug. Ypač aktyvūs buvo išeivijos atstovai.
„Mums atrodė, kad tie pasiūlymai ne visiškai tiko Lukiškių aikštės idėjai“, – pasakojo buvęs premjeras. „Mes toli nenujudėjom, nes tam reikėjo pinigų, o pinigų tuo metu nelabai buvo. Tas klausimas vilkinosi ir buvo atidėtas“, – prisiminė A.Kubilius.
Paklaustas, ar nemano, kad diskusija ir jos tonas pasikeitė nuo prieš dešimtmetį vykusių ginčų, konservatorių atstovas pripažino, kad viskas vyksta labai panašiai.
„Man atrodo, kad mes toje pačioje vietoje ir niekur toli nejudam. Bijau, kad ir nepajudėsim. Labai abejoju tokiu paminklų statymo principu: su visuomenės apklausomis, su plačiais svarstymais...
Visą laiką kartoju, kad Lietuvoje nuo 1990-ųjų metų pastatytas vienas tikrai aukščiausios kokybės paminklas – paminklas Sausio 13-osios aukoms Antakalnio kapinėse“, – teigė jis.
„Nepamenu, kad tuo metu būtų buvę kokie platūs konkursai ar vieši svarstymai. Buvo visiems žinomas, puikus skulptorius, amžiną atilsį Stasys Kuzma. Nepamenu, ar tai buvo Aukščiausioji Taryba, ar kita institucija, bet kreiptasi į jį ir jis su visa savo menine atsakomybe ir sąžine padarė gerą paminklą“, – konstatavo A.Kubilius.
„Dabar tie visi konkursai, konkursėliai, dirbtuvės, dirbtuvėlės, apklausos visokios – manęs neįtikina, kad toks metodas gali pagimdyti tikrai gerą kokybę su atsakingo, gero menininko išmintimi ir kūrybine idėja. Nežinau nė vieno paminklo, kad ir kokioje Romoje, kur pilna puikių paminklų, kad tas paminklas būtų darytas su kokiomis visuomenės apklausomis ir debatais“, – pridūrė jis.
Jo teigimu, jei jau visuomenė negali atrasti sutarimo, tai gal geriau tiesiog visą Lukiškių aikštę užsėti pieva ir palikti ją žmonėms.
Nemanau, kad Seimas, susėdę visi šitie 141, išspręs, kuris čia dabar paminklas turi būti.
„Nemanau, kad Seimas, susėdę visi šitie 141, išspręs, kuris čia dabar paminklas turi būti“, – skeptiškai apie parlamento gebėjimą susitarti šiuo klausimu kalbėjo A.Kubilius.
„Mes jau pabandėme kažkada svarstyti, koks Vytis turi kaboti Seimo salėje – tai visi susiginčijo, susipyko ir nieko nenusprendė“, – juokėsi buvęs premjeras.
„Jei jau nežinome, kaip priimti sprendimus dėl kokių monumentų, tai pažiūrėkime, ką daro kitos valstybės, – kalbėjo jis. – Sakykime, Berlyne yra labai įspūdingas paminklas Holokausto aukoms. Tai nėra kažkokia monumentinė skulptūra, bet palieka neišdildomą įspūdį.
Paklauskime tada Berlyno valdžios, kaip jie tokį monumentą padarė? Ar jie skelbė visuotines apklausas ir ginčijosi iki nukritimo dėl variantų? O gal tiesiog buvo apsisprendimas surasti žymiausius pasaulio skulptorius ir patikėti jų menine išmintimi ir atsakomybe?“ – retoriškai klausė A.Kubilius.
Komentuodamas kolegos J.Imbraso teiginį, kad visuomenės organizacijos ir Seimas turi spręsti Lukiškių aikštės klausimą, A.Kubilius neslėpė skeptiško požiūrio.
„Aš apsispręsčiau kokiu menininku pasitikime, jei Lietuvoje nėra tokios kokybės, tai pasikvieskime iš kitur, kur pastaruoju metu statyti tikrai įtikinami, aukštos kokybės monumentai, ir prašykime jų nuomonės. Kvieskime tokius menininkus ir prašykime padėti Lietuvai išspręsti šią problemą“, – siūlė politikas.
