Moterys švyti ir juokiasi, kad ir pirmagimius gimdė beveik kartu, ir antrų atžalų laukiasi kartu.
Kartu ir sugalvojo nedidelį projektą, kaip pačios įvardija, įkūrė MB „Su ragiukais“, tad dabar pardavinėja internetinėje parduotuvėje vaikiškus megztus drabužėlius.
Norint grįžti, reikia meilės
Kėdainiuose užaugusios moterys po mokyklos išsivažinėjo kas kur. Indrė studijuoti pasirinko Mančesterį.
Ko reikia, kad žmonės iš užsienio grįžtų?
Indrė vardija: „Reikia meilės – tėvynei, savo miestui, žmonėms. Aš visą laiką norėjau grįžti. Kaip 3–4 metus užsienyje prabuvusi, galiu pasakyti, kad sprendžiant pagal tuos lietuvius, kuriuos man teko sutikti, žmogus labiau pasijaučia savo tėvynės dalimi, kai išvyksta.
Kai mes čia gyvename, pastebime labai daug trūkumų – žmonių, infrastruktūros, miesto, kalbos. Į ką nors nuolat norime lygiuotis, siekti kažko kito. Bet tik iki tol, kol išvažiuojame į užsienį, pastebime, kad ir kitur turime daug trūkumų. Kai kažkas tavęs nedžiugina, pradedi ilgėtis savo namų, savo kalbos, šeimos, savo tradicijų. Turbūt per ketverius metus atsirado gana stiprus noras sugrįžti. Ir padariau tokį sprendimą.“
Reikia meilės – tėvynei, savo miestui, žmonėms. Aš visą laiką norėjau grįžti.
Ir užsienyje ryšys su tautiečiais nenutrūksta, sako Indrė, gal kaip tik – sustiprėja.
„Su kitais lietuviais pasirinkdavom ir tuos pačius darbus, ir studentų įvairiose atstovybėse būdavo. Buvo įkurta ir Mančesterio studentų bendruomenė, ten mes priklausėme. Pasiilgdavome ir lietuviškų patiekalų, lietuviškų švenčių, artimųjų, tai natūralu. Štai Sandra, studijuodama Vilniuje, galėdavo gal kiekvieną savaitgalį grįžti ir aplankyti savo tėvus. Mes tai darydavome rečiau, nes kalbu ir apie kitus lietuvius, kurie pasirinko studijuoti užsienyje“, – kalbėjo Indrė.
Patogu auginti vaikus
Paprašyta pasidalyti bent keliomis rekomendacijomis Kėdainių (arba – bet kurio Lietuvos miesto ar rajono) vadovams, kaip susigrąžinti emigrantus, Indrė ilgai negalvojo.
Sakydama, kad tebeturi tamprius ryšius su tuo pačiu Mančesteriu, kur tebegyvena jos sesuo, moteris paminėjo visų pirma tai, kad žmonės renkasi gyventi ten, kur gali rasti savo kvalifikaciją, savo sugebėjimus atitinkantį darbą ir už tai gauti padorų atlyginimą.
„Tai turbūt yra numeris vienas, mums visiems gyvenime reikalingas gerai apmokamas darbas. Antras dalykas, kad tokiuose Kėdainiuose galbūt kartais pasigendi multikultūriškumo. Gal tai galima pakeisti, jei atviresnė visuomenė irgi paragintų bent kai kuriuos grįžti. Nes būdami Mančesteryje žmonės jaučiasi galintys save geriau realizuoti įvairiose srityse.
Trečias dalykas... Kai kurie žmonės, gyvendami didmiesčiuose, nebūtinai užsienyje, gal ir Lietuvoje tas pats, natūraliai ieško ramybės, harmonijos, švaros, ekologijos. Kėdainiai gali būti tas miestas, kuriame patogu, paranku auginti vaikus, turėti aktyvų laisvalaikį, atitinkantį poreikius ir norą. Nesudėtingas susisiekimas. Visi tokie praktiški dalykai, užtikrinantys patogų gyvenimą, manau, irgi skatina grįžti į savo gimtą miestą“, – kalbėjo Indrė.
Kėdainiai gali būti tas miestas, kuriame patogu auginti vaikus, turėti aktyvų laisvalaikį. Visi tokie praktiški dalykai, manau, skatina grįžti į savo gimtą miestą.
Į Lietuvą Indrė grįžo vos gavusi diplomą.
Kas buvo sunku? Sako, kad visų pirma nebuvo lengva nuspręsti, kur Lietuvoje norėtų save matyti – kokiame mieste, kokioje darbovietėje.
„Bet viskas vyko labai sklandžiai, todėl sunkumų neįvardyčiau“, – atvirai sako moteris ir pripažįsta, kad dabar jau galutinai su šeima yra apsisprendusi gyventi mažame mieste, kur daugiau laiko galima skirti šeimai, nereikia jo leisti spūstyse, vežiojant vaikus į darželį ar mokyklą ir panašiai.
Ji sako, kad rinkosi tarp Lietuvos didmiesčių su jų paslaugų įvairove, didesniais atlyginimais bei įvairesniu kultūriniu gyvenimu ir mažo miesto, kuriame arti tavo šeima, namai bei ramesnis, tik gal mažiau kultūrine prasme intensyvus gyvenimas.
