Gąsdina mirusių vaikų ir skrodimo vaizdais
Nuo praėjusios savaitės pradžios „Facebook“ plinta įrašas, kad galima atsisakyti (pačiam ar už vaikus) organų donorystės esant gyviems. Kartu platinama klaidinga nesutikimo su organų donoryste esant gyvam forma.
„Visiems ir kiekvienam, kuris žino bei suvokia, ką reiškia nebeturėti konstitucinės teisės ir juolab prigimtinės: 1. Atsisakyti organų donorystės, esant gyvam!!! 2. Atsisakyti organų donorystės už savo vaikus, jiems esant gyviems!!!“ – rašoma „kreipimusi“ pavadintame tekste.
Toliau aiškinama, esą iki naujo – numanomo sutikimo – donorystės modelio likusios savaitės, iki patvirtinimo ir įsigaliojimo – keli mėnesiai.
„Arba visi dabar išgirstame, kas laukia mūsų visų gyvųjų nuo birželio, ir imamės masinio veiksmo šitą skubiai apskųsti Konstituciniam Teismui, paviešinti per visas TV, soc. platformas, užgulame tą Transplantacijos biurą / Sveikatos ministeriją motinų ir rėvų kūnais, arba jungiamės ir ieškome dar kitų būdų, – kviečia įrašo autorius. – Arba teliekame informuotais kurčnebyliais luošiais, abejingais liumpenais bei mankurtais – prieš patį save, savo šeimas ir vaikus.“
Organų donorystė esant gyvam donorui galima tik išskirtiniais atvejais.
Jis ragina kelti „masinę nefeisbukinę protesto bangą“, imtis teisėtų žingsnių ir veiksmų. „Man rūpi mano gyvas kūnas, man rūpi kiekvienas gyvas vaikas, mano ar ne mano“, – apibendrina pseudonimu prisistatantis „Facebook“ vartotojas.
Prie įrašo pridėtos „atšauktų ir nebegaliojančių“ atsisakymo dokumentų kopijos bei kelios „asociatyvios nuotraukos dėmesiui atkreipti“.
Vienoje matyti, kaip galima suprasti, miręs ar prie mirties esantis (anksčiau panašių nuotraukų tėvai paprašydavo ir nujausdami neteksiantys atžalos) mažametis vaikas. Kitoje – du kiek vyresni į vieną karstą suguldyti vaikai. Pasitelkus atvirkštinę vaizdo paiešką pastarąją nuotrauką galima rasti 2010 m. viename tinklaraštyje paskelbtame įraše apie ankstyvąsias pomirtines fotografijas.
Nė viena iš šių dviejų nuotraukų niekur internete nesusieta su organų transplantacija, ypač atlikta prieš mažamečių ar jų tėvų valią. Akivaizdu, kad įrašas jomis iliustruotas, norint sustiprinti bauginantį įspūdį.
Dar viename paveiksliuke matyti negyvo vyro kūnas, kurį kažkas pjauna skalpeliu.
Ši iliustracija su organų transplantacija taip pat niekaip nesusijusi. Ją galima rasti šiame straipsnyje apie teismo medicinos istoriją. Čia po piešiniu nurodyta, kad matomas preliminarus pjūvis. Jis buvo išspausdintas 1910 m. išleistoje gydytojo Charleso Richardo Boxo knygoje apie skrodimo technikas.
Raginimu atsisakyti būti organų donoru jau pasidalijo (čia, čia) 2,1 tūkst. žmonių, beveik 700 išreiškė reakcijas.
Vieni tiesiog pasidalijo nuoroda į originalų įrašą ar jo tekstu, kiti dar pridėjo po kelis sakinius, pavyzdžiui, „Dabar kiekvienas už save, savo vaikus“.
Savaitgalį „Facebook“ vyko ir tiesioginė transliacija, kurios metu kalbėta apie atsisakymą būti organų donoru. Maždaug 45 min. trukmės jos įrašo nebėra, galima rasti tik komentarų aptariama tema: „Jei nenorite tapti atsarginių dalių rinkinių, pasidomėkite... <…> Jauniems ir vaikams ypač svarbu... Jūsų valdžia ir hienos baltais chalatais, ruošiasi atidaryti naują verslą…“
Donorai – tik artimieji
Į raginimą atsisakyti būti donoru ir platinamą melagingą informaciją apie vadinamąją gyvąją organų donorystę sureagavo Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
„Organų donorystė esant gyvam donorui galima tik išskirtiniais atvejais, – teigiama biuro Komunikacijos skyriaus vedėjos Lauros Bilinskaitės išplatintame pranešime. – Inkstą dovanoti galima tik artimam šeimos nariui ar sutuoktiniui.“
Gyvoji organų donorystė būna, kai transplantacijos laukiančiam žmogui (recipientui) persodinamas gyvo sutuoktinio ar kito artimo šeimos nario inkstas.
