Pasak jos, nors formaliai tokia taisyklė nėra parašyta juodu ant balto, tačiau neformaliai ji galiojo bent trejus metus.
„Nuo 2008 m. galiojo tokia tradicija, jog bet kuri Lietuvos institucija, gavusi jautrią užklausą iš užsienio, konsultuojasi su URM ir ministerija pataria, o paratimo paprastai klausomasi. Šiuo atveju, deja, tokios užklausos nebuvo,“ – sakė viceministrė.
Pasak jos, Teisingumo ministerija nė karto neklausė URM dėl informacijos Baltarusijai suteikimo, nors kitos ministerijos nuolat konsultuodavosi.
„Dažniausiai tai buvo daroma neformaliai. Šį kartą, deja, neformaliai nesuveikė, nors tradiciją mes turėjome kelis metus“, – teigė A.Skaisgirytė-Liauškienė.
Savo ruožtu Teisingumo ministras Remigijus Šimašius sakė, kad procedūros visus 18 metų vykdomos visiškai vienodai – neprašant jokios pagalbos iš URM.
Todėl dabar, anot viceministrės, bus surašyta aiškiai kaip turi veikti ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Valstybinė mokesčių inspekcija ir kitos institucijos, kad tokios situacijos nepasikartotų.
„Lietuva yra pafrontės valstybė skleidžiant demokratiją į Rytus, todėl panašūs dalykai galimi ir ateityje“, – sakė viceministrė.
Ji pabrėžė, kad A.Beliackiui, sužinojus, kad Lietuva suteikė Baltarusijai informaciją apie jo sąskaitas, buvo siūloma prašyti prieglobsčio Lietuvoje, tačiau jis tuo pasiūlymu sąmoningai nepasinaudojo. Politinio prieglobsčio prašyti siūloma ir kitam baltarusiui Valentinui Stefanovičiui, apie kurį Lietuva Baltarusijai taip pat suteikė informaciją. Jis šiuo metu gyvena Vilniuje.
