Paskaitos ir kelionės po kraštą
Viena susitikimo koordinatorių Sigita Žemaitytė 15min.lt sakė, jog šiemet tikėtasi sulaukti aštuonių žmonių, bet dėl įvairių aplinkybių trys iš jų atvykti negalėjo: „Tačiau tas nedidelis skaičius mūsų negąsdina, nes tokiu atveju užsimezga artimesnis iš šiltesnis bendravimas tarp dalyvių, tarp kurių yra ir lietuvių, praktiką atliekančių studentų.“
Kursų dalyviai ne tik klausysis paskaitų, bet ir apsilankys pajūryje, Trakuose, meno galerijose.
Užsiėmimai ir tarpusavio bendravimas vyksta anglų kalba, nes užsienio lietuviai savo tėvų gimtosios kalbos gerai nemoka.
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Kursų dalyviai paskaitoje |
„Yra viena mergina iš JAV, kuri puikiai supranta lietuviškai, bet gėdijasi kalbėti“, – pasakoja S.Žemaitytė.
Du pusbroliai iš Nyderlandų lietuviškai nemoka, o brolis su seserimi iš Kolumbijos savo senelių ir tėvų dėka lietuviškai supranta, bet, kaip ir amerikietė mergina, nekalba.
„Lietuva – tai žmogus, o ne kalba, ne teritorija. Gali būti, kad su juo kalbi angliškai, ispaniškai, ar bet kuria kita kalba. Ir vis tiek tas žmogus yra lietuvis“, – sako Lietuvių išeivijos instituto mokslinis darbuotojas dr. Giedrius Janauskas. Jis užsienio lietuviams pasakoja apie mūsų ir jų šalies istoriją, supažindina su pagrindiniais jos faktais ir keliu į nepriklausomybę.
Lietuva – tai žmogus, o ne kalba, ne teritorija. Gali būti, kad su juo kalbi angliškai, ispaniškai, ar bet kuria kita kalba. Ir vis tiek tas žmogus yra lietuvis, – sako Lietuvių išeivijos instituto mokslinis darbuotojas dr. G.Janauskas.
Rengė darbą apie Lietuvą
Iš Amerikos atvykusi Rima Gungor Lietuvoje lankosi jau trečiąjį kartą, šiemet ji padeda koordinuoti programą. Merginos iš Čikagos seneliai ir motina kilę iš Lietuvos, tėvas – vokietis. Politikos mokslų ir filosofijos studijas baigusi Rima domėjosi Lietuvos nepriklausomybės istorija, per praėjusius vizitus lankėsi Seime, kur ieškojo įvairių analizuojamos temos archyvų.
Ji susidomėjo Nepriklausomybės atgavimu po diskusijos su močiute. Nuo tada Rima ieškojo informacijos, kaip Lietuvai pavyko atgauti Nepriklausomybę taikiu būdu. „Kalbėdamasi su žmonėmis, jiems sakau, kad kovoti galima ne vien pasitelkus agresiją“, – sako mergina, kartais sakinyje pavartojanti ir vieną kitą lietuvišką žodį.
Lietuvoje Rima jaučiasi kaip namuose, neblogai pažįsta Kauną, Vilnių, lankėsi Druskininkuose. Jos įspūdis apie lietuvius – labai geras: „Man atrodo, kad čia gyvena labai draugiški, šilti ir atviri žmonės. Amerikoje, jei gražiai elgiamės su nepažįstamais žmonėmis, į mus žiūri keistai. Per praėjusius vizitus susiradau draugų, kurie jau laukė manęs atvykstant ir šį kartą.“
Čikagoje gyvenanti lietuvė sako, jog nemažai žino apie savo praeitį, tėvų šaknis, ten aktyviai dalyvauja vietos visuomenės veikloje. Jos močiutė nuolat su anūke kalba lietuviškai: „Manau, tai, kad aš domiuosi Lietuva, yra jos nuopelnas.“
Po poros metų Rima planuoja grįžti į Lietuvą – čia dalyvaus šokių šventėje su „Spindulio“ šokių grupe. Taip pat ji neatmeta galimybės apsistoti čia ilgiau: „Labai noriu išmokti kalbėti lietuviškai. Dabar suprantu beveik viską, bet man gėda, nes nesu tikra dėl gramatikos.“.
Ketina ilgiau pagyventi Lietuvoje
Kolumbijos sostinėje Bogotoje gimęs ir gyvenantis 24 metų pramonės inžinierius Arūnas Lietuvoje vieši pirmą kartą: „Nusprendžiau dalyvauti šiame renginyje priėmiau prieš metus, ir labai laukiau šios dienos.“
Tamsių plaukų, rudų akių vaikinas labiau panašus į kolumbietį, nei lietuvių palikuonį. Bet jam, kaip ir Rimai, svarbu pažinti savo senelių kraštą, palyginti jį su aplinka, kurioje pats gyvena dabar: „Man labai patinka čionykštė architektūra – barokas traukia akį.“
Laisvai angliškai ir ispaniškai šnekantis Arūnas bei jo sesuo Indrė neslepia, kad nori išmokti ir lietuvių kalbos. „Dar vienas mano tikslas – mokytis kalbėti lietuviškai ir atvažiuoti čia tęsti magistro studijų. Bėda ta, kad šiuo metu gyvenu Bogotoje, turiu patinkantį darbą. Jei viską mesčiau ir skrisčiau čia, tai reikštų, kad turiu palikti, ką turiu pasiekęs ir vėl viską pradėti nuo nulio“, – svarsto Arūnas. Tačiau neatmeta minties, kad vieną dieną vis tiek tai padarys.
Paprašytas palyginti Lietuvos lietuvius su Kolumbijos lietuviais, vaikinas sakė, kad jie yra labai skirtingi: „Ir vieni, ir kiti yra užaugę skirtingose aplinkose, turi skirtingas tradicijas.
„Būdamas čia, stengiuosi elgtis taip, kaip priimta Lietuvoje. Man atrodo, yra svarbu gerbti mano tėvų ir senelių šalies įpročius“, – sako Arūnas. Kiekvienais metais jis su šeima ir Kolumbijos lietuvių bendruomene, mini Vasario 16-ąją, kitas Lietuvai svarbias datas: „Mano tėtis ir seneliai įskiepijo meilę Lietuvai, dėl to šis kraštas man itin svarbus.“
Arūnas nori pažinti kitą Lietuvą – ne tą, apie kurią girdėjo iš pasakojimų, okupouotą Sovietų Sąjungos, o naują, modernią, siekiančią naujų tikslų.
Visi kalbinti sakiniuose įterpdavo bent po vieną lietuvišką žodį: „blynai, cepelinai, šaltibarščiai, balandėliai.“ Kiekvienas jų ketina bent dalį savo laiko atvykti pagyventi į Lietuvą, išmokti kalbą ir dar geriau pažinti savąsias šaknis.
