„Negaliu nueiti į mišką, kaip iš manęs tikimasi, nukirsti medį, su kokiu lapserdoku jį nuobliuoti, be jokių staklių pasidaryti lentą, o, jeigu man reikia žiemai kažkuo apsigobti, tai susimedžioti briedį, nudirti jam odą ir apsikarsčius ja išeiti į miestą, iš briedžio dantų dar pasidarius vėrinį. Dažniausiai tą, kurį tapatina su kokia nors kultūra, lygina su XIX a. žmogumi“, – susiformavusius stereotipus bando paneigti Donatas.
Ne indėnas, o indianistas
38-erių vyras – grynakraujis lietuvis. Nors jis dažnai pavadinamas indėnu, tačiau pats save laiko indianistu – tuo, kuris domisi indėnų kultūra. Iš didelio domėjimosi atsirado ir antras Donato vardas – Miegantis Jautis. „Čia dėl to, kad gerai miegu ir esu stiprus, – šypteli. – Draugai taip mane pavadino. Miegantis Jautis yra mano vidinis vardas, kuriuo aš didžiuojuosi, ir tai yra mano ženklas.“
Būtent Miegančio Jaučio ženklu Donatas žymi visus savo kurtus vienetinius drabužius ir daiktus, kurių – apstu. Kadaise profsąjungų rūmuose, poliklinikoje, vaikų darželyje, lėlės teatre dirbęs menininkas jau kelerius metus pluša savo dirbtuvėse Vilniaus senamiestyje. Ten jis kuria įvairiausius rakandus ir juos parduoda. Iš to ir gyvena.
Stumiasi sukandęs dantis
„Gyvenu elementarų gyvenimą, – tikina D.Dubauskas. – Žinoma, iš šalies gal atrodo, kad jis – indėniškas. Galbūt nuvažiavus į kokį rezervatą ar pas menišką indėną atrodytų panašiai, kaip pas mane. Domiuosi indėnais, bet nepamirštu lietuvybės – man tai labai svarbu. Sukandęs dantis stengiuosi prasistumti čia, Lietuvoje. Tai nėra lengva, kaip ir tikriausiai daugeliui menininkų, nes pagrindinis dalykas – arba mes turime kažką piniginėje, arba visiškai nieko.
Kol buvau nevedęs (Donatas vedė 2011 m. rugpjūtį, – aut. past.), mane tenkino padėtis: aukštas išvaizdus vaikinas, dirbantis meninį darbą ir gyvenantis bohemišką gyvenimą. Piniginės vidus nebuvo tiek svarbus. Tačiau kai vedi, atsiranda įsipareigojimų. Pinigus išleisdavau kitiems dalykams, o darbo įrankiams arba likdavo pinigų, arba ne. Dabar visuomenei noriu pasiūlyti kuo platesnį savo dirbinių ratą: nuo lempos gaubto, apavo, kepurės iki veidrodžio, batų ar skrynios. Tam reikia odos, medžio, įrankių – visa tai kainuoja.“
Kaip liūtas narve
Visas to laikmečio jaunimas žaidė indėnus. Kai kuriems susidomėjimas baigėsi, o man peraugo į antropologinį susidomėjimą.
Indėnais Donatas susidomėjo vaikystėje: „Sovietiniais laikais vyko propaganda: yra tokie indėnai, kuriuos skriaudžia amerikiečių imperialistai, atimta jų laisvė, užjauskime juos. O dar tas indėno įvaizdis: rodydavo stuomeningą vyrą, kuris kovoja už teisybę, laisvę, labai gražiai kalba, yra narsus karys. Ko gi paaugliui daugiau reikia? Bandyti tai atkartoti. Visas to laikmečio jaunimas žaidė indėnus. Kai kuriems susidomėjimas baigėsi, o man peraugo į antropologinį susidomėjimą.“
Paauglystėje Donatui teko pakovoti už save, todėl psichologiškai jis save gretino su indėnais. O apie juos trūko žinių.
„Viduje jaučiausi kaip liūtas narve. Blaškiausi, bet neradau informacijos. Ką skaičiau knygose, tą ir sukūrė vaizduotė. O kaip iš tikrųjų tie mokasinai ar marškiniai atrodo – nežinojau. Bandžiau tą tuštumą užpildyti pats kurdamas drabužius, apavą“, – pasakoja menininkas.