Be to, gali būti persodinama dalis kepenų, bet mūsų šalyje tokios transplantacijos neatliekamos, recipientai vaikai tam siunčiami į užsienio klinikas, kur jų donorais taip pat tampa artimiausi šeimos nariai.
Žmogus gali neturėti donoro kortelės, bet tyliai pritarti donorystei, palaikyti jos idėją, tačiau po tokių pasisakymų dėl to pradės abejoti.
Donoru gali tapti tik pilnametis artimas giminaitis arba sutuoktinis, kuris sutiktų dovanoti inkstą. Nepilnametis gali dovanoti tik regeneruojančius audinius ir ląsteles – kraujodaros kamienines ląsteles iš kraujo ar kaulų čiulpų.
„Kraujodaros kamieninių ląstelių donorystė iš nepilnamečio asmens gali būti atliekama tik tais atvejais, kai suaugęs artimas šeimos narys negali tapti donoru, – pranešime cituojama Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centro vadovė gydytoja onkohematologė prof. dr. Jelena Rascon. – Nepilnamečio asmens kamieninės ląstelės gali būti donuojamos tik broliui ir sesei, mamai ar tėčiui.
Jos gali būti imamos iš kaulų čiulpų arba iš kraujo. Donoro organizme kamieninės ląstelės greitai atsistato, todėl po donacijos donoras nepatiria žalos.“
Nuo 2018 m. buvo tik 14 atvejų, kai pilnametystės nesulaukusiam recipientui buvo persodintos nepilnamečio brolio ar sesės kamieninės ląstelės.
Iš gyvo nepilnamečio draudžiama imti neregeneruojančius audinius: ragenas, kaulinius, kraujagyslinius ar raumeninius audinius bei organus: širdį, kepenis, inkstus, kasą ar plaučius.
Pagal dabar galiojančius teisės aktus, Lietuvoje galima išreikšti sutikimą ar nesutikimą organų donorystei tik po savo mirties. Esminė sąlyga, kad žmogus taptų organų donoru po mirties, – pacientui turi būti konstatuota smegenų mirtis ar sustojusi širdies veikla ir nutrūkusi kraujotaka.
Mano kaimynai, išsilavinę žmonės, siunčia tokius kaip pasidalintasis vaizdo įrašus: gal gali pakomentuoti, ar tai tiesa, štai dokumentai prisegti.
„Kalba apie organų donorystę galima tik <…> kai būna išnaudotos visos galimybės atgaivinti žmogų, – pažymėta pranešime. – Kitomis mirties aplinkybėmis organų donorystė nėra galima.
Be mirusiojo artimųjų sutikimo mirusio asmens audinius, organus paimti ir panaudoti transplantacijai yra draudžiama. Mirusiojo artimųjų atsiklausiama tokia pirmumo tvarka: sutuoktinio, pilnamečių vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių ar seserų. Gavus vieno iš šių asmenų sutikimą ar nesutikimą nustatyta pirmumo tvarka, kitų mirusiojo artimųjų sutikimo neklausiama.“
Iš turinčiųjų kortelę donorais tapo 5
„Skleidžiama dezinformacija, bet kiek daug žmonių ja dalijasi ir priima už gryną pinigą… Tai labiausiai gąsdina“, – platinamą įrašą įvertino Lietuvos asociacijos „Gyvastis“, vienijančios žmones, kurie laukia transplantacijos arba jau gyvena su persodintais organais, vadovė Aušra Degutytė.
Jos įsitikinimu, tokie raginimai visuomenėje pasės nepasitikėjimo pačia donorystės idėja sėklą. Transplantacijos laukiančių žmonių gyvybė tiesiogiai priklauso ne tik nuo jų noro gyventi ir nuo medikų geranoriškumo, bet ir nuo visuomenės pritarimo.
Bus nemažai žmonių, kuriuos raginimas paveiks, spėjo portalo 15min pašnekovė. Tai jau matyti – pradėjus platinti įrašą ir ypač po transliacijos buvo pateikta maždaug 50 nesutikimų dėl donorystės po mirties. NTB duomenimis, nuo 2001-ųjų, kai Lietuvoje pradėtos išduoti donoro kortelės, iki šių metų vasario 1 d. tai padarė 435 žmonės.
„Tai – tik pradžia, banga dar ateis, – įsitikinusi asociacijos vadovė. – Žmogus gali neturėti donoro kortelės, bet tyliai pritarti donorystei, palaikyti jos idėją, tačiau po tokių pasisakymų dėl to pradės abejoti.
