Po Tautiškos giesmės giedojimo ir ilgo pasisėdėjimo prie matės „Mindaugo“ draugijoje grįžome į Argentinos lietuvės Anos (Onutės) Semėnas namus. Susėdome prie kavos puodelio, o Ana nuo spintos nukėlė dovanų gautą degtinės butelį ir man, Kevinui bei mus atlydėjusiai Nadijai įpylė po stikliuką.
Anos namuose daug apdovanojimų už aktyvią veiklą ir kitos lietuviškos simbolikos. Ji dirbo lietuviškoje Argentinos radijo programoje „Lietuvos aidai“, vertė Maironio poeziją, buvo viena iš knygos apie Beriso lietuvius autorių. Jos iniciatyva sekmadieniais vietos moterys renkasi vadinamajai arbatėlei, kurioje ispaniškai bendrauja apie lietuviškus reikalus.
Ketvirta karta jau, o vis dar dainuoja lietuviškai ir šoka tautinius šokius.
„Mano abu tėvai buvo lietuviai. Iš seserų ir brolių buvau vyriausia. Mama Lietuvoje buvo siuvėja, turėjo diplomą. Kai atvykome tėvas nenorėjo, kad mama dirbtų sunkų darbą Beriso mėsos perdirbimo įmonėse, tad ji nuo ryto iki vakaro dirbo prie siuvimo mašinos“, – pasakojo A.Semėnas.
„Mano tėvai kalbėjo lietuviškai, bet norėjo, kad aš mokyčiausi ispanų kalba“, – sakė Argentinos lietuvė.
Ji nuo vaikystės ėjo į ispanišką mokyklą, o baigusi ją ir sulaukusi devyniolikos metų pati pasirinko mokytojos profesiją. „Mindaugo“ draugijos veikloje dalyvavo ne tik ji, bet ir mažesni broliai bei seserys. Anos teigimu, jai labiausiai patiko kūrybinė veikla – poezija, teatras.
„Visada norėjau žinoti apie savo šeimą, kuri gyvena Lietuvoje... Mama skaitydavo laiškus iš Lietuvos ir verkdavo“, – pasakojo Ana.
„Kai į Lietuvą atėjo sovietai, pradėjo eiti išdraskyti, išplėšyti artimųjų laiškai. Mano tetos buvo išvežtos į Sibirą. Atsimenu, kad tėtis mamai sakydavo: kaip gerai, kad Joniukas buvo biednas. Tik vėliau supratau, kad tai dėl to, kad kitus, kurie turėjo turto, išvežė į Sibirą“, – prisiminė ji.
Ana ištekėjo už italo Victoro, susilaukė trijų vaikų, kurie net ir specialiai nemokomi patys pasuko link lietuvybės.
„Mano vaikai išgirdę muziką pradėjo sakyti, ar negalime eiti mes šokti, – apie jų prisijungimą prie lietuviško kolektyvo pasakojo moteris. – Paklausiau savo vyro, ar gali, ir jis sutiko. Paskui pats prisijungė, veždavo vaikus į lietuviškus renginius, dalyvaudavo“.
Anos Semėnas sūnus nekalba lietuviškai, tačiau jis prisideda prie lietuvių bendruomenės gerovės. Būtent jo iniciatyva vaikai iš gatvės buvo pakviesti mokytis šokti tautinių šokių ir vėliau išaugo į kolektyvą, kuris šiemet dalyvavo Dainų šventėje.
Kaip ir vaikai, visi Anos anūkai užsikrėtė lietuvybės idėja. Vienas anūkas, mokęsis Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, netgi grįžo gyventi į Lietuvą, o proanūkė šiemet tapo Dainų šventės dalyve.
„Ketvirta karta jau, o vis dar dainuoja lietuviškai ir šoka tautinius šokius“, – juokėsi ji. „Aš niekada jiems nesakiau – eik, daryk. Bet jie matė, kad aš darau, ir prisijungdavo“, – teigė Ana, pabrėždama, kad net ir šventės Argentinoje švenčiamos lietuviškai.
„Turim plotkeles, dvylika patiekalų per Kūčias, per Velykas – margučiai. Viskas kaip ir Lietuvoje“, – pasakojo moteris.
Surasti tėvo gimines padėjo knyga
Ana pasakoja, kad jos tėvai daugiau laiko skirdavo darbui, bet namuose stengėsi saugoti tradicijas, švęsti kartu su kitais lietuviais, dainuoti dainas. Pirmą kartą lankydamasi Lietuvoje ji stengėsi susitikti su savo tėvo šeimos nariais. Apie juos ji nežinojo beveik nieko, nes tėvas atvyko į Argentiną būdamas labai jaunas, iškart po karinės tarnybos tarpukario Lietuvoje. Be to, mažai pasakodavo.
Turim plotkeles, dvylika patiekalų per Kūčias, per Velykas – margučiai. Viskas kaip ir Lietuvoje.
„Tėvas nerašydavo į Lietuvą, tik mama“, – pasakojo Ana, pridurdama, kad žinojo tik tiek, kad jis turėjo brolį.
Padėti susitikti pusbrolius jai padėjo apie Beriso lietuvius parašyta knyga. Būtent jos pristatymo Lietuvoje metu ji susipažino su tėvo artimaisiais. „Bendraujam internetu“, – šypsodamasi teigė Ana, pasakodama, kad viena pusseserė Vilniuje, o pusbrolis gyvena Latvijoje.
„Kai pirmą kartą nuskridau į Lietuvą, nemaniau, kad kalbu lietuviškai, bet kažkas lyg galvoje atsidarė ir pradėjau kalbėti. Argentinoje aš nekalbėjau lietuviškai su niekuo, nes vyras italas, vaikai argentiniečiai, mokykloje irgi viskas ispaniškai, bet kažkas nutiko ir pradėjau ne tik kalbėti, bet ir dainuoti. Pusbrolis stebėjosi, kiek daug atsimenu, nors, atrodo, nėra iš kur atsiminti“, – juokėsi Argentinos lietuvė.
Paklausta, ką mano apie demografines Lietuvos problemas, gyventojų mažėjimą, Ana šyptelėjo ir sakė: „Tegul išvažiuoja iš Lietuvos, pamato Vokietiją, Ispaniją, bet jie sugrįžta. Sugrįžta net ir trečia karta kaip mano anūkas. Bet bėda, kad žmonės vaikų neturi – vienas ar du vaikai.“
„Lietuviai linksmi, svetingi žmonės, moka ir sunkiai dirbti, ir linksmintis“, – apie lietuvių bendruomenę pasakojo Ana, teigdama, kad tokios savybės būdingos tautiečiams bet kuriame pasaulio krašte.
„Aš paprastas žmogus ir neturiu daug, bet visas mano turtas yra šeima, kuri myli Lietuvą“, – pokalbį užbaigė A.Semėnas, žadėdama net ir stabdoma sveikatos problemų ir senatvės dar sugrįžti į Lietuvą.
15min žurnalisto kelionę į Argentiną apmokėjo „Tautiškos giesmės“ ir „4 milijonai“ projektų rengėjai. Straipsnių turiniui tai įtakos neturi.