Vyras dabar turi surinkęs visą kolekciją ano meto filmų, sukurtų apie indėnus. Indianisto teigimu, kinematografijos filmai pateikė vienodą indėno paveikslą – visi yra prerijų indėnai, su plunksnų karūnomis, ilgaplaukiai, vienoda apranga. „O juk genčių yra labai daug, skiriasi jų vidinė ir išorinė santvarka, – pabrėžia Donatas. – Patys indėnai į stereotipinį jų vaizdavimą žiūri pašaipiai ir sako, kad realybėje jie – tokie patys kaip visi.“
Artimiausi širdžiai – pauniai
Donatas simpatizuoja prerijų indėnų paunių genčiai, kuri gyveno sėsliai. Pauniai statėsi pusiau žiemines, augino grūdines kultūras. Jie turėjo turtingą materialinę kultūrą: nuo puodų žiedimo iki kitų namų apyvokos reikmenų gaminimo.
Išlikusių tos genties narių pasaulyje – apie 5 tūkst. Paunių dialektu kalba vos keli žmonės, visi kiti – angliškai. Ta gentis laikoma kaip geriausių pėdsekių, greičiausių bėgikų.
„Paunių buvo kelios grupės, man įdomiausia – vilkai. Tie, kuriuos K.Costneris pavaizdavo filme „Šokantis su vilkais“. Pauniai daug žinojo apie dangaus kūnus, žvaigždžių išsidėstymą, jų judėjimo kryptį, dėl to jie buvo pakankamai apsišvietę. Jie draugiški, nors stiprūs ir net agresyvūs“, – nostalgiškai pasakoja Donatas.
Per bumbulą davęs ir gavęs
Paklaustas, ar laiko save kitokiu, menininkas susimąsto: „Išvaizda, gyvenimo būdu esu kitoks. Kaip ir visi menininkai. O pagal mąstymą – visi mes kitokie.
Mano įvaizdis atėjo palaipsniui, aš specialiai jo nekūriau. Žmonės, kurie domisi tam tikra etnine grupe, galiausiai supanašėja į ją. Psichologiškai jie nesusitapatina, bet pradeda nešioti kažkokius drabužius ar akcentus, atsiranda tam tikros frazės, laikysena. Aš esu paprastas, sveikas vyras, kuris vaikšto išsitiesęs, iškėlęs galvą, nebijo savo šešėlio. Mano supratimu, vyras taip ir turi atrodyti.“
Donato teigimu, aplinkiniai jį priima teigiamai: nuo treninguotų vaikinų iki Seimo narių ar pagyvenusių žmonių. Iš pastarųjų jis išgirsta bene daugiausiai pagyrų. „Tai malonu. Reiškia, kad einu teisingu keliu. Neskleidžiu agresijos, nors gyvenime visko buvę – esu ir per bumbulą davęs, ir pats gavęs“, – šyptelėjo vyras.
 |
| Ingridos Dubauskienės nuotr. |
Susidomėjimas – didžiulis
Lietuvoje besidominčių indėnų kultūra, anot Donato, yra tūkstančiai. Tokių, kurie vasarą važiuotų į specialias stovyklas – vos keliasdešimt. Tai savotiškas draugų ratas, nes turistai ten nepageidaujami. D.Dubauskas pasakojo, kad daug žmonių kreipiasi į jį, norėdami pasikonsultuoti, sužinoti apie indėnus, tam tikras jų gentis, papročius, filosofiją.
„Turiu literatūros, filmų, muzikos – kuo galiu, tuo dalijuosi. Asmeniškai žinau ir bankininkų, verslininkų, kurie turi indėniškų drabužių, arklių, domisi ta kultūra. Jie įgyvendina savo vaikystės svajonę ir kompensuoja ją bent jau dabar pabūdami indėnais. Jie važinėja po pasaulį – tas pačias JAV ir atsiveža visokių daiktų. Paskui tuos indėniškus drabužius pasikabina kur sodyboje ant sienos, nes tai ne šiaip rūbas, o meno kūrinys“, – apie lietuvių domėjimąsi indėnų kultūra pasakoja Miegantis Jautis.