Mano kaimynai, išsilavinę žmonės, siunčia tokius kaip pasidalintasis vaizdo įrašus: gal gali pakomentuoti, ar tai tiesa, štai dokumentai prisegti. Kaip paveikia! Jei žmonės dalintųsi teisinga informacija, ji tikriausiai nebūtų tokia įtikinanti ir sąmoningai priimama.“
A.Degutytės žodžiais, gąsdinimas dėl organų paėmimo iš gyvo žmogaus yra ištrauktas iš konteksto. Ji taip pat pabrėžė, kad donorais tampama po mirties – nustačius smegenų mirtį, staigiai sustojus kraujotakai ir nebeplakant širdžiai.
„Visų pirma turi būti nustatyta smegenų mirtis. Paprastai kalbant, žmogus turi mirti reanimacijos skyriuje, prijungtas prie aparatų. Tik tuomet reanimatologai pradeda kalbėti su donoro artimaisiais. Jei šie pasako „ne“, net jei mirusysis turėjo donoro kortelę, donorystės procesas neprasideda.
Bet kuriuo atveju galiausiai sprendžia artimieji. Net kai bus numanomos donorystės modelis, kuriam taip priešinamasi, vis tiek artimieji tars lemiamą žodį. Iš esmės niekas nesikeis, tik dings donoro kortelė, kuri yra neefektyvi. Per laiką, kai ji galioja, sutikimą dėl donorystės išreiškė 44 tūkst. žmonių. Iš jų jau mirė apie 550 žmonių ir vos 5 tapo tikraisiais donorais. Kiti, kurių artimieji sutiko paaukoti organus, kortelės neturėjo.“
Pašnekovė nurodė, kad per metus Lietuvoje dėl įvairiausių priežasčių miršta apie 43 tūkst. žmonių. Esą vos šimtas iš jų galėtų tapti organų donorais, kitaip tariant, jų mirtis atitinka kriterijus. Organai paimami tik iš pusės.
„Kad žmogus taptų donoru, turi labai pasisekti“, – apibendrino A.Degutytė.
Turi būti nustatyta smegenų mirtis. Paprastai kalbant, žmogus turi mirti reanimacijos skyriuje, prijungtas prie aparatų. Tik tuomet reanimatologai pradeda kalbėti su donoro artimaisiais.
Nors greitai lakstantys motociklininkai dažnai pašaipiai vadinami donorais, tai nėra tikslu. Mat avarijos, į kurias jie pakliūva, dažnai būna didelės ir žūtis įvyksta iškart. Tokiu atveju organų persodinti negalima.
Prižiūri bent 10 žmonių
Net žmogui mirus taip, kad jis galėtų būti donoru, o artimiesiems sutikus paaukoti organus, tai nebūtinai įvyksta. Amžius nėra svarbiausias kriterijus – donoru yra tapęs ir 75 metų sulaukęs žmogus.
Žiūrima, kokia mirties priežastis, kokiomis ligomis žmogus sirgo. Būna, kad kažkuris organas netinka dėl pažeidimo: vieną inkstą galima persodinti, kito – ne, nes jis paveiktas ligos. Svarbus ir laiko faktorius – štai širdį reikia persodinti per 4 val. nuo kraujotakos atjungimo.
Dar reikia imunologinio, kitų rodiklių, ne vien kraujo grupės atitikimo. „Gyvasties“ vadovė citavo vieną imunologę, kad jos inkstas imunologiškai gali tikti tik vienam iš 600 žmonių.
„Kuriam? Nė vienas medikas nerizikuotų persodinti organo tam, kam netinka, nes gali baigtis recipiento mirtimi.
Būna situacijų, kai vieno iš tėvų inkstai netinka savam vaikui, tad ką galime kalbėti apie svetimus žmones. Turi būti ypatingas atitikimas. kad organizmas neatmestų organo kaip svetimkūnio. Viskas daug sudėtingiau nei toje demagogijoje skelbia. Nėra taip parasta, kad ėjau gatve ir atėmė.“
Gyvo žmogaus inkstas persodinamas tik artimajam. Aštuntadalį kepenų tėvai gali padovanoti savo vaikui, tokios operacijos atliekamos Lenkijoje.
Todėl, pasak A.Degutytės, dėl minėtų priežasčių – medicininių, logistinių, apribojimų, kam galima persodinti nemirusio žmogaus organus, – sunku net teoriškai sumodeliuoti situaciją, kad esant gyvam be sutikimo išpjautų kurį nors organą ir perkeltų į svetimą kūną.
