Apie patiriamą psichologinį ar fizinį smurtą moterys prabyla tada, kai jau nebeįmanoma kentėti. Tada aukos, nebegalinčios tverti vis dažnėjančių išpuolių, kai kumščiai į darbą paleidžiami už „ne tokį“ žodį ar žvilgsnį, galų gale ryžtasi sprukti iš namų ir pagalbos prašyti socialinę paramą teikiančiose institucijose.
Tvarkingame ir jaukiame Vilniaus miesto krizių centre įrengtas 21 kambarys su 72 lovomis. Šiandien centre gyvena 29 šeimos – motinos su vaikais. Visi jie Kalėdas švęs ne artimųjų apsuptyje, bet vienintele užuovėja tapusioje įstaigoje.
Šventės prie valdiško stalo
„Prieš šventes visada norisi apeliuoti į giminaičių sąžinę ir paklausti: „Mamos, tetos, dėdės, krikštatėviai, na, kurgi jūs visi? Pakvieskite į svečius, paprašykite bent vaikus atsiųsti – juk žiemos atostogos. Galų gale, paskambinkite ar nors laiškutį parašykite – duokite žmogui viltį, kad jis kam nors rūpi! Kalėdos – šventas metas, todėl norisi, kad kuo mažiau šeimų čia liktų. Darbuotojai, budintys centre per šventes, po to dar kelias dienas negali ramiai gyventi – ir graudu, ir gaila. Neatbunkame, ačiū Dievui. Tačiau tų moterų giminei koks praradimas, kad jų vaikai sėdi prie valdiško stalo...“ – susigraudino centro vadovė Nijolė Dirsienė.
Paskambinkite ar nors laiškutį parašykite – duokite žmogui viltį, kad jis kam nors rūpi!
Centre yra moterų, kurios niekada nėra turėjusi normalios Kalėdų šventės, kai prie stalo susėda kelios kartos, dalijamasi kalėdaičiu, valgomi tradiciniai patiekalai.
„Šios moterys dažniausiai yra užaugusios vaikų globos namuose, kur darbų sauga ir maisto ruošimo higiena rūpinamasi labiau nei socialinių įgūdžių formavimu. O po to pirmą 18-ų metų rytą baigiasi visos higienos – gali bet kur gyventi, bet ką gaminti ir valgyti“, – stebėjosi N.Dirsienė.
Virtuvėje sukasi nuo ryto
Krizių centre moterys ne tik gauna stogą virš galvos – čia jos mokomos gyventi: „Turime namų ūkio akademiją, kur skaičiuojame pinigėlius ir mokomės, kaip iš nieko valgyti pasigaminti, kaip iš vieno viščiuko pramisti visą savaitę: kokius patiekalus iš jo gaminti, kad būtų ir sotu, ir kuo ilgiau užtektų. Užvakar Tarptautinės žmogaus teisių dienos proga kepėme naminio raugo duoną.“
Gyvendamos draugėje panašaus likimo moterys mokosi ir viena iš kitos. Aktyvesnės, iniciatyvesnės uždega ir kitas ko nors imtis, kad artėjančios šventės būtų linksmesnės, įdomesnės.
Šventės artėja – pinigų nėra, o darželiuose ir mokyklose rinkliavos: iš kur joms paimti, kai čia nuo druskos pradeda?
Todėl Kūčių vakarą niekas nesijaus vienišas: centro poilsio kambaryje stūksantis ovalus stalas bus padengtas staltiese ir nukrautas įvairiais valgiais: kūčiukais, žuvimi, silke „pataluose“, pyragėliais su daržovėmis ir pan.
„Moterys krūvon sudeda pinigėlius, nusiperka produktų ir viską gamina pačios: verda, kepa, sukasi virtuvėje nuo ryto. Jei ko nors trūksta, paremia „Maisto bankas“, Maltos ordinas irgi padeda“, – pasakojo Krizių centro direktorė.
Nuotaikai praskaidrinti moterys greičiausiai išbandys ir burtus: „Paprastai jos rašo raštelius ir kiša juos po pagalve, o Kalėdų rytą aptarinėja sapnus.“
Viltis, kad viskas bus kitaip
Iš pirmo žvilgsnio centre šilta, saugu ir ramu, tačiau, pasirodo, čia irgi netrūksta intrigų, kyla pykčių ir barnių.
„Visų nervai labai įtempti: viena laukia teismo, kita išgirdo nepalankią jo nutartį, o dar smurtautojas – prie vartų. Šventės artėja – pinigų nėra, o darželiuose ir mokyklose rinkliavos: iš kur joms paimti, kai čia nuo druskos pradeda?“ – svarsto N.Dirsienė.
Daugiau šurmulio, laukimo, kartais galbūt durnų vilčių ir kvailų lūkesčių, lyg nuo sausio 1-osios viskas pasikeistų.
Tačiau ji pastebi, kad prieš žiemos šventes centras tarsi nuščiūva. „Matyt, visi kažkokias inventorizacijas dūšioje darome, gerus ir blogus darbus susirikiuojame. Daugiau šurmulio, laukimo, kartais galbūt durnų vilčių ir kvailų lūkesčių, lyg nuo sausio 1-osios viskas pasikeistų. Gal ir mes tokia nuotaika užkrečiame, iš namų ją atsinešdamos. Juk darbuotojos ką nors namuose pagamina ir, žiūrėk, su lauknešėliu bėga pas savo moteris: nori, kad ir jos susidomėtų, žinotų, išmoktų“, – kalba N.Dirsienė.
Pensiono anūkas
Gruodžio 12–ąją Kalėdų eglės Krizių centre dar nebuvo. Ant pianino sudėtos kelios rankų darbo puošmenos – pirmieji būsimų švenčių atributai.
„Lietuvos draudimas“ skambino ir pranešė, kad padovanos gyvą eglę su žaisliukais ir vaišėmis vaikams. Tarp jų tikriausiai bus kvepiančių sausainių ir „kokakolos“, apie kurią čia labai svajojama“, – šypsosi pašnekovė.
Ji pažymi, kad Vilniaus miesto ir rajono bendruomenė – labai dosni. Vienas ūkininkas jau penktus metus atveža obuolių ir bulvių – tada centre skelbiamos bulvių dienos. Smurtą patyrusias moteris remia Raudonasis kryžius, kvietimais į įvairius renginius pasirūpina miesto savivaldybė.
„Pasikeisdamos, darbuotojų lydimos moterys su vaikas apsilanko teatre, nors neretai net nežino, kur Jaunimo ar Lėlės teatras. O kai nueina – tada euforija, neišdildomi įspūdžiai! Netrukus eisime apžiūrėti prakartėlės. Neužmirškime, kad centre gyvena ne tik lietuvės, bet ir rusės, lenkės, yra buvę žydžių, karaimių, net musulmonių. Švenčiame ir jų šventes“, – pasakojo N.Dirsienė.
Moteris žino: artėjant Kalėdoms Krizių centro duris pravers ne vienas buvęs gyventojas: „Jie šniūrais pradės eiti. Atvažiuoja jau su savo vaikais, vestuvių nuotraukomis. Būna, pribėga prekybos centre ir šaukia: „Direktore!“ Kitąkart sakau: „Atsiprašau, bet nepažįstu.“ Sako: „Kur čia pažinsi, aš su mama pas jus prieš dešimt metų gyvenau!“ Dvi mūsų centre gyvenusios moterys labai susidraugavo ir išėjusios nuomojosi butus per gatvę. Įsivaizduokite: jų vaikai susituokė ir jau turi savo vaiką. Tai – kuo tikriausias mūsų pensiono anūkas!“