Iš Mančesterio Indrė šį bei tą norėtų persivežti į Kėdainius, bet kaip juokiasi – tik ne lietų:
„Parvežčiau daugybę lietuvių, kurie dar ten, ilgisi tėvynės, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių negrįžta.“
Svarstė – gal Kaunas
Sandros istorija panaši, bet kitokia: ji taip pat kėdainietė, studijavusi Vilniuje.
Abu su vyru gavo patrauklius darbo pasiūlymus ir grįžo į Kėdainius, tačiau dar kelerius metus svarstė, ar tai bus ta galutinė jų stotelė.
Anot Sandros, Vilnius labai geras miestas, nes ji galinti ir palyginti – pusmetį studijavo užsienyje, tad pagyvenus labai dideliame mieste su 2–3 mln. žmonių, ir Vilnius grįžus atrodo labai mažas, o valanda kelio iki paskaitų neprailgsta.
Mums kaip jaunai šeimai buvo svarbu vaikai. Kėdainiai neturi tos problemos, kaip gauti vietą vaikui darželyje ar mokykloje.
„Taip susiklostė, kad pirma aš gavau pasiūlymą ir grįžau į Kėdainius, per metus ir vyras. Per trejus–ketverius metus visokių svarstymų turėjome, ar čia nusėsti. Pagalvodavome – gal Kaunas. Jau grįžę į Kėdainius Vilnių atmetėme dėl labai racionalių priežasčių – jeigu nori gyventi Vilniuje labai komfortiškai, patrauklioje vietoje, turi uždirbti didelius pinigus. Bet ilgokai dvejojome, ar Kaunas, ar Kėdainiai.
Tada įvertini, kokias paslaugas tu čia gauni. Jeigu nori aktyviai praleisti laisvalaikį, gali eiti į baseiną, aerobiką, pasirinkimo yra, tik reikia noro. Kai kartais galvojame, kad mažame mieste nėra ką veikti, tai gal tiesiog neieškome galimybių. Čia yra nuo dailės terapijos iki labai aktyvaus sporto užsiėmimų.
Kitas dalykas, mums kaip jaunai šeimai buvo svarbu vaikai. Kėdainiai neturi tos problemos, kaip gauti vietą vaikui darželyje ar mokykloje, tikrai nereikia stovėti eilėse. Dar vienas svarbus dalykas – Kėdainiuose yra pakankamai didelių įmonių, kurios siūlo konkurencingus atlyginimus. Yra žmonių, kurie važinėja dirbti į Kėdainius iš Kauno. Mes tikrai turime įmonių, kur geri specialistai laukiami, jų trūksta“, – apie gimtojo miesto privalumus kalbėjo Sandra.
Norėjo ko nors naujo
Abi moterys pirmagimių susilaukė labai panašiu laiku – vaikų gimimo dienas teskiria dešimt dienų.
Sandra su Indre, kurios pažįstamos nuo mokyklos laikų, suartėjo jau grįžusios į gimtąjį miestą.
Augindamos vaikus abi žinojo, kad nori išbandyti ką nors nauja.
Mintis po minties klojosi viskas ir taip gimė idėja dėl megztų gaminių kūdikiams, kurią vis dar rutuliojame ir manome, kad su antrais gimstančiais vaikais plėsime projektą.
„Visada buvome veiklios, tiek Indrė savo darbe, tiek aš, tai norėjosi ko nors kito, naujo, kažko neišbandyto. Mintis po minties klojosi viskas ir taip gimė idėja dėl megztų gaminių kūdikiams, kurią vis dar rutuliojame ir manome, kad su antrais gimstančiais vaikais plėsime projektą. Turime minčių, tam reikia laiko, investicijų ir noro“, – kalbėjo Sandra.
Iš pradžių jos neslepia svarsčiusios imtis pardavinėti rankų darbo gaminius, tačiau sustabdė gana neįprastos priežastys.
„Pasirinkome ne rankų darbo megztukus. Juose rankų darbo pakanka, bet visas gaminys megztas mašina. Mezga mums Kaune. Yra kelios priežastys, kodėl pasirinkome pramoninį gamybos būdą. Visų pirma tai laikas nuo užsakymo iki jo įgyvendinimo. Jeigu žmogus nori rankų darbo megztuko, jo reikia ilgai laukti. Be abejo, gaminys bus pagamintas išskirtinai tam vaikučiui, tačiau tenka ilgai laukti.
Antra priežastis – mes bandėme, bet tai labai brangus darbas. Mūsų atveju tos moterys, kurios mezgė šituos megztukus, labai nuvertindavo savo rankų darbą. Pagal trukmę, kiek užtrunka numegzti tokį mažą megztuką, darbas yra labai nuvertinamas. Mes šito nenorėjome. Nenorėjome tokio išnaudojimo žmonių. Nuostabu, jeigu močiutė, mama ar tu pati moki megzti, tada gali laisvalaikiu savo malonumui kažką mezgi vaikui ar anūkui. Bet jeigu rankų darbo mezginiai parduodami ne už tą vertę, kurios yra verti, tai, mūsų nuomone, yra nehumaniška“, – teigė Indrė.
Įsigyti šių gaminių galima internetu. O pirkėjai, kaip sako Indrė ir Sandra, ne tik vietiniai iš Lietuvos – jų siūlomus megztukus ir pledus renkasi žmonės iš įvairių šalių, nors šia veikla moterys aktyviai užsiima tik nuo pernai rudens.