Taip pat skaitykite: Jei „automatiškai“ taptumėte sutinkančiu dovanoti savo organus po mirties: reikštumėte nesutikimą?
Žmogus, pildydamas sutikimą, o po mirties jo artimieji gali nurodyti, ką aukoja – visus tinkančius organus ar tik kai kuriuos. Neretai neleidžiama transplantuoti ragenos, širdies.
Maždaug trečdaliu atvejų, kai nesutinka aukoti jokių mirusiojo organų, artimieji motyvuoja nežinantys, ką jis pats apie tai galvojo. Daugelis bijo, kad bus sudarkytas kūnas. Bet organai, A.Degutytės teigimu, išimami preciziškai ir estetiškai, kaip per įprastą operaciją, mat juos, atsargiai atsiejus kraujagysles, reikia sveikus perkelti į kitą kūną.
Transplantuojant rageną išimama tik ji, ne visa akis, ir įdedama dirbtinė plėvelė, tad veidas neatrodo kitaip.
Viena iš didžiausių visuomenės baimių organų donorystės tema – organų prekyba. Su donorystės procesu detaliau susipažinę, ypač jame dirbantys medikai tikina, kad kalbėti apie nėra prasmės.
„Europoje, Lietuvoje kalbėti apie tai beveik beprasmiška. Organų donorystė yra procesas, taip gali kalbėti žmonės visiškai jo neįsivaizduojantys. Kiekviename šio proceso etape dalyvauja ne mažiau kaip 10 žmonių, neįmanoma to nuslėpti, neįsivaizduoju, kaip tai būtų galima padaryti“, – 15min yra sakęs ne vienerius metus šioje srityje dirbantis chirurgas, transplantologas Vitalijus Sokolovas.
Moterų – dukart daugiau
Pagal dabar galiojantį informuoto sutikimo modelį, savo valią dėl organų donorystės galima išreikšti užpildžius Asmens sutikimą, kad jo audiniai, organai po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti. Tai galima padaryti internetu, prisijungus prie elektroninių valdžios vartų.
Popierinę sutikimo ar nesutikimo formą galima užpildyti asmens sveikatos priežiūros įstaigose, švietimo, farmacijos ir kitose įstaigose, kuriose patvirtintos pareigybės, reikalaujančios biomedicinos mokslų srities, medicinos, farmacijos, visuomenės sveikatos krypties išsilavinimo (pvz., vaistinės, aukštosios mokyklos ir pan.).
Sutikimas ar nesutikimas registruojamas užpildžius tik tas popierines formas, kurios yra pateiktos NTB tinklalapyje (kaip aukščiau esančioje nuotraukoje).
Išreiškus sutikimą paaukoti savo organus išduodama donoro kortelė, bet ji tėra tik simbolinis šio veiksmo patvirtinimas. Pasiryžusieji donorystei įtraukiami į Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą – būtent tai, ne kortelė parodo jų valią.
Iki vasario 1 d. sutikimą po mirties savo organus ir (ar) audinius paaukoti transplantacijai yra davę 44 257 žmonės (ypač aktyviai jie tai darė pernai ir užpernai). Tik 5 proc. nurodė, kad paaukotų tam tikrus organus, likusieji dovanotų visus.
Beje, moterys dukart labiau linkusios tapti donorėmis – jos sudaro 67 proc. davusiųjų sutikimą. 636 asmenys pakeitė savo nuomonę dėl sutikimo donorystei.
Prieš mėnesį Vyriausybė pritarė numanomo sutikimo organų donorystės modeliui, kai visi žmonės laikomi potencialiais donorais, išskyrus raštiškai atsisakiusiuosius jais būti.
„<…> numanomo sutikimo modeliu mirusio žmogaus audinių ir organų donorystės atveju siekiama visuotinai svarbaus tikslo – pagerinti asmenų, kurie laukia audinių ar organų transplantacijos, sveikatą arba išgelbėti jų gyvybę“, – sakoma jos išvadoje.
Seimas svarsto grupės parlamentarų inicijuotą projektą, kad donoru gali būti kiekvienas veiksnus asmuo, kuris nėra sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka pareiškęs nesutikimo, kad jo audiniai, ląstelės, organai būtų atiduoti transplantacijai.
Jei žmogus nebūtų išreiškęs savo valios dėl donorystės, reikėtų artimųjų sutikimo. Įstatyme liktų galioti nuostata, kad be mirusiojo artimųjų sutikimo mirusio asmens audinius, organus paimti ir panaudoti transplantacijai draudžiama.
Iniciatorių pateikiamais duomenimis, numanomo sutikimo modelis taikomas 21 Europos šalyje, įskaitant kaimynines Latviją ir Lenkiją.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
